Redakcija

Pratybos ant ledo

Tauragės apskrities priešgaisrinės gel­bėjimo valdy­bos Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos parei­gūnai, siekdami įgyvendinti „Vandens telkiniuose nu­sken­dusių asmenų skaičiaus mažinimo“ prog­ramos vieną iš priemonių ir išvengti galimų nelaimių bei kuo operatyviau ir profesionaliau suteikti pagalbą skęs­tan­tiesiems įlūžus ledui, surengė prevencinę ak­ciją „Saugus elgesys ant ledo“.

Pratybas stebėjusiems Šilalės jauniesiems ugniagesiams-gelbėtojams bei kitiems dalyviams pareigūnai papa­sakojo, kaip elgtis ant ledo, kada jis laikomas tvirtu ir saugiu, priminė, kaip iškviesti ugniagesius bei kokią informaciją pateikti, paskambinus bendrosios pagalbos centro telefonu 112. Gelbėtojai paaiškino, kaip bandyti įlūžusįjį ištraukti, pasinaudojant ilga kartimi, virve ar panašiomis priemonėmis, kokią pirmąją medicininę pagalbą suteikti, patarė, kaip elgti įlūžus. Akcentuota, jog, einant ledu, būtina turėti smaigus.

Ugniagesiai-gelbėtojai pratybų metu pademonstravo, kaip, įlūžus ledui, gelbėja skęs­tančiuosius specialių rogių bei virvių pagalba.

Laima KAZLAUSKIENĖ

Tauragės APGV Šilalės PGT VPPP vyresnioji inspektorė 

AUTORĖS nuotr.

 

Nelygybė nelygu skurdas

Kova su skurdu yra daug rimtesnis ir sudėtingesnis uždavinys nei laimėti rinkimus. Per kuriuos rinkimus kas nors nežadėjo su juo kovoti? Visose šalyse politikai tai žada: tiek tikrai skurstančiame Bangladeše, tiek Lietuvoje, tiek vienoje turtingiausių pasaulio valstybių JAV. Rimtiems uždaviniams reikia šalto proto. Skur­das – labai jautri tema, bet lozungais jos neišsprę­sime. 

Pirma, reikėtų susitarti, ką mes iš tikrųjų vadiname skurdu. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos ar jos masto, bet sutikime, jog sąvoka „skurdas“ dažnai yra devalvuojama, t. y. vartojama ne pagal paskirtį ar trivialioms problemoms apibūdinti. Išgyvenusieji holokaustą negali pakęsti, kai holokausto sąvoka vartojama į kairę ir į dešinę (pasitaiko, kad ir vištų fermą prilygina holokaustui). Vergų palikuonys negali klausytis, kai kas nors skundžiasi, jog darbas nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro yra „vergovė“.

Žmonės, patyrę nepritek­lių, nesupranta tų, kurie samprotauja, kad „jei negali išvykti į užsienį atostogų, tai velniop tokį gyvenimą“. Juk mes irgi kreivai žiūrime į amerikiečius, kurie šneka, jog už 250 tūkst. dolerių per metus pragyventi nėra taip jau lengva, nes „vien kiek reikia mokėti tarnaitei“.

Antra, būtina žinoti, kiek iš tikrųjų yra žmonių, kurie skursta. Anksčiau pateiktas mano pavyzdys apie atostogas – ne šiaip sau. Štai devyni klausimai, kuriais statistiškai yra matuojama, ar jūsų šeima patiria nepriteklių.

Ar dėl lėšų stokos jūs negalite laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, buto ar kitų paskolų, kredito įmokų? Neturite galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose? Negalite sau leisti pakankamai šildyti būsto? Negalite bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto? Negalėtumėte apmokėti nenumatytų išlaidų? Neturite telefono, įskaitant mobilųjį? Neturite spalvoto televizoriaus? Neturite skalbimo mašinos? Neturite automobilio?

Jei iš devynių klausimų į keturis atsakėte „taip“, tai, kalbant statistiškai, susiduriate su nepritekliumi. Tačiau net ir čia viskas nėra taip paprasta. Žmogus, taupantis automobiliui ar būstui, gali būti šeimos biudžetą sudėliojęs taip griežtai, jog lėšų atostogoms tikrai nėra. Ir atvirkščiai – telefonas šiais laikais yra tokia prieinama prekė, kad sunku būtų rasti žmogų, kuris juo nesinaudoja tik todėl, jog neišgali (beje, apklausų duomenimis, Lietuvoje tokių yra 1 proc.).

Trečia, pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Jaunas žmogus gali turėti dideles pajamas bei daug paskolų (pavyzdžiui, butui, automobiliui). Senas žmogus gali turėti turto (tarkime, butą, namą), jokių paskolų, bet mažas pajamas (tik pensiją). Kurį iš jų mes kasdienybėje vadintume neturtingu ar net skurstančiu? Greičiausiai vyresnįjį. Tačiau žiūrint iš šaltos finansinės perspektyvos, šiame pavyzdyje senas žmogus bent turi turto, o jaunas – tik „minusą“, t. y. paskolų. Turto jis gal ir turės, bet tik ateityje.

Ketvirta, tai, kas dažnai pristatoma kaip skurdas, yra ne skurdas, o tiesiog pajamų nelygybė. Plačiai linksniuojama „santykinio skurdo riba“ (dažnai praleidžiant žodį „santykinio“) arba pasakymas, kad „žemiau skurdo ribos gyvena ketvirtadalis Lietuvos“, dažnai priimama kaip įrodymas, neva Lietuvoje kas ketvirtas žmogus neturi ko valgyti.

Tačiau „santykinio skurdo riba“ reiškia visai ką kita. Riba apskaičiuojama kaip 60 proc. gyventojų pajamų medianos. Kalbant paprastai, žmonės, gyvenantys santykiniame skurde, yra tie, kurių pajamos mažesnės nei 60 proc. vidutinių pajamų.

Bet, keičiantis pajamoms, keičiasi ir santykinio skurdo riba. 2005 m. vidutinis atlyginimas siekė 265 eurus, santykinio skurdo riba – 109 Eur. Žiūrint paprasčiau, tie, kurių pajamos 2005 m. nesiekė 109 Eur, gyveno santykiniame skurde. 2015-aisiais vidutinis atlyginimas pasiekė 550 Eur, o santykinio skurdo riba išaugo iki 259 Eur. Tai reiškia, jog 2015 m. visi, kurių pajamos nesiekė 259 Eur per mėnesį, gyveno santykiniame skurde.

Jei visų pajamos staiga padidėtų dešimteriopai, dešimteriopai išaugtų ir tai, kas laikoma santykinio skurdo riba. Beje, jei visų pajamos staiga sumažėtų, sumažėtų ir santykinio skurdo riba. Dėl tokios skaičiavimo metodikos antraščių, kad „ketvirtadalis Lietuvos skursta“, buvo galima pamatyti ir prieš krizę, ir per krizę, ir po krizės.

Taikant šią metodiką, net tarp šimto turtingiausių Lietuvos žmonių būtų galima „atrasti“ santykinio skurdo. Pavyzdžiui, 2014 m. duomenimis, šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turto mediana buvo apie 35 mln. Eur. 60 proc. nuo to yra 20 mln. Eur. 24 iš šimto turtingiausių Lietuvos žmonių turi mažiau nei 20 mln. Eur. Žiūrint formaliai, 24 iš šimto (arba 24 proc.) turtingiausiųjų gyvena „santykiniame skurde“. Tai, ko gero, geriausia iliustracija, kuo santykinis skurdas skiriasi nuo tikrojo (absoliutaus skurdo).

Todėl kovoti reikia su tik­ruoju skurdu, t. y. su situacijomis, kai žmonės negali patenkinti būtiniausių poreikių. Šiais laikais tam turime ir priemonių, ir galimybių. O kovoti su santykiniu skurdu (t. y. su pajamų nelygybe) yra bergždžias užsiėmimas, brukantis „atimti ir padalyti“ retoriką Spalio revoliucijos nemačiusiems žmonėms. Kas svarbiau: kad nebūtų neturinčiųjų ko valgyti ar kad visi valgytų tiek pat?

Jei norime padaryti taip, jog nebeliktų badaujančiųjų, reikia koncentruotis ne į tai, kaip „atimti ir padalyti“, o į tai, kaip padaryti, kad uždirbantys mažai uždirbtų daugiau. Ir čia svarbiausia išlaisvinti žmonių kūrybinę energiją, verslumą ar bent jau užtikrinti, kad, pavyzdžiui, perkvalifikavimo paslaugos, darbo paieška per darbo biržą iš tikrųjų veiktų, o ne kad ši įstaiga užsiimtų pažymų išrašymu pašalpoms gauti.

Maža to, visos naujos ini­cia­tyvos dalyti pinigus visiems, net ir tiems, kam nereikia (sakykime, išmokos kiekvienam vaikui, neatsižvelgiant į šeimos pajamas), kainuoja mokesčių mokėto­jams ir nemažina skurdo. Jos labiau skirtos politikų savi­reklamai bei išlaikytinių men­talitetui ugdyti. O tai ilgalai­kėje perspektyvoje skurdą tik padidins.

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Grasintojas sulaukė teismo nuosprendžio

Liepto galą priėjo moteriai susidorojimu grasinęs V. K., taip ir nesulaukęs iš jos meilės atsako. Nukentėjusiąją L. T. persekiojęs, gasdinęs, pasikarti jos kieme žadėjęs bei terorizavęs daugybe telefoninių skambučių, prieš tai dukart teistas vyras teismo vėl pripažintas kaltu.

Kaltinamasis V. K. ir nukentėjusioji L. T. kartu trumpą laikotarpį gyveno prieš maždaug 20 metų. Teismo skelbiamame nuosprendyje teigiama, jog vyras pas moterį vis apsilankydavo, kai jam pritrūkdavo maisto. Tačiau smulkiomis vagystėmis, savo agresyviu elgesiu ją tiek įbaugino, kad galiausiai moteris panoro nuo jo atsiriboti. L. T. taip pat tvirtino, jog tą laikotarpį bendravo su juo iš baimės, kad sulauks keršto.

Teisme nukentėjusioji papasakojo net apie 6 atvejus, kai V. K. jai grasino. Vien praėjusį rugpjūtį užfiksuoti 5 epizodai, 3 iš jų - tą pačią dieną.

Vyras iš pradžių telefoninio pokalbio metu ėmė grasinti moteriai, jog išdaužys jos namų langus bei pasikars kieme. Kiek daugiau nei po savaitės, rugpjūčio 27-ąją, jis įsi­brovė į L. T. kiemą ir, vaikščiodamas aplink namus, kaip reikiant moterį išgąsdino. Tąkart jai pagelbėjo akylas kaimynas, kuris ir teismui paliudi­jo nekviestą svečią išprašęs.

Rugpjūčio 28-osios vakarą išgėręs bei įsidrąsinęs V. K., nepaisydamas net liudininkų, vėl pateko į L. T. kiemą, griebė moterį už rankos ir ėmė smarkiai sukti. Tuo pat metu kita ranka bandė smogti į veidą bei grasino nužudyti. Šioje bauginančioje situa­cijoje padėjo kieme buvusios liudininkės. Viena jų agresyviai nusiteikusį neblaivų vyriškį nustūmė nuo moters, o ši įspėjo, kad iškvies policiją. Išsigandęs užpuolikas paspruko. Tačiau, nepraėjus nė valandai, vėl grįžo ir ėmė draskyti kiemo vartus, šaukdamas, jog padegs namus. Ant­rą kartą pagrasinus iškviesti pareigūnus, V. K. vėl pabėgo.

Ir šiam žygiui nepavykus, agresyvus vyras nenurimo - po kiek daugiau nei valandos grįžo, rankose laikydamas peilį. Bandydamas perlipti tvorą, vėl grasino nužudyti. Tačiau moteris, išsigandusi pirmųjų dviejų vyriškio apsilankymų, buvo pasikvietusi sūnų, kuris neleido agresyviam „svečiui“ patekti į kiemą.

Teisme užfiksuotas ir dar vie­nas nemalonus epizodas, nutikęs spalio mėnesį. Tuokart V. K. grasinimais švaistėsi telefonu. Po pirmojo gąsdinančio pokalbio moteris į skambučius nebeatsiliepdavo, nors V. K.  buvo labai atkaklus – numerį rinko dar 10 kartų.

Teisme savo kaltės vyras teigė neįžvelgiantis. Tik pripažino skambinęs nukentėjusiajai bei grasinęs pasikarti jos kieme. Tačiau neigė sakęs, jog išdaužys langus. Tvirtino visa tai darantis dėl to, kad moteris nesutinka su juo bend­rauti. Paneigė ir apsilankymą jos kieme rugpjūčio 27-ąją. O 28-ąją tikino tik užėjęs patikrinti, ar pas L. T. nesilanko meilužis – tuomet ir sutiko kieme pas ją užsukusias moteris. Jis aiškino rankos L. T. nesukęs ir net negrasinęs. Vėlyvo vakaro epizodą kaltinamasis taip pat „nupiešė“ visai kitokį: įrodinėjo tik ėjęs pro L. T. namus šaligatviu, o jos sūnus išpuolęs pro duris ir trenkęs kažkokiu daiktu jam į krūtinę – savo įvykių versijoje „nukentėjusiuoju“ ta­po pats kaltinamasis.

Vis dėlto teismo apklausti liudytojai patvirtino L. T. pasakojimą. Peržiūrėjus ankstesnius duomenis, paaiškėjo, kad nuo 2010 m. dėl šio agresyvaus vyriškio veiksmų moteris į pareigūnus kreipėsi iš viso net 9 kartus. Skelbdamas nuosprendį, teismas pažymėjo, jog apsvaigimas nuo alkoholio laikytinas sunkinan­čia aplinkybe.

Psichologiniam smurtautojui, prieš tai teistam už valstybės tarnautojo įžeidimą bei neteisėtą disponavimą nešaunamuoju ginklu, ir šįkart teismas buvo negailestingas. V. K. skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams. Kaltinamasis taip pat įpa­reigotas per 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos prog­ramoje. Bausmės vykdymo ati­dėjimo laikotarpiu teismo nuosprendžiu jam neleidžiama išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja L. T. bei vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skundu.

Morta MIKUTYTĖ

Paskatinimą galima gauti ir už nereikšmingą darbą

Šilalės savivaldybės administracija pra­­­ėjusį gruodį valdininkams išmokėjo dau­­giau nei 11 tūkst. eurų vienkartinių prie­dų bei išmokų prie atlyginimų. Apie tai, kad paskatinimus „už labai gerą darbą, aiš­ki­nantis piniginės socialinės paramos tiks­lingumą, lankantis paramos gavėjų šei­mo­se, teikiant socialines paslaugas so­cia­­linės rizikos šeimoms, taip pat už atlik­tas ypatingos svarbos užduotis“ ga­­vo se­niūnijų socialiniai darbuotojai bei savi­val­dybės Socialinės paramos sky­riaus spe­cia­listės, „Šilalės artojas“ jau rašė. Dabar pa­aiškėjo, jog solidžiais prie­dais, baigiantis 2016-iesiems, buvo pa­sveikintas ir visas savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus ko­lek­tyvas.

Praėjusių metų gruodžio pra­džioje savivaldybės ad­mi­nist­racijos direktorius Rai­mun­­­­das Vaitiekus pasirašė įsa­­ky­­mą, kuriuo 22 seniūnijų so­­cia­liniams darbuo­tojams pa­­dalijo po 150 Eur, vienuoli­kai savivaldybės Socialinės pa­­ramos skyriaus valdininkių te­ko 470 Eur vienkartinės išmokos, o Socialinės paramos skyriaus vedėja buvo pamaloninta net 540 Eur priemoka. Iš daugiau kaip 112 socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų, dirbančių mūsų rajono biudžetinėse bei nevyriausybinėse socialinių paslaugų įstaigose, vienkartinės išmokos šiemet skirtos vos trečdaliui. Tam panaudota per 9 tūkst. Eur.

Šilalės savivaldybės internetiniame puslapyje skelbiama, jog vidutinis savivaldybės skyrių vedėjų atlyginimas praėjusių metų paskutinį ketvirtį buvo 1195 Eur. Vyriausiojo specialisto alga, priklausomai nuo turimos kategorijos, sudaro 914-668 Eur, o seniūnijų socialiniai darbuotojai 2016 m. 4-ąjį ketvirtį gavo 532 Eur darbo užmokestį.

Visai neseniai paaiškėjo, kad 34 socialiniai darbuoto­jai – ne vieninteliai, gavę prie­dus prie atlyginimo. Bai­gian­tis metams, tokių pat paskatinimų sulaukė ir savivaldybės Žemės ūkio skyriaus darbuotojai. Jiems, savivaldybės ad­ministracijos direktoriaus įsakymu, išdalinti 2282 Eur. Trims specia­listams „už ypatingos svarbos užduotis“ išmokėta po 350 Eur, skyriaus vedėjas bei jo pavaduoto­jas paskatinti 441 Eur vien­kartinėmis išmokomis. Pa­radok­sas, bet dar vienas sa­vi­­­val­­­dy­bės Žemės ūkio skyriaus darbuotojas solidžios 350 Eur dovanos sulaukė už „ne­­reikš­mingos pagalbos išmo­­kų ad­ministravimą“...

Deja, 13 žemės ūkio specia­listų, dirbančių seniūnijose, kuriems, beje, tenka didžiausias krūvis, kai prasideda pasėlių deklaravimas, šį sykį liko pamiršti. Savivaldybė skel­bia, jog vidutinis jų atlyginimas paskutinį praėjusių metų ketvirtį buvo 552 Eur. Tačiau reikia žinoti, jog būtent priedai prie atlyginimų bei įvairios priemokos gerokai iškreipia tikruosius skaičius.

Kita vertus, nors valdininkai nuolat virkauja, kokie jie esantys nuskriausti, nes už „pasiaukojamą“ darbą gauną labai menką atlyginimą, iš tiesų nėra jau taip prastai. Tuo labiau, kad, palyginus su 2015 metais, valstybės tarnautojų alga pernai gerokai šoktelėjo į viršų. Pavyzdžiui, savivaldybės mero vidutinis darbo užmokestis, oficialiai skel­biamais duomenimis, 2015 m. buvo 2273 Eur, o pas­kutinį praėjusių metų ketvirtį jis jau sudarė 2700 Eur per mėnesį. Jo pavaduotojo alga nuo 1956 Eur pakilo iki 2173 Eur. Padidėjo ir mero patarėjų darbo užmokestis: jei 2015 m. vidutiniškai jie gaudavo po 918 Eur, tai 2016 m. dviem Šilalės rajono mero patarinėtojams bu­vo priskaičiuojama jau po 1132 Eur per mėnesį. 2015 m. savivaldybės administracijos direktorius kas mėnesį vidutiniškai uždirbdavo 1610 Eur, 2016 m. - 1929 Eur, jo pavaduoto­ja - 1425 Eur 2015-aisiais ir 1680 Eur pernai. Seniūnų atlyginimai per metus išaugo nuo 973 Eur iki 1105 Eur.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kaimas sukilo prieš paštų naikinimą

Praėjusią savaitę pasklidusi informacija, kad „Lietu­vos paštas“ rengiasi dar šiemet panaikinti kone vi­sus kaimo paštus, daugeliui atrodė neįtikėtina - juk vals­ty­bės vairą perėmę politikai tik ir tekalba apie kaimo gaivinimą. Tačiau blogos žinios turi savybę pasitvirtinti. Trečiadienį „Lietuvos pašto“ vadovai išplatino oficialų pranešimą, jog daugiau nei 350 šalies kaimo paštų dar­bą perims „Ateities laiškininkai“.

Žmonėms pašto reikia

Pirmieji signalai apie būsimą reformą redakciją pasiekė iš Kvėdarnos. Į „Šilalės artoją“ paskambinusi garbaus amžiaus moteris piktinosi, kad miestelyje, kur gyvena apie 1000 žmonių, žadama naikinti pašto skyrių. Kvėdarniškė įsitikinusi, jog taip elgtis gali tik Lietuvai pakenkti norintys asmenys.

„Kur tai matyta: kažkas nusprendė, kad paštas mums nereikalingas! Tačiau tai, jog jis yra būtinas, liudija faktas, kad jame nuolat pilna žmonių. Žinokite, atėjus dar reikia ir eilutėje palaukti, darbuotoja nespėja visų iškart aptarnauti. Žmonės daugybę reikalų pašte susitvarko, paštininkės visą reikiamą informaciją apie mokesčius suteikia. Tai negi nuo šiol kaskart visiems reikės į Šilalę važiuoti? O ir tokių galimybių ne visi turi. Autobusai nebevažiuoja, dabar dar paštus panaikins“, - nerimavo kvėdarniškė. Pasak jos, siekdami, kad paštas nebūtų uždarytas, sukruto ir kiti gyventojai, todėl per keletą dienų buvo surinkta daugybė parašų.

Netrukus panašios žinios pradėjo plaukti ir iš Pajūrio, Laukuvos, Tenenių pašto skyrių. Ten taip pat buvo renkami parašai.

Didesnių bei mažesnių gyvenviečių žmonėms sunku suvokti, kaip galima sunaikinti per ilgus metus valstybės sukurtą infrastruktūrą ir dar dabar, kai daugelyje kaimų paštas beliko vienintele gyventojus aptarnaujančia įstaiga. Žmonės į juos eina ne tik siuntų išsiųsti ir laikraščių užsisakyti. Dauguma kaimo gyventojų ir mokesčius moka tik pašto skyriuose.

Liks tik Kaltinėnuose

„Lietuvos paštas“ sprendi­mą uždaryti kaimo paštus pristato labai skambiai ir praneša, jog po pertvarkos su gyventojais bendraus „Atei­ties laiškininkai“.

Mū­sų rajone jie turėtų at­siras­ti Kvėdarnoje, Lau­ku­voje, Pa­jū­ryje, Pajūralyje, Tene­niuo­­se, Upynoje, Bijotuose, Did­­kie­myje, Žadeikiuose, Šiau­­du­vo­je, Tūbinėse bei Nau­­jajame Obe­lyne. Tai reiškia, kad šiose vietovėse pašto skyriai bus panaikinti.

Sąraše nėra vienintelio Kal­­­tinėnų pašto, tad galima numanyti, jog bent kol kas re­forma jo darbuotojų nepalies.

„Lietuvos pašto“ tinklo direktorės Ingos Dundulienės rašte, skirtame valstybės įmo­nės darbuotojams, nurodo­ma, jog 350 kaimo paštų ir 27 kilnojamuosius paštus numatoma pertvarkyti pagal naują veiklos modelį. Sąraše atsidūrusiuose paštuose paslaugos gyventojams nebus teikiamos. Sunerimę dėl tokių planuojamų pertvarkų, rajono gyventojai kreipėsi ir į Seimo narį Remigijų Žemaitaitį. Po­litikas šitokią reformą vadina nesąmone. Pasak jo, kaime paštas yra būtinas, nes be jo žmonės pasijustų gyvenantys visiškoje dykynėje.

„Pernai buvau susitikęs su Klai­pėdos regiono direkto­re dėl Pajūralio pašto, ir ji tvirtino, kad žmonės gali bū­ti ramūs, nes paštų naikinti nesiruošiama. Aiškino, jog Pajūralio pašte vyks remon­tas, pamažu bus atnaujina­mi ir kiti kaimuose veikiantys pašto skyriai. Kas staiga pasidarė, kad taip radikaliai pasikeitė valstybės įmonės pozicija? Ar tai susiję su naujos valdžios planais? Gal paštą ruošiamasi privatizuoti?“- svars­tė Seimo narys, pa­ža­dė­jęs visomis jėgomis gin­ti kaimo žmonių interesus.

Galės išsikviesti į namus

Pakalbinti kaimo paštų viršininkai tikino kol kas nieko konkretaus apie šiemet vyksiančią reformą nežinantys. Tik tiek, jog kaimuose paštų neliks.

„Daug kas neaišku, nes dar niekas su mumis apie tai nekalbėjo, žadėjo atvažiuoti vasario mėnesį ir viską pasakyti. Girdėjome, kad laiškininkai gaus kompiuterius ir telefonus, o pašto siuntas turės pasiimti iš jas išvežiojančio autobusiuko. Tiesiog gatvėje. Mums tai atrodo baisu“, - sakė vieno  pašto skyriaus darbuotoja.

Tos žinios - iš „Lietuvos pašto“ tinklo direktorės I. Dun­dulienės pranešimo, iš­siun­tinėto pašto sky­riams.

„Tapsime prieinami kiek­vienam kaimo gyventojui. Es­minių pokyčių priežastys - ge­resnis klientų aptarnavimas bei galimybė bendrovei daugiau investuoti į darbuotojus, o ne į senus ir klientų vis rečiau lankomus paštų skyrius“, - rašoma pašto darbuotojams skirtame rašte.

I. Dundulienė tvirtina, kad visiems darbuotojams, kurie norės ir galės, bus pasiūly­ta tapti „Ateities laiškininkais“ su geresnėmis darbo sąlygomis, didesne alga, planšete darbui, mobiliuoju telefonu. Taip pat žadami kvalifikacijos kėlimo moky­mai, geresnės so­cialinės garan­tijos.

Nepanoru­sie­­­siems tapti „Atei­­ties laiškininkais“ žadama „visais įmanomais būdais steng­­tis pasiūlyti al­ternatyvą jų dir­bamam darbui tiek įmonėje, tiek kitose regione esančiose įmonėse“.

Trečiadienį Lie­tuvos pašto išplatintame pranešime spaudai teigiama, jog „Atei­­ties laiški­ninkai“ esą neap­lenks net atokiau­sių Lietuvos kaimų, o gyventojams, te­l­efo­nu išsikvietusiems juos į savo namus, bus suteiktos visos pašto ir finansinės bei kitos bendrovės teikiamos pas­laugos. Tai yra „Ateities laiš­­kininkai“ padės išsiųsti laiš­­ką ar siuntinį, susimokė­ti mo­kesčius, užsisakyti spau­dą, įsigyti įprastai pašte par­duo­damų prekių ir pan.

Toks paslaugų teikimo būdas, pa­sak I. Dun­dulienės, bus ypač patogus atokiau gy­­venantiems, fizinę negalią turintiems ar vyresniems žmo­nėms, kuriems dažnai su­dėtinga be artimųjų pagalbos pasiekti artimiausią paštą. Laiškininko išsikvietimas į namus nieko nekainuos.

„Lietuvos paštas“ skelbia, kad reorganizavimas vyksta dėl didelių kaimo demogra­finių pokyčių. Ma­žėjant gyventojų, prastėja įmonės eko­nomi­niai rodik­liai, todėl reikia galvoti apie veiklos sąnaudų optimizavimą.

Prašė ir savivaldybės pagalbos

Šią savaitę kalbintos mūsų rajono kaimo paštų darbuotojos neslėpė, jog žmonės yra tik­rai stipriai įsibaiminę. Kaime jau seniausiai neliko bankų skyrių, o mokesčius būtina mokėti ir visokių kitokių reikalų atsiranda - juk ne kiekvienas naudojasi internetu.

„Visi prašo mūsų pasakyti, kada atvyks „Lietuvos pašto“ vadovai, nes nori su jais susitikti bei paaiškinti, kuo gyvenimas Vilniuje skiriasi nuo kasdienybės kaime“, - sakė vie­na iš pašto skyrių viršininkių.

Trečiadienį Šilalės rajono paštų vadovės prašė ir rajono mero Jono Gudausko pagalbos. Jam buvo įteiktas didžiulis pluoš­tas gyventojų, reikalaujančių neuždaryti mies­­telyje veikiančio pašto, pa­rašų. Kai kur jų surinkta po 400 ar net daugiau.

Deja, po susitikimo su paštų vadovėmis, J. Gudauskas prisipažino nedaug galėjęs pažadėti: „Supratau, jog žmonės mažai žino apie būsimą reformą. Susirašiau jų klausimus, parengsime raštą „Lietuvos pašto“ ir Klaipėdos regiono vadovams“.

J. Gudauskas mano, kad paš­to skyriai turėtų likti bent jau didesniuose rajono miesteliuose. Ar gyventojai bus patenkinti „Ateities laiškinin­kais“, mero nuomone, priklausys nuo to, kokį krū­vį jiems paskirs įmonės vadovai.

„Jei laiškininkas dirbs puse etato, vienas visos seniūnijos tikrai nespės apvažiuoti“, - įsitikinęs meras.

Tačiau jau ir dabar daugelis kaimo laiškininkų dirba puse ar dar mažesne dalimi etato, todėl pasitaiko, jog laik­raščius atneša tik kitą dieną, o apie laiškų klaidžiojimą bei vėlavimą neretai kuriamos įvairiausios legendos. Be to, nešiodami pensijas, paštininkai užtrunka iki pat vakaro, nors tokiu metu lankyti gyventojus su pinigais nei jiems patiems, nei atokiau gyvenantiems pensininkams nėra saugu. 

Ar saugu bus atsiiminėti siuntas iš gatvėje sustojusio autobusiuko, sprendžia „Lietuvos pašto“ administracija. Tačiau peršasi mintis, jog ir šį sykį pirmiausia yra galvojama tik apie pelną, o ne apie žmones.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Surinktas iš gabalų ir su savadarbėmis detalėmis automobilis kelia grėsmę

Automobilio remontas ar naujų detalių keitimas kainuoja tikrai nemažai. Todėl kai kurie vairuotojai taupydami savo transporto priemones patiki neaiškios reputacijos meistrams arba patys imasi tvarkyti, neturėdami tam nei tinkamų sąlygų, nei įgūdžių. Be to, įvairaus plauko „auksarankių“ antram gyvenimui prikeltas nau­dotas automašinas žmonės dažnai įsigyja to net ne­ži­nodami. Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lie­­tuvoje Transporto priemonių žalų administravimo skyriaus vadovas Raimondas Bieliauskas įsitikinęs, jog principu „Pasidaryk pats“ suremontuoti ar net iš skirtingų gabalų sulipdyti automobiliai yra ne tik nepatikimi, bet ir nesaugūs.

„Turėjome ne vieną atvejį, kai paaiškėdavo, kad avarijas patyrusiame automobilyje buvo naudojama, pavyzdžiui, iš atskirų metalo gabalų bei varžtų suvirinta vairo stabilizatoriaus traukė arba kėbulas sudurtas ir sulipdytas iš atskirų dalių. Be abejonės, vairuoti tokius automobilius yra nesaugu“, – sako R. Bieliauskas.

Jo teigimu, šitokios savadarbės detalės gali subyrėti bet kuriuo metu ir sukelti pavojingą eismo įvykį. Iš kelių dalių suvirintas automobilio kėbulas yra visiškai nepatvarus, todėl net ir ne itin stip­rus susidūrimas juo važiuojantiems gali baigtis liūdnai.

„Dažnai lietuviai net ne­įtaria važinėjantys perdaryta daužta mašina su netinkamomis detalėmis. Tokių naudotų automobilių rinkoje vis dar pasitaiko nemažai, o be nuodugnesnės apžiūros servise tai sunku nustatyti. Daužtų automobilių remontu užsiimantys meistrai paprastai moka gerai paslėpti savo darbo pėdsakus“, – įspėja R. Bieliauskas.

Draudimo eksperto teigimu, to dažnai neįmanoma aptikti net ir privalomos techninės apžiūros metu. Virinimo ar atskirų detalių sudūrimo žymės paprastai būna paslėptos sunkiai prieinamose vietose, uždengtos automobilio salono apmušalais, po kuriais techninės apžiūros specialistai nežiūri.

„Dėl to, įsigyjant naudotą mašiną, rei­kėtų pardavėjo reikalauti techninės prie­žiūros istorijos dokumentų, nuodug­niai patikrinti transporto priemonę patikimame servise. Automobilio patirtas avarijas gali išduoti tarpų tarp kėbulo skardų nelygumai, todėl visuomet patartina atlikti mašinos kėbulo geometrijos testą. Daugelis rimtesnių automobilių servisų turi galimybę tai padaryti“, – sako R. Bieliauskas.

Anot draudimo eksperto, įsigyjant naudotą automobilį, taip pat pravartu atidžiai pasižiūrėti, ar nesiskiria kėbulo dažų spalva skirtingose jo vietose. Tamsesnių ar šviesesnių atspalvių dėmės gali byloti apie išlygintus įlenkimus ir dėl to perdažytas tam tikras mašinos vietas. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, ar visur ant automobilio kėbulo nurodyti numeriai sutampa. Jei jie skiriasi, kėbulas neabejotinai yra sudurtas iš kelių skirtingų automobilių korpusų.

„Be abejo, jeigu mašina eismo įvykio metu buvo apgadinta nestipriai, o vėliau suremontuota bei parduota, tik­rai nereiškia, kad jos jau negalima toliau eksploatuoti. Tačiau jei pardavėjas tokį faktą bando nuslėpti, tai nėra geras ženklas. Paaiškėjus, jog automobilis yra prikeltas antram gyvenimui iš kone metalo laužo ar panaudojus keletą transporto priemonių, jo, žinoma, pirkti nereikėtų“, – teigia R. Bieliauskas.

„Jis pataria automobilį remontuoti tik pati­kimuose servisuo­se. Be to, remontui reikėtų naudoti kokybiškas, konk­rečiam modeliui tinkančias detales.

„Būtina nepamiršti, kad nustačius, jog eismo įvykis kilo dėl netinkamos automobi­lio techninės būklės, draudi­mo bendrovė gali iš kal­tininko regreso tvarka išsi­reikalauti padengti nukentėjusios pusės patirtus nuostolius“, – įspėja R. Bieliauskas.

Eiviltas PARAŠČIAUSKAS

Prisimenu pirmą kartą... (tęsinys)

* * *

Buvau dvylikos metų. Atėjo šienapjūtė. Tėtukas suruošė keturis dalgius, nors namuose buvo tik trys vyrai: tėtukas ir du vyresni mano broliai. Tėtis šyptelėjęs pasakė: „Klemukas pjaus ketvirtu dalgiu“. Pava­kary ir išeinam į pievas keturi vyrai. Aš einu gale, o dalgis toks didelis ir sunkus. Tačiau nuotaika šventinė: pagaliau ir aš su vyrais, kaip lygus su jais. Pradėjome pjauti. Tėtukas su broliais varosi tolyn. Aš pra­dedu atsilikti. Jie jau su­grį­žo, ima pjauti po antrą pradalgę, o aš tebevargstu su pirmąja. Šiaip ne taip ją už­baigiau. Bro­­liai traukia per dantį, kad ne­spėju su jais. Tė­tukas pa­si­žiū­­rėjo į mano ne­lygią, iš­drai­kytą pradalgę ir sako: „Nu, kaip pirma pradalgė, tai dar neblogai. Nukapok šitą griovio kraštą ir eik namo, iš­sivaryk paganyti karves“.

Parėjau be nuotaikos, išsi­variau karves, o akys vis kryps­ta į lauko galą, kur liko mano pirmoji pradalgė, kur tėtukas su broliais pjovė pievą. Taip tą kartą ir netapau tikru pjovėju, nors kiaulėms žolės jau prikapodavau.

* * *

Tremties siaubo mūsų šei­mai patirti neteko, bet vyk­da­vo toks nebylus pasi­ruo­­šimas. Ant trobos viškų bū­davo pakabinta pora mai­šų sudžiovintos duonos (cu­korių), numegzta vilnonių ko­­ji­nių. Kai pasklisdavo kal­bos, jog bus trėmimai, tėvai mus, vaikus, išsiųsdavo mie­goti pas kaimynus, dažnai kiek­vieną į skirtingas vie­tas. Vakare, išeinant į kai­my­­nus, mus visus tėtukas per­žegnodavo, išdalindavo šei­­­mos nuotraukas, kad jos ne­prapultų. Nešdavomės šiek tiek drabužių. Aš pasiimdavau ir seną dainų sąsiuvinį. Rytą žiū­rėdavome, kokį ženk­lą pa­matysime savo namuose. Jei ant tvoros pakabinta balta gūnia - galime pareiti.

Tą dieną, kai išvežė iš Vy­to­galos Stanislovo Valan­to šei­­mą, ant tvoros ženklo ne­bu­vo. Tada pirmą kartą pa­ma­čiau tremiamus žmones: pravažiavo vežimas su S. Va­lan­to šeima, netrukus nuo Obelyno keliais veži­mais atga­beno Kirž­galvius. Pa­va­kare vie­nas iš Kirž­galvių, pa­bė­gęs nuo stri­bų, laukais par­grįžo Obe­­lyno link.

* * *

Giliai atmintyje paliko pirmieji varymo į kolchozus metai. Padažnėjo aktyvistų apsilankymai. Tai buvo kareiviai, stribai, rajono valdžios atstovai, paruošų tarnautojai. Jie tik­rindavo, kiek ūkininkas turi arklių, galvijų, grūdų, koks jo žemės ūkio inventorius, ar sumokėti mokesčiai, atpiltos pyliavos, žiūrėdavo, kiek žmonių yra šeimoje, ragindavo rašyti pareiškimus stoti į kolchozą.

Tėtukas jaujos peludėje iškasė didelę duobę, joje paslėpė tris dideles dėžes, pripiltas įvairių grūdų. Į durpynę sumetė porą plūgų, drapaką. Tuo metu daugelio žmonių neapleido viltis, jog kada nors vėl reikės dirbti savo žemę, jog tokia betvarkė negali ilgai tęstis. Tada ir pravers paslėptas inventorius. 1949-ųjų rudenį kiekvienas ūkininkas jau turėjo į bendrą tvartą atvesti nustatytą skaičių arklių, karvių, supilti javų sėklą. Dažną dieną vyrai ėjo į fermas, nešdami savo arkliams tai avižų kišenėje, tai duonos abraką. Pavasarį, trūkstant pašaro, daugelis arklių nebeatsikeldavo. Silpniausius ištempdavo į lauką ir palikdavo likimo valiai. Keletą arklių žmonės atšėrė, atgaivino. Bet vėliau  juos vėl turėjo atiduoti į kolchozą. Nugaišusius reikėdavo nulup­ti. Pamenu, kaip ūkininkas Pet­ras Vaičys verkė prie savo lu­pamo Bėrio.

* * *

Apie sovietinių valdininkų neišmanymą sukurti anekdotai sklisdavo per kelis rajonus. Pamenu pasakojimą, kaip vienas kolūkietis pateko į pirmininko nemalonę. Pirmininkas briga­di­nin­kui nurodė ko­­lū­­kie­čio arus atmatuoti šla­pio­je pievoje. Žmogus pasiskundė pirmajam Šilutės rajono partsekretoriui. Atvažiavo komisija tirti. Sekretorius klau­sia, kuo žmogus nepaten­kin­tas. Bėda ta, sako kolūkietis, jog man bulves sodin­ti liepia šlapioje vietoje. Sekreto­rius aiškina, kad Leni­nas pasakė, jog nė­ra blogos žemės, o yra blogi gaspadoriai. Žmogus sutinka: taip, Leninas buvo protingas žmogus, jis žinojo, kad javus, bulves reikia sodin­ti ten, kur jie auga. Tik Le­ni­nas nežinojo vieno dalyko. Sek­re­torius sukluso - kokio? Žmo­gus sako: Leninas nežinojo, jog atsiras tokių durnių, kurie lieps bulves sodinti į pelkę.

Po tokio paaiškinimo komisija išvirto pro vartelius ir nuvažiavo. Tačiau po savaitės brigadininkas davė bulvėms sodinti geros žemės.

Klemensas LOVČIKAS

(Bus daugiau)

Šalčiai vargina skydliaukę ir prostatą

Dabar lengvai galite sužinoti, ar nesutriko skydliaukės hormonų gamyba – tereikia ištirti kraują. Rizikos grupės vyrams verta pasitikrinti ir prostatą – atlikti PSA tyrimą.

Šalčiai slūgsta, bet jūs vis tiek nuolat drebate, šąla rankos ir kojos? Neįveikiate mieguistumo ir tingumo, netgi aplanko depresinė nuotaika? Be to, auga svoris, sausėja oda, užkietėja viduriai ar sutrinka menstruacijos? Tai gali reikšti, jog kaklo priekyje esanti skyd­liaukė nebepajėgia gaminti pakankamai hormonų, ir Jūs sergate hipotiroze.

Nesigydant būklė dar labiau pablogėja žiemą, kai organizmo laikrodis – skydliaukė – dirba daug sunkiau. Prasidėjus šalčiams, daugeliui žmo­nių ji dažnai nebeįstengia „įšildyti“ organizmo. Tada silpsta ir imunitetas, lengviau įveikia peršalimo ligos.

Jei skydliaukė pradeda veikti per daug aktyviai, suserga­ma hipertireoze. Jos požymiai: dirglumas, greitas nuo­vargis, rankų drebulys, šir­dies permušimai, svorio kri­timas, viduriavimas bei kt.

Sutrikus skydliaukės veik­­lai, sekinamas visas organizmas. Jos ligos prasideda nepastebimai. Todėl rekomenduojama skydliaukės hormonus išsitirti profilaktiškai.

Šalčiai ir saulės šviesos stygius blogai veikia ir vyrų „ant­rąją širdį“ – prostatą. Di­desnis sergamumas prostatos vė­žiu pastebėtas būtent Šiaurės šalyse. Manoma, jog šaltas oras nusodina teršalus bei pesticidus, kurie paskatina ligą. Be to, vystosi vitamino D deficitas.

Lietuvoje pros­tatos vėžys kasmet nusineša 500–600 gyvybių. Tačiau daugybę vyrų būtų galima ištraukti iš tyliai atsėlinan­čios ligos gniauž­tų, jeigu ji bū­tų nustatyta anksti. Tai padaryti padeda re­guliariai iš kraujo mėginio atliekami PSA tyrimai. Svar­biausia – ryžtis laiku juos atlikti.

AKCIJA! Skydliaukės hormonus ir pros­tatą – PSA, laisvą PSA – pigiau išsitirkite „Medicina practica“ laboratorijoje Šilalės ligoninėje (Vytauto Didžiojo g. 19, tel. (8-449) 4-67-63). Akcija vyksta iki vasario pabaigos. Iš anksto registruotis nereikia. Pas mus - aukščiausi kokybės standartai.

Interneto svetainė: www.medicinapractica.lt.

Geros mintys virsta puikiais mechanizmais

Menkiausias daiktas ūkyje kainuoja didelius pinigus. Bet negi būtinai pirkti? Štai ūkininkas ir tolimųjų reisų vairuotojas nuo Paežerio Rimantas Zobiela, jeigu ko reikia, beveik viską pasidaro pats. Visi jo kūriniai - tai buvęs metalo laužas.

- Nori, paleisiu sparnus? - klausia Rimantas ir nedelsdamas kabarojasi aukštyn į vėjo malūną.

Vėjo šiandien beveik nėra, tačiau ten, penkių met­rų aukštyje, jis šiaušia vyrui plaukus. Šeimininkas atriša diržą, kuriuo vienas sparnas pritvirtintas prie bokštelio. Didžiulis malūnas kiek padvejoja, paskui pakreipia plačią uodegą, atsistoja tiesiai prieš vėją ir ima mojuoti sparnais. O Rimantas man nuo viršaus pamojuoja ranka.

Sukasi!

O kai jis pernai pradėjo darbą, buvo visokių kalbų. Kiti sakė, kad malūnas neveiks.

- Buvau „praganęs“ teises ir metus neturėjau darbo. O be darbo sėdėti man neišeina. Negaliu, nors ką! - sako vy­ras. - Tai ir pradėjau vėjo malūną.

Viską konstravo, virino, jungė pats. Tik bokštelį nupirko gatavą. Jis stovėjo tenai, kitoje ežero pusėje, ir buvo kaip stebėjimo bokštas. Dešimties kilovatų galingumo elektros generatorių turėjo dar iš anų laikų, o visa kita yra metalo laužas. Sparnai - iš metalo laužo, pavaros velenas nuo viršaus iki apačios - metalo supirktuvėje įsigytas metalinis vamzdis. Reduktorių atstojo sena automobilio ZIL pavarų dėžė. Junginėdamas pavaras, Rimantas nustatė, kiek sykių reikia padidinti apsukas, kad generatorius imtų gaminti elektrą. Pavarų dėžė - labai patogu.

- Padidinau apsukas 12 kartų, ir užsidegė elektros lemputė. Paskui prijungiau penkių kilovatų elektrinį šildytuvą. Veikia, nors sparnai ima suktis lėčiau, - pasakoja savamokslis konstruktorius.

Tačiau šiandien nei generatorius sukasi, nei lemputė dega. Tenai, viršuje, nuo didelio vėjo lūžo reduktorius. Rimantas jį ne tik remontuos, bet ir rekonstruos.

- Keli statūs kampai nėra gerai - perduodant judesį, žūva dalis energijos. Generatorių kelsiu į viršų - gal ne šitą, gal kiek mažesnį...

Rimantas dar nėra apsisprendęs, kam naudos savo vėjo jėgainę. Kaupti energiją akumuliatoriuose bei naudoti namo apšvietimui nebūtų labai racionalu. Daug paprasčiau savadarbe elektra šildyti namą ir vandenį. Kai vėjas stip­rus, jis labiau ataušina trobą. Reikia daugiau šilumos. Tačiau nuo stipraus vėjo ir elekt­ros bus gerokai daugiau!

Kol kas iš savo didžiulio vėjo malūno šeimininkas neturėjo nė cento naudos. Bet dėl to galvos nesuka. Juk vis tiek viskas į naudą. Jeigu sudėtumei į krūvą visus jo kūrinius ir įkainotumei, geras pelnas išeitų. Tikrai nemaža sumelė! Tai ir malūnas tikriausiai atsipirks.

Rimantas pro metalo laužo krūvas vedasi mane į daržinę ant kalvelės netoli namų. Me­talo laužas - tik­ra brangenybė. Šauna į galvą padirbti ką nors - medžiaga čia pat, po ranka. Nereikia važiuoti į krautuves ir mokėti didelius pinigus. O ta daržinė - visai ne daržinė. Pasirodo, tai lentpjūvė. Buvusi.

- Turėjau 10 vyrų briga­dą, - sako šeimininkas. - Pjovėme rąstus, lentas, dalis me­diniams pa­dėklams... Ką reikėjo, tą darėme.

Gaterį Rimantas parsivežė iš metalo laužo. Suremontavo, sutvarkė, ir tas dirbo puikiausiai. Reikėjo medžio frezavimo staklių - pasidarė, prireikė daugiapjūk­lių - irgi. Netgi pjūklų galandimo mašina - jo kūrinys.

- Kiek čia medienos išpjovėme! - prisimena šeiminin­kas. - Juk ir namas - iš mano pjautos medžiagos. Namas yra medinis, tik paskui apmūrijau plytomis. O kiek mano pjautos medienos iškeliavo į užsienį!..

Tačiau šiandien Ri­­man­tas neparodys, kaip bilda gateris ir kaip sukasi jo sukurtos frezavimo stak­lės. Lentpjūvė seniai nebeveikia. Jau ir elektra atjungta.

- Atsirado juostinės staklės ir mane nukonkuravo, - sako jis paprastai.

Dabar meistras turi kitų darbų. Paties statytoje fermoje stovi 10 karvių. Kai šeimininkas išvažiuoja į reisą, su jomis tvarkosi žmona Regina. Čia daug kas mechanizuota. Mėšlą iš fermos į mėšlidę suvaro Rimanto darytas elektrinis transporteris. Iš mėšlidės šeimininkas mėšlą savo sukonst­ruotu elektriniu ekskavatoriumi iškabina ir sukrauna į traktoriaus priekabą. Ji irgi paties surinkta, tik traktorius - ne.

- Buvau galvojęs daryti, bet atsisakiau, - sako savamokslis konstruktorius. - Tokį daiktą paprasčiau nusipirkti.

Rimantas yra bai­gęs Šilutės staty­bi­­ninkų mokyk­lą, taigi iš profesi­jos sta­tybininkas, o ne me­chanikas. Me­cha­ni­­ka - pašaukimas, bet ne profesija. Arba išgyvenimo būdas. Štai prireikė išvežti iš daržinės suplėkusį šieną. Negi kabinsi paprasta šake ir krausi į priekabą? O traktoriaus šakės kainuoja apie 2000 eurų. Tad pasirausė po savo metalo laužą, pasidarbavo suvirinimo aparatu - ir štai puikiausios šakės traktoriui. Ir dar re­guliuoja­mos - gali pla­tesnes, gali siauresnes nusistatyti. Grynais pinigais 200 eurų kainavo tik dantys. Visa kita - jo smegenų ir rankų darbas.

Pirmasis Ri­manto kūrinys buvo nedidelis vėjo malūnas, kuris suko dinamą bei gamino elektrą elektriniam piemeniui. Tai buvo anų laikų pabaiga, kai jis dar gyveno savo gimtuosiuose Varsėdžiuose ir pradėjo ūkininkauti. Tada parduotuvės dar buvo tuščios, o elektriniai piemenys - retenybė. Tačiau pasidirbi - ir nekainuoja nieko!

Dabar Rimantas baigs tvarkyti vėjo jėgainę ir pasidarys sniego buldozerį. Ne šiaip sau buldozerio peilį, kuris stumtų sniegą į šoną ir suvarytų jo kalnus, bet su sraigtu, kuris besisukdamas purkštų sniegą į šalis. Sraigtą meistras jau turi. Bereikia viską gerai apgalvoti ir imtis darbo.

- Kai man užeina mintis, tai neturiu ramybės, kol nepadarau. Naktį guliu, vartausi, neužmiegu, mėginu įsivaizduoti, kaip tai atrodys, mintyse konst­ruoju... - prisipažįsta R.Zobiela.

- Taip, kai jam kyla kokia mintis, namuose nebūna ramybės, - pritaria žmo­na.

Kol kas didesnių projektų Rimantas nekuria. Bet štai prie metalo laužo krūvos stovi didžiulė metalinė bačka. Ar nenorėtų jis pasidaryti biodujų generatoriaus ir iš mėšlo gamintis dujas?

- Man ir vaikai sakė... Tik ar išeitų? Ar būtų tų dujų?

- Kur nebus! - sakau jam. - Banda nemaža, mėšlo daug - dujų užtektų ne tik valgiui virti, bet ir namui šildyti liktų. Dar ir variklį galima užsikurti...

- Tikrai? - sublizga Rimanto akys.

- Taip, aš juk pasidariau!

Tikrai turiu pasidaręs tokį generatorių ir apsirūpinu dujomis. Nelaikau gyvulių, tačiau skysto mėšlo pavasarį atveža kaimynas, o per vasarą generatorių papildau nuo kiemo nupjauta bei su vandeniu sumaišyta žole, obuoliais krituoliais, obuolių išspaudomis...

Išgirdęs tai, šeimininkas suklūsta, susidomi ir žmona. Kur tą bačką statyti, kad būtų pilna mėšlo, koks turi būti tas mėšlas - tirštas ar skystas, kaip jį paskui iš bačkos iškrapštyti?.. Taip žodis po žodžio būsimas generatorius ima ryškėti Rimanto galvoje.

- O, čia tai idėja! - džiaugiasi jis. - Bet reikia viską gerai mintyse sudėlioti, kas ir kaip...

Regina netikėtai supranta, kas dabar nutiks. Namuose vėl nebebus ramybės! Dabar niekas daugiau jam nerūpės, naktimis jis vartysis nuo šono ant šono, nemiegos. Ir nesustos, kol darbas nepaju­dės.

- Ir kam reikėjo sakyti? - papriekaištauja ji man, paskui numoja ranka ir išeina melžti bandos.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Palipęs į patį savo jėgainės viršų, meist­ras atrodo visai mažytis

Stotelė autobusams nepakankamai patogi?

Nemažai vyresnių žmonių dar važinėja autobu­sais. Vienas iš tokių dėl patiriamų nepatogumų pasiguodė „Šilalės artojo“ redakcijai. Pasirodo, į Pajūrio autobusų stotelę autobusai nė neužsuka, o sustoja tiesiog gatvės pakraštyje.

Į „Šilalės artoją“ paskambinusi pajūriškė skundėsi keistu autobusų vairuotojų elgesiu. At­rodytų, stotelės tam ir yra, kad autobusai jose galėtų sustoti išleisti atvykusius keleivius, neskubėdami suliptų tie, kuriems reikia kažkur važiuoti. Tačiau, pasirodo, kai kurių maršrutų autobusų vairuotojai įsigudrino labiau paisyti savo patogumo.

„Pajūryje į autobusų stotelę reikia kiek pasukti, nes ji yra ne prie pat gatvės. Bet vairuotojai į stotelę nesuka, tik stabteli prie klebonijos. O laukti autobuso toje vietoje yra labai nepatogu: nėra jokios užuovėjos, todėl šalta stovėti. Ypač kai yra vėjuota ar šlapdriba. Be to, net prisėsti nėra kur. Kodėl vairuotojai negali įsukti į stotelę, kur paprastai ir laukia žmonės? Tiesa, mokinius vežantis au­tobuso vairuotojas visada, kaip ir dera, išleidžia juos stotelėje. O kiti daro, ką nori“, – piktinosi vairuotojų elgesiu Pa­jūrio gyventoja.

Neprisistačiusi UAB „Šilalės autobusų parkas“ darbuotoja „Šilalės artojui“ tvirtino, kad, jei yra stotelė, vairuotojai privalo į ją užsukti, o ne sustoti kur nors kitur.

„Jei žinotume tikslų laiką, kada važiavo tie autobusai, kurie neužsuko į stotelę, galėtume pasakyti, kuriam autobusų parkui jie priklauso. Per Pajūrį važiuoja ir Tauragės, ir Klaipėdos bei kitų parkų maršrutiniai autobusai. Gali būti, jog kuris nors iš jų ir neužsuka“, – pripažino Šilalės au­tobusų parko darbuotoja.

Šilutės autobusų parko vadovai, pasirodo, visi besą sergantys, ir neatsirado tokio, ku­ris sutiktų pakomentuoti situaciją. Visgi telefonu atsiliepusi darbuotoja teigė, kad į stotelę užsukti autobusų vairuotojams privalu, ir pažadėjo perduoti informaciją viršininkui, jog šis juos įspėtų.

Daugiau informacijos suteikė Taura­gės autobusų parko direktorius Rimantas Mar­tina­vičius.

„Dirbame daug metų, bet tokį dalyką išgirdau pirmą kartą. Blogai, jeigu vairuotojai nesuka į stotelę. Būtinai su jais apie tai pasikalbėsiu“, – užtikrino direktorius.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisaria­to Ko­munikacijos grupės spe­cia­­lis­tė Rūta Janavičiūtė paaiškino, jog Kelių eismo taisyklėse (KET) nėra nurodyta, kaip privalo sustoti maršrutiniai autobusai:

„Autobuso vairuotojui, kaip ir bet kuriam kitam eismo dalyviui, galioja bendrosios KET nuostatos, kuriomis būtina vadovautis. Vairuotojai negali sustoti ir stovėti greitėjimo bei lėtėjimo juostose, ant tiltų, viadukų, estakadų bei po jais (išskyrus, kai tai numato kelio ženklai), pėsčiųjų perėjose bei arčiau kaip 5 metrų atstumu prieš jas, ant vejos, šaligatvio ir t. t.“

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą