Dailininko pasivaikščiojimai po Šilalės kraštą

Jei mintyse atkursite istorinės Žemaitijos kunigaikštystės ribas – nuo Nevėžio rytuose, iki Minijos vakaruose, nuo Vadaksties upelio, tekančio pasieniu su Kuršu, Latvija, iki Šešupės pietuose, tai tos kunigaikštystės viduryje rasite Kražius, o gal Varnius. Dabar tai nedideli miesteliai, bet istorijos tėkmėje buvę labai svarbūs ir Žemaitijai, ir visai Lietuvai. Varniai daugiau nei keturis šimtmečius – Žemaitijos vyskupijos sostinė, Kražiai praeityje garsėjo kaip iškilus kultūros ir švietimo centras. Šiuose miesteliuose gyveno, dirbo, mokėsi ištisos kartos žymių šalies asmenybių. Bet, atrodo, visa Žemaitija tokia: atversk istorijos knygos lapus, kiekviename valsčiuje, parapijoje – didžių žmonių tėviškės, ir dabar dar išlikę istoriniai, etnoarchitektūriniai paminklai, raiškios gamtinės vertybės. Tad kviečiu kelionėn į Varnių ir Kražių kaimynystėje esantį Šilalės kraštą!

Čia – visas būrys nedidelių miestelių: Kaltinėnai, Lau­kuva, Požerė, Kvėdarna, Pajū­ralis, Pajūris, Upyna, Girdiškė, mažytis Didkiemis. Krašto sos­tinė – Šilalė. Miesto ir savi­valdybės herbe vaizduojamas simbolinis ąžuolas, skleidžian­tis savo plačią lają ir šian­die­nos pasaulyje, ir praeities gelmėse. Ąžuolas herbe „atstovauja“ ne tik gamtai, bet ir garsiesiems krašto piliakalniams, kurie savo žaliomis kup­romis tikrai kartais primena milžiniškus sengirių medžius. Šilalės krašte net 34 piliakalniai, tarp jų – visų didingiausias visoje Lietuvoje aukščiausias kalnas Medvėgalis. Šalia jo dar keli piliakalniai, kaimynystėje – stati Bilionių viršukalnė, kur jau keli metai archeologai vykdo kasinėjimus, ieško įrodymų, jog, anot istorikų, čia buvę šlovingieji Pilėnai.

Nuo Rietavo, vis versdamasi per akmenynų slenksčius, į Šilalės kraštą atskuba upė Jūra, čia ji suglėbia ir paslaptingąją Aitrą, kilusią Tverų krašte. Susibėgusių upių vaizdingos pakrantės nuo seno traukia baidarininkų virtines. Iš Kražių seniūnijos miškų atrieda Akmenos vardą turinti upė – atrodo, kad kūlių joje kas pavasarį vis daugiau atsiranda, nors legendos mini, jog ir Kaltinėnų kaimynystėje kažkada gyvenęs Skuburlės milžinas čia jų pribarstė. Bet man mieliausia Lokystos upė. Ji išteka iš pelkių netoli Lau­kuvos, o palindusi po tiltais per Žemaičių senąjį plentą ir naująją magistralę, pabuvojusi Šilalėje, įsilieja į Jūrą. Upelis tokiu vardu perša mintį – gal šis kraštas ir yra visos Že­maitijos centras, mat narsus lokys puikuojasi jos herbe?

Ežerų Šilalės krašte nedaug, bet dviejų vardai išskirtiniai – Dievytis ir Paršežeris. Dievy­čio vardas, matyt, ne šiaip atsiradęs: pietiniame ežero krante stūkso dabar eglėmis apžėlęs kalnas Padievytis, padavimai mini čia buvus senovės laikų šventvietę. Šiauriniame krante jau prieš keliolika metų tapiau didingą ąžuolą, kurio šakos sviro į smaragdinį ežero vandenį. Grįžęs į Laukuvą, kolegoms, etnografinės ekspedicijos dalyviams, pasakiau: šiandien pabuvojau sakmių pa­saulyje – tokią nuostabią aurą tąkart skleidė Dievyčio ąžuolas. Gi Paršežeris savo var­dą tikriausiai įgijo nuo jo pakrantėje buvusios tvirtovės – Parš­pilio. Paršas, žemaičių su­pratimu, šernas, nuo seno yra karingų genčių toteminis gy­vūnas.

Šilalės herbo ąžuolas simbo­lizuoja ir tvirtą, atkaklų krašto žmonių būdą, prime­na senovės laikų kovas. Ne­ži­no­me Medvėgalio, Trei­gių, Ru­bi­­navo, Pilės, Vilkų Lau­ko, Bi­lionių piliakalnių karių vardų, bet žinome jų palikuo­nis! Kal­tinėnų apylinkėse gi­mė Lietuvos pre­zidentas Alek­sand­ras Stul­gins­­kis, Šilalės baž­nyčioje krikš­tytas lietu­viš­kų kalen­dorių lei­dėjas Lau­ry­nas Ivins­kis. Vi­sa Lie­tuva žino, jog Vy­togaloje – lakūno Stasio Gi­rė­­no tėviškė, bet, pasirodo, ir Ste­po­no Dariaus gimtinė čia pat, tuoj už „rubežiaus“, dabar Klai­pėdos rajone – kažkada ta vietovė priklausė Šilalės ra­jonui. Istorikas Virginijus Jo­­cys, daug metų tyrinėjantis Ši­­lalės kraštą, man prisakė bū­tinai paminėti pokario par­tizanus, priminė, kad čia gimę ir žymūs kariškiai – generolai Kazys Tallat-Kelpša, Pranas Letukas, prelatas, profesorius Antanas Rubšys, rašytoja, gydytoja, tremtinė Da­lia Grinkevičiūtė, parašiusi Lie­­tuvą 1988-aisiais prikėlusį teks­tą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dar viena mano konsultantė, paminklosaugininkė Jur­gita Viršilienė priminė neuž­miršti teologo, kalbininko Ka­zimiero Jauniaus, etnografo Nor­berto Vėliaus, archeologo Vla­do Statkevičiaus. Bet kiek gi čia telpa į vieną puslapį...

Šilališkiai su atida domisi savo istorija – nuo 1994 m. lei­džiamoje knygų serijoje „Ši­lalės kraštas“ jau net dešimt solidžių tomų. 2017-aisiais pa­­si­rodė puošnus albumas „Ši­­la­lės rajono piliakalniai“. Ak­­ty­­vi Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje leidžia knygų seriją „Žemaičių kultūros savastys“, joje jau du tomai.

Seniausią, tūkstantmetį Ši­la­lės krašto ąžuolą žino visi – tai Dionizo Poškos Baublys. Ąžuo­lo šerdyje rašytojas įkūrė altaną, kur, semdamasis Baub­lio galių, kūrė eiles, rašė knygas ir laiškus, svajojo. Kitame Baublyje D. Poška įsteigė mu­ziejų, kuris laikomas visų Lie­tuvos muziejų pirmtaku. Bi­jo­tuose geriausiai galima pa­jaus­ti Žemaitijos gelmes, pa­bendrau­ti su dabarties žemaičiais.

Kazys Kęstutis ŠIAULYTIS, 

dailininkas, karikatūristas, dailės pedagogas

AUTORIAUS akvarelės