Kiekviena diena brangi

Ką daryti, jeigu liga nepagydoma? Laima žino atsakymą: reikia ją apsikabinti ir gyventi kaip su drauge Ką daryti, jeigu liga nepagydoma? Laima žino atsakymą: reikia ją apsikabinti ir gyventi kaip su drauge

Lauke žvarbu, pilkas dangus, saulės nematyti. Jokio noro keltis iš lovos. Bet reikia. Laima žino: neisi šiandien, rytoj bus sunkiau atsikelti, o poryt gali ir visai nepakilti. Tik pradėk gulinėti kiauras dienas...

Jeigu drabužiai sudėti šalia lovos, ji apsirengia pati. Be abejo, nėra labai paprasta, bet apsirengti pačiai, be dukters ar padėjėjos pagalbos, visai įmanoma. Kambariniai ratukai - čia pat. Laima juos prisitrauks arčiau. Tada reikia viską gerai apskaičiuoti ir vienu ypu įsiversti į juos. Vieną koją dedi čia, kitą - čia, kaire, stipresne ranka įsikimbi į ranktūrį.

Ar mes kada nors planuojame, kaip iš lovos kelsime koją, kaip ranka sieksime kėdės ar kito daikto, kokia tvarka žengsime žingsnius? Žinoma, ne! Visa tai atsitinka kažkaip savaime. Kažkada ir Laima nesuko galvos, kuria koja pradėsi žingsnius. Vėluoji į darbą - bėgdama laiptais gali apsivilkti paltą. Nuo to buvo sunkiausia atprasti. Duktė Edi­ta pradėjo sakyti:

- Mama, kur tu skubi? Kur leki? Argi tau reikia į darbą?..

Darbas išnyko kažkaip savaime. Iš jo liko prisiminimas. Algą pakeitė invalidumo pensija. Dabar Laima sako: patys geriausi metai - Šilalės centrinės ligoninės Gimdymo skyriuje. Tada jos darbovietė šitaip vadinosi. Dabar nei ligoninė centrinė, nei Gimdymo skyrius joje yra.

O tada... Rytą naujagimių palatoje išsivynioji 30 mažylių. Koks mielas širdžiai tas jų gugėjimas!  O tu žinai, kad tam vabalėliui padėjai ateiti. Ne šiaip matei, kaip gimsta nauja gyvybė, bet prisidėjai prie to! Kaip nesidžiaugti?

- Kiek nuostabių žmonių ten sutikau! - prisimena Lai­ma Šaukš­telienė. - Gine­kolo­gus Jo­­ną Švatrėną, Juozą Ivaš­kevi­čių... Jie jau mirę, bet man - kaip gyvi.

Dirbau kartu su odos ligų daktare Dale Brie­diene, medicinos sesele Dan­guole Mu­rauskiene, akušerėmis Onute Stankevičiene, Ra­sa Šiaud­vytiene, Albina Sūdžiu­viene... Man atrodo, tada visos buvome idealistės. Darbas - labai atsakingas, ir mes tai supratome. Juk akušerė atsako ne už vieną, mažiausiai - už du žmones. O jei pasitaiko dvynukai, tai jau ir už tris...

Tada šis skyrius buvo labai uždaras. Gimdyvių ir naujagimių lankyti niekam neleisdavo - kad neįneštų viruso. 

- Grupelė žmonių gyvenome tarsi uždarame lizde, - prisimena Laima. - Taip susigyvenome, jog tapome viena šeima. Vieni kitais pasitikėjome, nebūdavo paslapčių. Tada ligoninė mums buvo ne tik darbo vieta - ir po darbo čia virė gyvenimas. Tai buvo ir didelis sporto klubas, ir kultūros namai. Veikė šokių būrelis, kur šokdavau polonezą. O kokį chorą turėjome! Tuometinis vyriau­siasis gydytojas Antanas Le­vickis buvo didelis sporto mėgėjas, tai ir mus ragino sportuoti. 

Laima mena laikus, kada ją nedaug kas aplenkdavo. O dabar ji sėdi ant lovos ir planuoja visus judesius. 

Bėda prasidėjo nuo niekų. Ima rašyti - iškrenta tušinukas. Reikia kirpti - žirklės bimt iš nagų. Iš pradžių būdavo keista. Paskui dar silpnumas apimdavo. Eini, užkliūni, nuvirsti. Keliesi - akyse sutararuoja. Na, tikriausiai nuovargis. Dar­bas, šeima, repeticijos, visokios išvykos su saviveik­los būreliu... Aišku, nuovargis. Juk kitą dieną, kai pailsi, viskas tvarkoje. Vėl pilna jėgų leki į darbą, vėl naujagimių skyriuje išsivynioji tuos mažulius. 

Joms, akušerėms, darbas nebuvo tik darbas. Tai - ir pašaukimas. 

Paskui prasidėjo nugaros skausmai. Daktarai sakė, kad radikulitas, siuntė į sanatorijas. Išbandė visokias mankštas. Naudos buvo nedaug. 

Progresavo kita liga, o jai vis gydė radikulitą. 

- Negaliu pykti ant daktarų. Jie viską darė gerai, - Laima teisina savo geradarius. - Kitaip jie negalėjo! Tada buvo kiti laikai, Lietuva neturėjo nei magnetinės tomografijos, nei kitų modernių prietaisų.

Kauno klinikose vienam profesoriui kilo negeras įtarimas. Pati irgi pradėjo svarstyti: argi nuo radikulito būna tokie skausmai, jog tave su­rakintų? Argi nuo jo viskas krenta iš rankų?

- Jums reikia į Maskvą, - pasakė profesorius. - Magnetinei tomografijai. 

Laima išpūtė akis. Į Maskvą? Į tokią tolybę? 

- Lėktuvu - valanda, pusant­ros, - ramino profesorius. 

Lėktuvu? Nė už ką! Lėk­tuvu ji jau skrido. Bal­siuo­se nusileisdavo toks „kukurūznikas“, ant laukų barstydavo dustą. Būdavo, duosi šešis rub­lius - paskraidins ir tave apie Šilalę. Kaip neišbandysi? Juk Laima aukščio nebijo... Tačiau vos jie pakilo, lakūnai pradėjo daryti visokias kilpas, o Laimai viduje viskas apsivertė. 

- Žiūrėk, matyti tavo namai! - rodo pirštu žemyn jos draugė Ve­ra Koz­lo­vienė, bet Laimai - ne tas galvoje. Kad tik greičiau ant žemės. 

O dabar lėktu­vu - pusantros valandos? Ne! 

- Negalite, tai ne­galite, - pasakė pro­fesorius ir paskambino į Ši­lalę. - Jūsų žmogų reikia į Maskvą nuvežti. 

Vyriausiuoju gydytoju ta­da dirbo šviesaus atminimo Artū­ras Kuncius. Laima pri­sime­­na - nė pusės žodžio jis nepasakė prieš. Reikia tai reikia. 

Prie Baltarusijos sienos į jų „greitąją“ įlipo automatais ginkluoti kariai. Tokie griežti. Laima net išsigando. Buvo kaip tik permainų metas. 

- Kokį krovinį vežate? Li­gonį? Greitąja - iki Mask­vos? - nustebo tie. 

Dabar ir pačiai Laimai ta kelionė atrodo keistai. Ar šiandien kas duotų už ačiū mašiną ir vežtų žmogų tokią tolybę? Tada viskas buvo daug paprasčiau ir nuoširdžiau. Bendradarbiai - dar ir draugai. Jeigu gali, būtinai padės. 

Kareiviai pradėjo tikrinti daiktus. Pakvipo rūkytomis dešromis, kumpiais. Iš kur vi­sa tai? Surinko bičiuliai. Ne tik Gimdymo sky­rius - visa ligoninė. Ne kelionei - Maskvos daktarams. Kažkada lietuviškos dešros Maskvoje buvo deficitas! 

- Nežinau, ar visiems padėkojau, - svarsto šian­dien Lai­ma. - Am­žiną atilsį A.Kun­ciui dė­kojau kelis sykius. O kitiems? Ne, tikriausiai ne visiems... Kvaila dar buvau,  nemačiau, kiek aplinkui yra nuostabių žmonių! Jeigu dabar jie paskaitys mano žodžius, labai no­­rėčiau, kad ži­notų - man jų au­ka ir pagalba yra itin brangi. 

Grįždama iš Mask­­vos visą ke­­­lią tylėjo. Iš­girdusi nuos­pren­­dį, nei verkė, nei šaukė. Tylėjo. 

Išsėtinė sklerozė. Žinote, kas tai yra? Laima žinojo. Kažkada medicinos mokykloje praleido tai pro ausis, bet paskui paskaitė medicinos žinynuose. 

Maskvos daktarai siūlė pasilikti. 

- Šiek tiek apgydysime, pataisysime reikalus, - žadėjo jie. 

Kaune apie tai buvo įspėję: 

- Jie siūlys pasilikti. Atsaky­kite, jog Lietuva jau gali šitą ligą įveikti. 

Tačiau Laima to nesakė. Ji žinojo tiesą. Jos liga nepagydoma nei Kaune, nei Maskvoje. Kokia prasmė pasilikti? Liga tik progresuos. 

Reikėjo laiko, kol su tuo susitaikė. 

Ir šiandien, po šitiek metų, dar ne tragedija. Dešinė pusė dar šiek tiek klauso, o kairė koja visai stipri. Kaire ranka ji gali daryti viską. Tai kokia bėda? 

Be to, gelbsti ratukai. Anks­čiau ji jų nenorėjo! Invalido vežimas? Baisu! 

Pasirodo, nieko baisaus. Ji gali važiuoti per visą kambarį, į virtuvę, atsidaryti balkono duris. Balkone - daug modernesnis vežimėlis, tikra elektrinė karieta. Sėsk ir važiuok! Per visą Šilalę į krautuvę. Kartais ji daug apvažiuoja.

O kodėl ne? Juk šiandien - puiki diena. Jai nieko neskauda. Na, beveik nieko... 

Jos vyrui Ed­mun­dui buvo vė­žys. Mirė baisiose kančiose. Pati jau sirgo, kai jį marino. Štai kam buvo bėda... 

Jos mama valdė rankas ir ko­jas, laikraščius paskaitydavo. Paskui pradėjo kliūti už durų, už staktų, už spintų. Edita suprato pirmoji: 

- Mam, mūsų močiutė akla! 

Daktarai patvirtino - taip, ji visai akla. O kaip ji paskaitydavo laikraščius?

- Matyt, būdavo kažkokių prašviesėjimų, - sako Laima. 

- Apakti senam - nelaimė. Aklas nuo mažumės išmoksta gyventi tamsoje. O kaip išmokti senam? Šakute baksnoja po lėkštę - nepataiko į kotletą. Aš jai sakydavau: mama, valgyk ranka! Prieš mirtį šaukštą šiaip taip įvaldė. O aš juk matau viską! 

Laima skaičiuoja, ką gero turi aplink. Sūnus Tomas plaukė kruiziniu laivu, susipažino su este ir paskui ją į Estiją išlėkė. Laima buvo Estijoje, visą Saremo salą, kur Tomas gyvena, išvažinėjo. Duktė Edita, žentas Vygandas - visai čia pat, tik kitame bute gyvena. Vilma Trakšelienė - ne giminė, bet svetimi žmonės gali būti tarsi savi. Socialinio darbuotojo padėjėja? Oficialiai - tik tiek. Realiai - jos atrama.

- Koks nuostabus žmogus! - džiaugiasi Laima. 

Laikas į parduotuvę. Bal­kone ji persės į elektrinę savo karietą, įvažiuos į specialiai įrengtą liftą. 

Anksčiau ji nedrįso vežimėliu važiuoti į gatvę. Visi matys, kad invalidė! Paskui su kitais tokiais pat išsirengė į Vilnių, į draugijos sukaktį. Grįžo visai kitas žmogus. Pabuvo minioje tarp tokių su vežimėliais, pamatė viską kitaip. 

- Mano liga ne tokia blo­ga, - sako ji. - Beveik 50 metų aš gyvenau sveika, o kiek jaunų žmonių tokiais vežimėliais rieda! Ir kokie visi linksmi! Užgroja muzika - jie šoka. Kad žinotumėte, kiek daug gavau iš tos kelionės! 

Ji patyli ir sako: 

- Daug supratau dėl savo ligos. 

Anksčiau visai negalvodavo apie gyvenimo kainą. Prabėgo diena - kas čia tokio? Bus tų dienų! Dabar rodo į laikrodį: 

- Pažiūrėkite, kaip eina sekundės. Praėjo sekundė - viskas. Daugiau ji nesugrįš. 

Pernai, per mamos metines, ji nusistatė datą. Kad turėtų ko siekti. Kai mamos neliko, butas labai ištuštėjo, lyg ir gyventi vienai neliko dėl ko. Tad ji užsibrėžė tikslą - gyvensiu dar dešimt metų. O tada prasidėjo keistas dalykas. Ji ėmė žiūrėti sekundes. Kaip greitai jos bėga! 

- Matote? - rodo į laikrodį.

Tikrai, mažoji rodyklė bėga bėgte. 

- Dabar suprantu, jog pernai apsirikau. Vieni metai prabėgo tarsi diena. Dešimt metų - mažai. Rei­kėjo nusistatyti daugiau. Juk aš turiu tikslą! 

Ir koks jis? 

- Argi neaišku? - sako ji. - Gyventi! 

Gyventi kasdien, kiekvieną sekundę. Kas gali būti brangiau už šitą minutę? 

Laikas važiuoti. Debesys jau prasisklaidė, į lifto stiklą spygteli saulės zuikutis. 

- Žiūrėkite - saulė! - apsidžiaugia Laima. - Ar ne puiku?

Petras DARGIS

ligonine

1977-ieji. Ligoninės saviveiklininkai kultūros namuose šoka polonezą. Laima - poroje su tuometiniu vyriausiuoju gydytoju A.Levickiu

ligonine2

Ši nuotrauka daryta Laukuvos ligoninėje, kai Laima buvo jaunutė akušerė. Ligoniai pakvietė nusifotografuoti kartu

Atnaujinta Antradienis, 03 gegužės 2016 09:26