Logo
Spausdinti šį puslapį

Direktoriaus kabinetą puošia tušinukų kolekcija

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktoriui Arūnui Aleksand­ravičiui kasdienybę praskaidrina įdomus pomėgis – įžengus į jo kabinetą, akį patraukia bene 4 tūkstančių įvairiausių spalvų bei dydžių tušinukų kolekcija. Nors ekspozicija atsirado tik prieš gerus porą metų, joje yra daugybė anksčiau pagamintų, įvairiausiuose renginiuose dovanotų, iš kelionių parsivežtų, namuose ir darbastalio stal­čiuose užsilikusių tušinukų. Kolekcionuoti juos A. Aleksandravi­čius nusprendė supratęs, jog, gyvenimą užvaldant informacinėms technologijoms, ateityje tokios rašymo priemonės gali ir nebelikti. 

Kolekcija susikaupė savaime

Mokytojas sako neprisime­nantis, kada buvo pradžia. Įvai­rių renginių, susitikimų, iš­vykų metu įprasta dovano­ti ir gauti dovanų rašiklį. Daž­niausiai įmesdavo juos į stalčių – kai kurie būdavo tokie dekoratyvūs, jog net nepritai­kyti rašyti. O kai jau prisikaupė keli šimtai, kilo mintis, kad būtų galima sukurti kolekciją. Specialių lentynų jai eksponuoti Arūnas nepirko. Ka­dangi baldininkai užsiprašė labai brangiai, nusprendė „pri­­siminti“, jog yra technolo­gijų mokytojas ir pats gali sukonst­ruoti. Ir sukonstravo: su­­klijavo kietojo polistirolo plokš­tes, išgręžiojo skylutes, nuglaistė, nudažė. Niekas nepasakytų, kad stendai ne specialistų gaminti. 

A. Aleksandravičius surinktus tušinukus kataloguoja – suskirsto pagal spalvas, dydį, pagaminimo tikslą. Kad nepamirštų, kiekvieną nufotografuoja ir užsirašo, kas padovanojo ar kur pats nusipirko.  

Primena profesiją ir svajones

Brangiausiais Arūnas vadina tušinukus, ant kurių įamžintos svarbius įvykius primenančios datos. Pavyzdžiui, vargu ar dar rastume bent vieną žmogų, išsaugojusį 1996 metais automagistralės Vilnius–Klaipėda dešimtmečiui pagamintą tušinuką. Tarp kolekcijos, kurioje sudėlioti įsimintinas datas įamžinusios rašymo priemonės, ir 2000-ųjų proga išleistas tušinukas.

„Tai buvo ypatingi metai, nes nestigo pranašautojų apie pasaulio pabaigą“, – juokiasi progimnazijos direktorius. 

Atskirai sudėlioti tušinukai, kurie reklamuoja lankyti­nas vietas, poilsį organizuojančias įmones ir įstaigas. Ten – 

ir Arūno „svajone“ vadinamų tolimų kelionių prisiminimus saugančios rašymo priemonės. Tarp jų – iš Las Vegaso parvežtas tušinukas, primenantis kiekvienam lietuviui būdingą norą laimėti milijoną. 

Atskirai sudėlioti tušinukai, gauti švietimo įstaigose – dovanoti kolegų mokyklų direktorių, gauti profesinio rengimo ir aukštojo mokslo įstaigose, knygų leidyklose. Savo vietą kolekcijoje rado ir įstaigų, kurios turi įtakos mūsų gyvenimui, tušinukai su prekybos centrų, laikraščių, tarp jų – ir „Šilalės artojo“ – logotipais. 

Nestinga kolekcijoje ir rašik­lių su politikų pavardėmis. Arūnas mano, kad jie irgi vertingi. Pirmiausia dėl to, jog tokių vardinių tušinukų daugiau nebebus, nes dabar uždrausta jiems reklamuotis dovanomis. 

Nemažai rašymo priemonių, susijusių su Arūno specia­lybe – veržliarakčių, liniuočių, plaktukų, vinių, medsukių „kūne“ įmontuoti rašikliai. 

„Čia yra visko“, – šypteli pedagogas, kai kuriuos tušinukus laikantis spintoje paslėptame maišelyje. Nors jie ir yra visiškai įprastų daiktų formos, progimnazijos direktoriaus ka­binete, kuriame vyrauja oficia­li aplinka, demonstruoti ne­tinka. 

Brangiausi – dovanoti iš širdies

A. Aleksandravičius sako, kad visada džiaugiasi gavęs do­vanų tušinuką, o ir pats jų vi­suomet turi kišenėje – esant pro­gai, įteikia tokius, ant kurių išgraviruotas pro­gimnazijos pavadinimas, Ši­lalė, Lie­tu­va. 

Labiausiai direk­to­rius brangina tas dovanas, kurios dovanotos iš širdies. Vie­­­no­je iš geriausiai ma­to­mų jo kolek­cijos vietų saugo­mas iš miniatiū­ri­nių „Lego“ žaidimo ka­ladėlių su­dėliotas tušinukas. Jį Arū­nas parsivežė iš Ru­mu­nijos, kur buvo iš­vykęs pagal progimnazijos vyk­dytą tarptau­tinę programą. Kai vakare, po užsiėmimų, vaikščiojo po miestą, užsimezgė pažintis su vietiniu gyventoju. Už įdomų pasakojimą apie vietovę Arū­nas jam padovanojo iš Lietuvos atsivežtą tušinuką. Ir pats gavo do­vanų – tai, ką žmogus visą laiką kalbėdamas rutuliojo savo rankose. 

Išskirtinį, stove įtaisytą tušinuką sūnus Arūnui parvežė iš Kinijos.

„Įdomiausia, kad ant kone visų yra užrašas „Made in Chi­na“, o štai iš Ki­ni­jos parvežtasis tokio užrašo neturi“, – pastebi A. Alek­sandravičius. 

Kolekcijoje yra nemažai jaunystės laikus primenančių medinukų ir net dar tėvų turėtų tušinukų. Arūno tėvas išsaugojo netgi tą, kuriuo pasirašė sūnaus gimimo dokumentus – Aleksandravičių šeimoje visada buvo gerbiamas raštas, sukaupta nemaža literatūros ir mokslo knygų bib­lioteka. 

Kartais ir pačiam Arūnui pavyksta įsigyti išskirtinių tušinukų. Būdamas Prahoje, nusipirko rašiklį su karūna. Tik vėliau sužinojo, kad tokių per dieną parduodama vos dešimt. Indijoje įsigijo brangų rankų darbo tušinukų komp­lektą. 

Išvykęs į keliones, Arūnas visada ieško išskirtinių rašik­lių. Tačiau kad tai netaptų masiniu pirkimu, nusistatė „trijų taisyklę“ – daugiau neperka, kad ir kokį gražų pamatytų. 

Be to, pokštauja turįs ir kitą griežtą nuostatą – nesižvalgyti į mokinių ir mokytojų rašymo priemones. Visgi direktorius neslepia, jog kolegos tušinukų jam dovanoja. Ne tik sugrįžę iš kelionių, bet ir prieš Kalėdas ar mokslo metų pabaigoje iškraustę savo stalčius. 

Prasminga kabineto puošmena

Arūnas sako, jog kolekcionuoti įdomius daiktus yra linkęs nuo mažų dienų. Tur­būt kaip ir dauguma, rinko sal­dainių popierėlius, degtukų dėžutes, ženkliukus, vėliau – pašto ženklus. Dabar turi gana soli­džią filatelijos kolekciją.

Progimnazijos direktorius ne­slepia, kad kolekcionavimas yra labai įtraukiantis ir daug malonumo teikiantis užsi­ėmi­mas. Todėl niekada ir negalvoja, kiek verta kolekcija, nes vertina ją ne pinigais, o emocijomis.

„Tas, kuris man brangus, kitam gali būti visiškai bever­tis“, – sako Arūnas, kaip didžiausią lobį saugantis iš Veng­­rijos mažų oro sąnaudų bend­rovės „Wizz Air“ lėktuvo paly­dovo gautą tušinuką. Pa­sirodo, tokius bendrovės ats­tovai įteikia palydovams prieš pirmąjį skrydį. 

Daug jam reiškia ir rašymo priemonė su viešbučio „Pa­langos žuvėdra“ logotipu. Bū­tent jame buvo surengtas vienas geriausių, direktoriaus nuomone, seminarų, kuriame paskaitą apie įvaizdžio kūrimą skaitė žurnalistė Lidi­­ja Laurinčiukienė. Pedago­go ma­nymu, dabar mokyklos, mo­kytojo įvaizdis yra ypač aktualus, nes nuo to, kaip juos mato visuomenė, priklauso ir darbo rezultatai. Paskaita privertė A. Aleksandravičių susimąstyti, kur yra riba tarp valdiško kabineto ir aplinkos, pristatančios jo savininką.

Anksčiau branginti, dabar tušinukai tapo vienkartinėmis rašymo priemonėmis, dėl to nebeperkame ir nebekeičiame jų širdelių. O ir rašymo priemones vis dažniau pakeičia informacinės technologijos, sukūrusios telefonuose užrašines ir galimybę siųsti trumpąsias žinutes. Vis dėlto mokykloje be rašymo priemonės dar ilgai neišsiversime, o ja dažniausiai ir tampa nebrangūs, bet patogūs tušinukai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr. 

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos