Kur gyvename: „Šilalie ar Šilaliūs“?

Tokį klausimą šilališkiams uždavė į svečius atvykęs is­torijos mokslų profesorius Alfredas Bumblauskas. Su­­si­tikti su žinomu televizijos veidu atskubėjo tiek žmo­nių, kiek negalėjo sutalpinti nė viena Viešosios biblio­tekos auditorija. 

Žemaičių daugiau nei lietuvių

A. Bumblauskas klausė, kas yra žemaitis, ir pats su jam būdingu humoru nusakė esmę.

„Ne taip seniai Telšiuose bu­vo toks nutikimas. Į Žemaitijos sostine tituluojamą miestą atvykęs lietuvis negalėjo su vietiniais susikalbėti, nesuprato, ką šie jam atsako į klausimus. Netrukus buvo surasta išeitis – pašnekovai pradėjo vienas kitą suprasti, kai perėjo prie rusų kalbos“, – nurodydamas, kad žemaičių tarmė lietuvių kalbai yra tolimesnė už slavų kalbas, pasakojo A. Bumblauskas.

Profesorius atskleidė ir tai, jog dėl žemaičių likimo klausimas yra sprendžiamas labai rimtai – byla perduota nagrinėti Europos Sąjungos žmogaus teisių teismui. Ir šįkart kalbama ne apie žemaičių tarmę, o apie žemaičių kalbą. Dar daugiau: šioje byloje skelbiama, kad lietuviai nužudė žemaičių tautą. Profesorius atmetė savo kraštiečių mintis, esą „jeigu yra kalba, yra ir tauta“. 

„Pasižiūrėjus istoriškai, išeitų, kad nei Skuodas, nei Tel­­šiai nėra Žemaitija, nors ten net savivaldybės tarybos posėdžiuose skamba žemaičių kalba, o ir vietovių pavadinimai užrašyti žemaitiškai. Tuo tarpu Veliuona, Ariogala, Šiauliai, Kėdainiai yra išties istorinės Žemaitijos žemės, nors ten dabartinės žemaičių kalbos negirdėti ir tų miestų gyventojai to nežino. Kai lankiausi Šakiuose, Vilkaviškyje, Kudirkos Naumiestyje ir aiškinau, jog tai – Žemaitija, vietiniai nenorėjo sutikti ir įrodinėjo, kad šios žemės – Suvalkijos. Gerbiamieji, Suvalkija atsirado tik 1815 metais, kai Žemaitija čia jau buvo kelis šimtus metų. Keturis šimt­mečius vi­sos žemės iki Nevėžio priklausė Žemaitijai. O štai Telšiai ar Skuodas tuo metu priklausė Kuršių žemėms. Jeigu kas bandys ginčyti šiuos faktus, iškart rašau iš istorijos dvejetą“, – nustebindamas auditoriją beveik kiekvienu sakiniu, žėrė istoriniais faktais paremtas žinias prof. A. Bumb­lauskas.

Europai žinoma ne Lietuva

Profesorius akcentavo, jog Žemaitija (Samogitia) nuo seno buvo žymima senosios Europos žemėlapiuose, tuo tarpu dabartiniuose – jos nė kvapo. Žemaitijos vardas aptinkamas nebent etnografiniuose ar tarmių žemėlapiuose. Svečias užsiminė apie savo sūnaus Margirio darbus (su juo profesorius jau yra išleidęs ne vieną knygą) ir priminė, kad lietuviai (litovcai) anuomet kalbėjo tik lenkiškai. 

„Tad Žemaitija yra ne tarmė ir ne etnografija. Ir net ne istorija, o daugiau nei Lietuvos dalis. Būtent antra dalis greta Aukštaitijos arba Lietuvos. Ir čia nėra ir negali būti lygiavertės trečios dalies“, – grindė savo įsitikinimą profesorius. 

Šias savo mintis A. Bumb­lauskas parėmė ir istoriniu šaltiniu – Vytauto laišku Romos imperatoriui Zigmantui 1420 m. 

kovo 11 d. (tais metais Zig­mantas Liuksemburgietis pri­teisė Žemaitiją Vokiečių or­di­nui – aut. past.): „Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių ir senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba ir tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme“, – citavo Vytauto laišką pro­fesorius.

A. Bumblauskas pa­aiškino, kodėl Vytautas Didy­sis Žemai­tiją, lyginant su Aukš­taitija, įvar­dijo žemesne žeme. Juk mes turime Žemaitijos aukštumas, net aukščiausia dabartinės ma­gistralės vie­ta yra Žemaitijoje, Šilalės rajone. Istorikas įsitikinęs, jog anais laikais, kai dar nebuvo įvairių matuoklių ir modernių prietaisų, aukštesnės ar žemesnės žemės buvo įvardijamos, atsižvelgiant į upių tėk­mę. Toks regionų suskirstymas esąs ne tik pas mus, bet ir kitose Europos valstybėse.

Šilalės vaidmuo neginčijamas

Grįžęs prie mūsų miesto is­torinių duomenų, prof. A. Bumb­lauskas akcentavo, jog dėl Šilalės krašto vaidmens Lietuvos istorijoje jokių abejonių niekam nekyla. Tačiau sulietuvintą vietovės pavadinimą jis būtų linkęs pakeisti. 

„Atvykdamas mačiau miestelį pavadinimu Šilai. Tad ir Šilalė turėtų būti kildinama nuo žodžio „šilas, šilelis“. Beje, apie tai yra rašęs ir jūsų kraštietis, Lenkijos maršalas Juzefas Klemensas Pilsudskis. Lietuviškai jūsų miesto vardas siejamas su šileliais, o žemaitiškai – su „šilaleees“. Tad siūlyčiau koreguoti kirtį ir sakyti ne Šilalė, o Šilaleee“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Profesoriaus įvardintas J. K. Pilsudskis buvo kilęs iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jo genealogi­niame medyje susipynė trys giminės – Bilevičiai, Pilsuds­kiai, Butleriai. Visi keturi Lenkijos maršalo seneliai tarpusavyje buvo giminės ir buvo tik­ri žemaičiai. Gineičių (Ginio­čių) ir Pilsudskių giminės šak­nys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Balt­ramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upy­tės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro pavadinimą Pilsūdai, esan­tį netoli Skaudvilės (Tauragės r.). J. K. Pil­sudskis gimė daugiavaikėje Juzefo Vin­cento Pilsudskio ir Mari­jos Bilevičiūtės šeimoje netoli Švenčionių esančia­me Zalavo dvare. Juzefas buvo pakrikštytas iki šiol išlikusioje Pavoverės bažnytėlėje. 

Dar vaikas būdamas, su šeima persikėlė į Vilnių, 1876 m. įstojo į Vilniaus gim­naziją. Čia susiformavo jo antiimperi­nės, anticarinės nuos­­tatos. 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, studijavo mediciną, bet buvo pašalintas. Įsivėlė į pasikėsini­mą prieš Rusijos carą, todėl buvo penkeriems metams iš­tremtas į Sibirą. 1892 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno šei­mos dvare Teneniuose. Dalyvavo ku­riant Lenkijos socia­listų partiją, redagavo jos leidinį „Robotnik“. Už pogrindinę veiklą kalėjo. 1918 m. lapkritį grįžo į Varšuvą, perėmė valdžią ir tapo Lenkijos vadovu –Valstybės viršininku ir Vyriausiuoju vadu. Jam vadovaujant, Lenkija stabilizavosi, pelnė tarptautinį pripažinimą. 1919–1921 m. J. K. Pil­sudskio kariuomenė apgynė Lenkiją ir Vakarų Europą nuo bolševikų. J. K. Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Tačiau lietuviams jo anachroniški planai buvo nepriimti­ni. Mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje. Po mirties J. K. Pilsudskio kūnas buvo palaidotas Krokuvoje, o širdis – kartu su perlaidotu jo motinos kūnu – Vilniuje, Rasų kapinėse (panaudota vilnijosvartai.lt informacija).

A. Bumblauskas, lankęsis Ši­lalėje savo 63-iojo gimtadienio išvakarėse, atskleidė ir dar vieną naujieną – netrukus turėtume išvysti televizijos laidą, kurioje bus diskutuoja­ma ir svarstoma, jog valstybės herbe greta balto žirgo (Vyčio) turėtų atsirasti ir Žemaitijos simbolis – meška. Profesorius tikino, kad ši idėja vis labiau darosi priimtina, ir vylėsi, jog kada nors taps realybe. 

* * *

„Žemaitija yra ne tik Lietuvos dalis, bet ir jos konversijos dalis – be Žemaitijos christianizacijos neįmanoma kalbėti apie visos Lietuvos christianizacijos procesą ir jos lūžius. Žemaičių klausimas – lietuvių nacijos apsileidimas. Žemaičiai – žymiai svarbesnė istorinė problema, negu etnografinis, negu tarminis regionas, o Žemaitijos ribos yra aiškios, aiškūs yra ir žemėlapiai. Visi zanavykai, Šakių rajonas, Kudirkos Naumiestis, Virbalis, Kybartai – taip pat Žemaitija ir nieko nepadarysi. Tai yra istorija. Suvalkiečiai klaikiai persigąsta, kad Žemaitijos riba eina Višakio upeliu, bet tokia yra istorija ir nieko čia nepadarysi“.

* * *

„Kalbant apie Žemaitiją, nereikia vadovautis tarme, nes Žemaitijos esmė yra tai, ką paliko Vytautas. Tikrieji žemaičiai, pagal Vytautą, atsiranda žemai, beveik ten, kur Neries žemupys, ten, kur Kaunas, Jonava, Kėdainiai, ten yra Žemaitijos genezė.Tikras žemaitis dar XVI amžiuje buvo Mikalojus Daukša, jis kalbėjo tų laikų žemaičių kalba“.

* * *

„Dūnininkai kažkada yra buvę kuršiai: Kuršėnai, Kel­mė, Šilalė, Raseiniai, Tauragė – iš kuršių atkovotos žemės. Motiejaus Valančiaus laikais Žemaitija sutapo su Kauno gubernija“. 

„Žemaitijos krikštas: chris­tianizacijos procesas XV-XVII amžiuje“

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.