Logo
Spausdinti šį puslapį

Kvėdarnos parapijai – 450

Šiemet Kvėdarnos parapija mini 450-ąsias įkūrimo metines. Pagal Motiejaus Valančiaus 1841 m. vizitacijos įrašus, Kvėdarnos parapiją 1569 m. įsteigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovas Žygimantas Augustas. Tačiau 1593 m. bažnyčia sudegė su visais liturginiais reikmenimis, liko vos du ne itin geros būklės varpai. Jie vėl suskambėjo tiktai po keturių dešimtmečių – 1609 m., todėl 1569-ieji gali būti tik nežymi M. Valančiaus įvardyta data, jei neprisimenama, kad ir Mozė žydų tautą dykumoje vedžiojo tiek pat metų, nežinoma priešistorė ir tuometinis LDK bei Kvėdarnos miestelio istorinis kontekstas. Norint sudėlioti pirmojo bažnyčios keturiasdešimtmečio vaizdinį, būtina paraleliai mąstyti apie parapijos vystymuisi įtakos turėjusias vietos ir laiko aplinkybes. 

Pasakojimą reikėtų pradėti nuo 1413 m., kada Vytautas Didysis pakrikštijo Žemaitiją ir įsteigė pirmąsias parapijas. Tuo metu kvėdarniškiams artimiausios bažnyčios buvo  Varniuose ir Kaltinėnuose (už 30–40 kilometrų). Galima nujausti, jog pirmąjį šimt­metį po Žemaitijos krikšto Kvė­dar­noje ant aukurų dar liepsnojo pagoniška ugnis. Po kovų su kryžiuočiais, pasibaigusių Melno taika 1422-aisiais, Kvėdarnoje buvo ra­mu: tik 1550 m. užfiksuotas belaisvių pirkimo dokumen­tas, todėl įtariama, jog tuo metu jau stovėjo Kvė­darnos dvaras. XVI amžiuje dvi gatves turėjusiame miestelyje buvo 41 apgyvendintas sklypas – gy­­veno ne tik žemdirbiai, mies­­telis turėjo kalvį, batsiuvį, du mėsininkus, veikė 23 alaus smuk­lės, kuriose buvo galima išgerti degtinės, midaus. Ke­liai iš miestelio vedė į Vai­nutą, Švėkšną, Var­nius bei Kal­ti­nėnus. 

Kvėdarną, kaip ir visą LDK, pabudino valakų reforma, dėl kurios 1561 m. Kvėdarnoje buvo matuojamos žemės bei pažymima, kad miestelyje vyks­ta prekyba, nors turga­vie­tės dar nėra. Žygimanto Au­­­gus­to revizoriams matuojant žemę, 3 valakai buvo skirti bažnyčios statybai. Tuo metu LDK tęsė kovas dėl Livonijos su Maskvos didžiąja kunigaikštyse ir matydama, jog viena maskvėnų įveikti nepajėgs, tarėsi su Lenkijos bajorais. Galiausiai 1569-ųjų liepos 1 d. Lietuvos ir Lenkijos diduomenėms sutikus, valdovai Liublino mieste pasirašė su­tartį, suformuodami Abiejų Tau­tų Respubliką.

XVI a. pradžioje jau buvo įkurtos bažnyčios Švėkšnoje, Šilalėje bei Rie­tave, todėl iki artimiausių maldos namų kvė­darniškiams tekdavo vykti apie 20 km. Už nesilankymą bažnyčio­je tuo metu buvo net baudžiama. Pa­vyzdžiui, Klo­vainių seniūnas nuostatuose įspėja, „kad už kiekvieną kartą, kai nebūsi buvęs bažnyčioje be rim­tos priežasties <...>, tu­ri duoti į bažnyčios dėžutę po 3 liet. grašius, o jeigu dažnai būtų tuo kaltinamas, tada, įmokėjęs baudą <...>, dar turės sekmadienį arba šventadienį stovėti, pra­dedant nuo skambinimo didžiosioms mišioms ligi pusdienio, arba būsi gerai išplaktas žmonių akivaizdoje“. 

Steigti naujas parapijas karalių Žygimantą Augustą skatino plintančios reformacijos idėjos bei pagoniški anklavai, egzistavę iki XVII a. pradžios. Mi­nėtuose kaimyniniuose mies­teliuose šalia katalikų baž­­nyčių steigėsi skelbiantie­ji evangelikų liuteronų tikėjimo žinią, kitur netgi perimdami katalikų maldos namus (pavyzdžiui, Švėkšnoje). Evangelikų liuteronų plėtrą skatino ne tik retas katalikų bažnyčių tink­las (Plungėje ir Rietave jie įsikūrė, nes ten nebuvo kata­li­kiškų parapijų), tačiau ir dar mažesnis kunigų skaičius – vienas klebonas reziduodavo keliose bažnyčiose, vadinasi, kartais pa­rapijie­čiai jo nesulaukdavo mėnesį ir daugiau. M. Va­lan­čius, primindamas, jog nemažai katalikų kunigų pereidavo į evangelikų liuteronų gretas, rašo: „Nelaimingas papiktinimas taip buvo didis, jog Žemaičiuose viso 7 ka­ta­li­kų kunigai beliko“.

Kaip matyti, XVI a. viduryje kvėdarniškiai gyveno konfesinio sujudimo įkarštyje: aplinkiniuose miesteliuose netrūko skelbiančių naują protestantišką tikėjimo žinią, o vietinių gyvenime, tikėtina, svarbūs liko pagoniški prietarai (minimalų parapijų tankį, kuris leido iširti pagoniškiems ank­lavams, Žemaitija pasiekė tarp 1613 ir 1636 m.). Iš tik­rųjų Kvėdarnos parapija įkuriama intensyviausiu prieši­ni­mosi reformacijai lai­­­ko­tarpiu, kai, pasak pirmojo Vil­­­niaus universiteto rekto­riaus Petro Skargos, vyskupas Mer­kelis Giedraitis antrąkart tu­rėjo pak­rikštyti Žemaitiją. XVI a. apytiksliai buvo 41 kata­li­kiš­ka ir 28 evangelikų liutero­nų parapijos.

Reikia neužmirš­ti, jog Že­mai­čių vysku­pystė pa­gal valdomą plotą tuo me­tu buvo didesnė nei dabartinė Telšių vyskupija, todėl toks bažnyčių tankis, palyginus su dabartiniu, buvo itin mažas. Kvėdarnos bažnyčią LDK kunigaikštis Žygimantas Augustas steigė kartu su kitomis 12 parapijų, taip užtik­rindamas tolygią katalikų sielovadą Žemaičių vyskupijos piet­vakariniame pakrašty­je. Šiuo atveju kunigaikštis Kvė­dar­­noje teisine prasme įkūrė baž­nyčią, tačiau faktiškai materialiai jos neaprūpino. Kaip pa­žymi vysk. M. Giedraitis Že­mai­čių vyskupijos bažnyčių ap­rašyme („Descriptio dio­ece­­sis Samogiciensis“), kara­liaus Žy­gimanto Augusto Kvė­dar­noje įsteigta bažnyčia neturėjo nuolatinio kunigo, be to, iki galo nebuvo aprūpinta. 1572 m. testamente minimas Kvėdarnos klebonas Stanislovas Zvi­nic­kis, tačiau suvokiant, jog tuo metu Že­mai­tijoje dirbo vos keli kunigai, galima numanyti, kad jo apsilanky­mai Kvė­darnoje buvo reti. Ga­liau­siai pirmoji baž­nyčia 1593 m. bir­želio 29 d., minint Pet­ro ir Povilo šventę, sudegė. Pir­­moji jos fundacija (aprūpi­nimas būtinais reik­menimis) įvyko tik 1609 m.

Ta­­­čiau 1569-ieji žymi ne tik Kvė­­­darnos bažnyčios steigimo datą bei liuteronybės plitimą Žemaičių žemėse. Tais pačiais metais į LDK atvyksta jėzui­tai – prasideda europietiškų švietimo standartų sklaida. 1576 m. vienas vienuolis jėzui­tas kartu su Žemaičių vyskupu M. Giedraičiu jau lankosi Žemaitijos parapijose. Nors jėzuitų vienuoliai Kražiuose įsikuria ir švietėjišką veiklą pradeda tik 1608-aisiais, reikia neužmiršti, jog 1570 m. į Že­mai­tiją atkeliamas Mikalojus Dauk­ša. Dirb­damas su vysk. M. Gied­rai­čiu, M. Daukša, bend­raudamas su tikinčiai­siais, pri­­eina prie išvados, jog žmonės geriausiai tikėjimo tiesas pažins, jei bus pamokslaujama že­maitiškai. Todėl, kai 1579 m. su apaštališkojo nuncijaus kanceliarijos viršininku Tark­­vinijumi Pekulu lanko Že­­maitijos parapijas, pa­rapijiečių teiraujasi, ar kle­­bonai moka žemaičių kalbą. Tikėjimo tiesų ir bendro suvokimo stoką išduoda aprašyti vaizdai: „Šventorių rado atvirą, be tvorų, ten knaisiojosi daug kiaulių, mėtėsi mirusiųjų kaulai. Vizitacija parodė, kad dažnoje bažnyčioje aplūžusios spintelės Švenčiausiajam Sak­ramentui saugoti, nešvarus, net su kirmėlaitėmis, krikšto vanduo, suplyšusios ir išblukusios vėliavos.“ Praėjus beveik 5 dešimtmečiams po pirmos lietuviškos knygos pasirodymo, 1595-aisiais, M. Daukša išleido lietuviškai spausdintą katalikų katekizmą. Tačiau iki 1609 m. vargu ar lietuviška malda pasiekė Kvėdarną: protestantišką M. Mažvydo katekizmą geriausiu atveju skaitė ir permanyti bandė švėkš­niškiai.  

Ką galima suprasti iš pirmųjų keturių parapijos dešimt­mečių apžvalgos? 

Iš esmės Kvėdarnos parapijoje nebuvo skaitomi evangelikų liuteronų pamokslai. At­virkščiai, Kvėdarnos bendruomenė žymėjo katalikiško tikėjimo įsitvirtinimą Žemaitijoje. Nors kryžius ant pirmosios medinės bažnyčios iškilo 1569 m., iki 1609-ųjų Ge­­roji Nau­­jiena miestelėnams buvo retai girdima. Tai lėmė, kad ir švietimas, kartu – ir lietuviškai spausdintos maldos, Kvėdarną pasiekė tik XVII a. pradžioje. Va­lakų reforma bei re­for­ma­­cija lėmė bažnyčios statymą ir kartu Kvėdarnos plėtrą.

Galima sakyti, jog 1569 m. Kvėdarnoje nuaidėjo krikš­čio­niškos Europos tradiciją skelbiantys varpai, simboliškai pra­nešę, kad miestelis Nau­jųjų amžių istoriją rašyti pradeda kartu su Abiejų Tautų Respublikos įkūrimu. Kitą savo svarbų istorijos puslapį miestelis vertė 1792-aisiais, kai buvo gautos Mag­deburgo teisės, herbas ir antspaudas.

Viktoras URBIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos