Žemaičių stiprybė – iš žūtbūtinio noro apsiginti

Jau nebe pirma vasara ramybe alsuojančioje et­no­gra­finėje Bilionių sodyboje ir šiemet buvo apsistojęs archeo­logas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas dr. Gintautas Zabiela. Į šį kraštą protėvių pėdsakus atkuriantį mokslininką  vilioja piliakalniai ir beribis vietinių gyventojų noras sužinoti, kaip giliai savo šaknis čia buvo įleidę jų pirmtakai. Prie legendinių Pilėnų priartėjęs tyrinėtojas tikina, jog pilia­kalniai – kaip neišryškinti istorijos puslapiai, nes trys iš keturių lietuvių kovas už savo žemę menančių vietų dar nėra sulaukusios archeologų dėmesio. 

– Trečią vasarą praleidote Bilioniuose. Kuo ypatingas šis piliakalnis, kad taip traukia Jūsų dėmesį?

– Bilionių piliakalnis neabejotinai yra vienas gražiausių Lietuvoje. Išoriškai jis primena piramidę, nes įrengtas  kalvoje. Lietuvoje turime daugybę piliakalnių, kurių reljefe net nematyti. Jie yra upių ir upelių santakose, primena balną, todėl žmonės juos dažniausiai ir vadina balnakalniais. Ir tai ne tik mano nuomonė – pirmasis ją išdėstė Liudvikas Kšivickis prieš 100 metų parašytoje knygelėje „Žemaičių senovė“. Beje, jam taip pat labai patiko Bilionių piliakalnis.

Šiam piliakalniui pasisekė dar ir dėl to, kad pro jį 1936–1938 metais buvo nutiestas Žemaičių plentas: tada nebuvo nuo kelio piliakalnį užstojančių krūmų ir važiuojantiems plentu jis labai gražiai atsidengdavo – žinoma, viliodavo užsukti.    

Tačiau piliakalnis unikalus ne tik savo išvaizda. Treti metai jį tyrinėjame ir kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad jo svarba istorijai yra tikrai didelė. Ir ne tik Lietuvos istorijai – visam baltų kraštui. 

Pirmiausia dėl to, jog niekur kitur nėra piliakalnio, kuriame būtų rasta tiek daug Romos imperijos monetų, nukaldintų maždaug II a. prieš mūsų erą. Jei kur ir aptinkama viena kita, tai tik kapuose, ir tik pajūryje – manoma, kad ten gyvenę žmonės prekiavo gintaru, todėl ir galėjo tokių monetų turėti. 

Bet Bilionių piliakalnis toli nuo jūros, gintaro čia nėra, ir staiga randamas toks didžiulis kiekis pinigų. Jie už kažką buvo mokami. Gali būti, jog vyko grūdų prekybiniai mainai. Pirmais metais kasinėdami piliakalnį, radome sudegusią talpą su grūdais. Kai juos ištyrė, paaiškėjo, kad tai maistui paruošti kviečiai su labai mažu kiekiu priemaišų. Ir datuoti tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir Romos imperijos monetos. 

Keista tai, jog dauguma anksčiau atliktų tyrimų rodė, kad to meto bendruomenės buvo uždaros, palaikė ryšius tik su kaimyninių vietovių gyventojais. 

Nustebino ir kapai. Ir pernai, ir užpernai aptikome degintinių kapų, visiškai nebūdingų nei šiai vietovei, nei čia gyvenusių žmonių papročiams. Piliakalniuose kapų nebūna, o pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo šiose vietovėse gyvenę žemaičių protėviai savo mirusiuosius laidodavo  nedegintus – supildavo virš jų  kauburį, vadinamą pilkapiu. Ir apdėdavo jį akmenų vainiku. 

Bilionių piliakalnyje nieko panašaus neradome. Sunku pasakyti, kaip tai reikėtų vertinti. Peršasi mintis, jog tautų kraustymosi epochos metu kažkas čia buvo atklydę iš kitur. Bet abejoju, ar tai galėjo būti ne baltų gentys – tada žemaičių kalboje būtų likę daug šiam kraštui nebūdingų žodžių. O jų neturime.

Šiemet kasinėjome šiauri­nę piliakalnio pusę. Ma­tome, kad pirmaisiais metais po Kristaus gimimo visas piliakalnis bu­vo įtvirtintas. Ka­pų ten jau nebebuvo. Atskiruose ploteliuose aptikome ir vėlesnių amžių radinių, net ir XIV a. Norint susidaryti pilnesnį vaizdą, reikėtų kasinėti visą piliakalnį. 

Retas kuris Lietuvos piliakalnis išliko toks, koks buvo. Bilionių – taip pat. Iki XX a. jis buvo ariamas, todėl visas kultūrinis sluoksnis viršuje suniokotas, ir jame nieko neberandame. 

– Mūsų krašte dirbate su savanoriais pagalbininkais. Labai juos giriate, bet tik­riausiai dauguma savivaldybių mielai kviestų Jus į tokią archeologinę ekspediciją? Ko­dėl renkatės Šilalę?

– Tai, jog padeda ir dirba tiek daug savanorių bilioniškių – unikalus dalykas. Mane džiugina, kad žmonės nori kasinėti ir pažinti piliakalnius. Jei kyla klausimas, kodėl renkuosi Šilalę, galiu juokais pasakyti, kad norėti ir laukti maža. Šilalėje man sudarytos išskirtinės darbo sąlygos. Tai labai svarbus dalykas, nes tą patį esu pajutęs tik Anykščiuose. Nesistebėkite, bet archeologiniams tyrinėjimams labai svarbus yra rajono valdžios dėmesys bei suinteresuotumas. Taip pat ir informacijos sklaida. 

Man smagu, jog Šilalės savivaldybė ne tik organizuoja darbą. Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė pati dirba perkasoje, kviečia padirbėti stovyklaujančius gimnazistus. Bilioniuose prisijungia bendruomenė. Visų jų noras žinoti sudaro bend­rystę, kuri skatina dirbti. Ir tai labai daug duoda. Medvėgalio kasinėjimuose dalyvavę moksleiviai savo tyrimus dabar pristato tarptautiniame projekte dalyvaujančių Europos šalių mokyklų bendruomenėms. Atrodytų, savivaldybės indėlis visai menkas – ji tik padėjo gauti palapinę. Bet jei jos nebūtume turėję, gal tie mokiniai ir nebūtų važiavę kasinėti Medvėgalio. 

 

Pernai kasinėjant Bilionių piliakalnį, atvažiavo filmuoti Ita­lijos televizijos kūrybinė gru­pė – buvo didžiulis efektas. Lyg ir be jokių pastangų, tačiau parodome Lietuvą pasauliui pačiu geriausiu rakursu. To visi turėtume siekti. 

– Teigiate, jog užtektų įrodymų, kad Bilionių piliakalnis ir yra legendinių Pilėnų vieta. Kodėl tik dabar toks atradimas? Ar anksčiau šis piliakalnis bent kiek buvo tyrinėtas?

– Niekada. Ir nieko nuostabaus. Iki šiol tyrinėtas yra tik vienas iš keturių Lietuvos piliakalnių, apie tris kitus nieko nežinome. Ir Šilalės rajone santykis būtų panašus. Per keletą pastarųjų metų tyrinėjimai šiek tiek pasistūmėjo, iki šiol lėšų būdavo skiriama tik piliakalnių tvarkymui. Truputį buvo tyrinėtas tik Medvėgalis. Plačiausi tyrimai yra atlikti Vedrių piliakalnyje, nes jį teko gelbėti nuo nuplovimo. Kažkiek žvilgtelėta į Indijos piliakalnį. 

Dabar įsivyravo tokia tendencija: negriūvančių piliakalnių nėra jokių galimybių tyrinėti. Finansuojami tik visai nedideli projektai, kiek daugiau užsimojus, tuojau pamatai, kad to niekam nereikia.

Tvarkymo laukia Padievyčio piliakalnis – jį pažinti būtų labai svarbu, nes tai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino rezidencijos vieta, iš kurios buvo koordinuojama visa gynybinė Jūros upės sistema. Menkai težinome apie Indijos, Pūtvės, Gegužio piliakalnius, nors jie tokie pat reikšmingi. Tas pažinimas labai svarbus, nes be jo reikšmės niekaip neįrodysi. 

Istorikams, archeologams buvo ir geresnių laikų. Soviet­mečiu kitaip vyko finansavimas. Tokiems tyrimams lėšų gaudavo Lietuvos istorijos institutas, todėl buvo galima rengti archeologines ekspedicijas ir mėnesį ar du tirti pasirinktus objektus. Pavyzdžiui, Žemaitijoje Laima Vaitkunskienė tyrinėjo kapinynus. Kasinėdavome šimtus kvadratinių metrų užimančius objektus, atlikdavome monumentalius darbus – žmonės gaudavo atlyginimus, nereikėjo prašinėti vietinių gyventojų pagalbos. Šie moksliniai tyrimai ir tapo pagrindu krašto priešistorijai nustatyti.

Dabar žmonės nori žinoti daugiau. Jei ir Med­vėgalio kalnas bus pripažintas piliakalniu, turėsite jų net 35. Tai – ket­virta vieta Lietuvoje, todėl galiu drąsiai sakyti, kad po pastarųjų tyrinėjimų Šilalė jau atpažįstama kaip piliakalnių kraštas ir tai suteikia labai daug galimybių plėtoti turizmą. 

– Iš noro pažinti kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, ar ant visų piliakalnių buvo pilys? Kur slypėjo mūsų protėvių galybė, kad atsilaikė prieš visos Europos remiamą Kryžiuočių ordiną?

– Žinoma, pilys tikrai visur buvo. Jos buvo statomos nuo pirmųjų amžių po Kristaus gimimo iki pat XIV a. Tik per pusantro tūkstančio metų jos labai pasikeitė. Pirmosios gal nebuvo labai išvaizdžios – tiksliai nežinome, nes medis neišliko, tačiau gali būti, jog anuomet pilys priminė aptvarus. O XIV a., kai vyko kovos su kryžiuočiais, pilys buvo statomos ir su bokštais, ir su įtvirtinimais. Kad žmonės geriau įsivaizduotų, pernai buvo pagamintas ant Bilionių piliakalnio stovėjusios pilies maketas. Atkūrėme išorinį vaizdą, nors kas buvo virš žemės, sunku pasakyti – archeologai mato tik tai, kas buvo po žeme. Tačiau akivaizdu, jog ant Bilionių piliakalnio žemaičiai buvo įsirengę rimtus įtvirtinimus. Tik be žmonių žūtbūtinio nusiteikimo apginti savo žemę jie nieko nereiškia. Kuršiai irgi turėjo didingus piliakalnius, galingus įtvirtinimus, statė didžiules gyvenvietes. Ir žmonės buvo karingi – laivais Daniją pasiekdavo. Bet atėjo laikas ir pasidavė. 

Lietuvos didžiąją kunigaikštystę XIV a. puolė ne kokie mužikai, o Europos karinis elitas. Kryžiuočių ordinas buvo labai organizuotas, gerai ginkluotas, turėjo pirmyn vedančią idėją – nešti pagonims krikščionybę. Ta ideologija ir leido iš visos Europos rinkti paramą karui prieš baltų tautas. 

Ne pilių didingumas, o žemaitiškas užsispyrimas padėjo išlikti. Pilėnų istorija rodo, jog to meto žmonės sugebėjo aukotis – kautis iki paskutiniųjų. Vokiečiai negalėjo net įsivaizduoti tokios dramatiškos padėties, nes kilmingieji lengvai pasiduodavo į nelaisvę. Niekam ne paslaptis, kad to meto Europoje egzistavo išpirkų praktika, nes už kilminguosius mokėdavo pinigus. Pilėnų tragedija tuo ir buvo netikėta, jog pilies gynėjai pasirinko mirtį. 

Ir dabar sklinda iš esmės labai daug neteisingo Lietuvos kariuomenės vertinimo. Manome, kad jei turėsime geriausią ginkluotę ir kovos mašinas, būsime stiprūs. Nė velnio! 1940 m. Lietuvos kariuomenė pagal aviacijos pajėgumą Europoje irgi buvo dešimta. Tiek lėktuvų turėjome, o okupantus be šūvio įsileidome. Apsiginti padeda ne ginklai, o žmogaus dvasios stiprybė. Piliakalniai mums ją ir primena. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.