Kvėdarnos parapijos tapatybės paieškos

Kvėdarnos parapija šiemet mini 450 metų sukaktį. Bažnyčios įtaką miestelio bend­ruomenės formavimuisi bei žmonių gyvenimui, pasitelkdami jų prisiminimus bei apmąstymus, analizuoja dabartinis parapijos klebonas kun. Edgaras Petkevičius, vikaras Kazys Žą­sy­tis, bažnyčios pastoracinės tarybos nariai, seniūnas Aivaras Do­bi­las bei kt.

Nuo 1569 m., kai buvo įs­teigta parapija, Kvėdarnoje bažnyčios statytos net šešis kartus. Dabartinė baigta ant­rojo pasaulinio karo me­tais, todėl dar yra tai pri­si­menan­čių žmonių. Ji vienintelė Ši­la­lės dekanate neturi aukšto varpinės bokšto, nors pagal projektą jis buvo numatytas. Kaip šią istoriją aiškina vietiniai žmonės?  

Eugenijus Ivanauskas. So­viet­mečiu rajono spaudoje bu­vo išspausdintas straipsnis, atseit klebonas J. Latvis pragėrė pinigus, ir bažnyčia liko be bokšto... Pagal mano tėvų pasakojimus, bažnyčios archi­tektas įvertinęs, jog statinys esantis labai masyvus, o gruntas vandeningas, todėl pama­tai gali neatlaikyti aukšto bokš­to svorio. 

Jeronimas Oželis. Be to, baž­nyčią statę žmonės pasakojo, kad ji iškilo ant ąžuolinių klojinių, nors kai kurie tikina, kad jų nėra.

Kuo išskirtinis dabartinių maldos namų atsiradimas? 

E. Ivanauskas. Kiekvienas pa­rapijos ūkininkas vežė jos statybai akmenis, jautė pareigą ir garbę čia dirbti. Be to, ir kun. J. Latvis griežtai reikalavo prisidėti. 

J. Oželis. Dabartinė bažnyčia pastaty­ta iš akmenų ir plytų, kitaip nei visos ankstesnės, kurios bu­vo medinės ir, kilus gaisrams, sudegdavo.

Audrius Skurdelis. Ir dabartinė antrojo pasaulinio ka­ro metais degė: gaisro pasek­mes galima pamatyti, lipant laiptais prie vargonų. Įdomi dar vie­na bažnyčios vieta – rūsys po grindimis. Keičiant jas, įėjimo į rūsį nepalikta. Ko­kia buvo jo paskirtis? Gal iki kito jubiliejaus išsiaiškinsime. 

Kvėdarnos parapijoje dar 1871 m. mūrinėje šventoriaus tvoroje buvo įrengtos Kry­­žiaus kelio stotys (koplytėlės). Pamažu jos sunyko ir, matyt, atnaujinant akmeni­nę tvorą, išvis buvo sunaikintos. Ar Kryžiaus kelio vaikščiojimo tradicija dar gy­va Kvė­darnoje? Ar dar galima išgirsti Kal­va­ri­jos kalnų gies­mių? 

Albinas Rimkus. Kaip per miglą prisimenu senąją tvorą. Ji buvo akmeninė, stogelis dengtas medinėmis lentelėmis. Jis pakeistos cementiniu prie kunigo Radveikio. Kryžiaus kelio tradicija Kvė­dar­noje dar gyva. Daugelis se­nesnių žmonių moka giesmių melodijas ir jungiasi prie giedotojų, einant Kryžiaus kelią. Tačiau šiuo metu nėra grupių, kurios nuolat giedotų per šermenis. Tokia grupė buvo prieš porą metų. Giedotojai dar gyvi, bet nebegieda. Pasi­rodo ir naujų, bet jų giedojimas jau šiuolaikiškas.

1609 m. Kvėdarnoje įkurta parapinė mokykla, kuri buvo uždaryta tik po 1863–1864 m. sukilimo. Taigi daugiau nei du šimtmečius švietimu rūpinosi parapija ir tik XX a. pra­džioje pradėtos steigti vals­tybinės mokyklos. Kokia šian­­dien parapijos įtaka švie­­ti­mui? Kaip bend­radarbiauja bažnyčia ir gim­nazija, ugdydamos jau­nąją kartą? 

Loreta Pociuvienė. Kiek­vie­­­nas parapijiečių susitikimas šv. Mi­šiose, šventėse bei pan. yra ir švietėjiškas renginys, bet parapijos gyvenime tie­­­siogiai da­lyvauja per mažai jau­nų žmonių, mokyklinio am­­­žiaus vaikus auginančių tė­­­vų, pe­da­gogų. Tačiau baž­ny­­čios ir gim­nazijos bend­ra­dar­bia­vi­mas yra pakankamai glaudus. Labai džiugu, jog gimnazijos šventėse beveik visada dalyvauja parapijos klebonas. Jo aukojamos šv. Mišios sukuria ypatingą atmosferą. Ypač džiaugiuosi gimnazijos jaunųjų maltiečių, jų vadovių Verutės ir Virginijos, tikybos mokytojos Jurgitos ir bažnyčios bendradarbiavimu bei prasmingais darbais. Esame nedidelė bendruomenė, tad šventės dažnai mus su­jungia.

Tarpukariu Kvėdarnos pa­ra­pijoje veikė nemažai katalikiškų organiza­ci­jų: An­ge­lo Sargo vaikų są­jun­ga, Pa­vasarininkų, Lab­da­rin­go­ji, Ka­talikių moterų draugijos, Ka­­talikų veikimo cent­ras. Ar šiandien kvėdarniškiai noriai jungiasi į organizacijų arba mažesnių parapijos vie­netų veiklas? Kaip atrodo jaunųjų parapijiečių ugdymo procesas? 

Jurgita Skurdelienė. Į parapinę veiklą buriasi vis daugiau žmonių. Parapijoje veikia Marijos legionas, klebono rūpesčiu susibūrė maldos grupė „Motinos maldoje“. Na, o „Carito“ veikla įrodo, jog su Dievo pagalba viskas įmanoma. Ži­no­ma, norėtųsi, kad daugiau vidutinio amžiaus žmonių ir jaunimo rastų laiko maldai. Parapijoje ir gimnazijoje aktyviai veikia jaunieji maltiečiai, lankantys senelius globos namuose.

Šiemet jau 20 kartą bus rengiama sakralinių giesmių šventė. Kun. K. Žąsytis yra vienas iš jos iniciatorių. Kodėl šventei pasirinkti tituliniai Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo atlaidai?

Kun. K. Žąsytis. Idėją rengti sakralinių giesmių šventę pasiūlė Žadeikių pagrindinės mokyklos direktorius, dabar jau amžinatilsį Bro­nislovas Alek­sandravičius. Nutarėme, kad tinkamiausia data būtų titu­liniai Kvėdarnos Švč. Mer­ge­lės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčios atlaidai, švenčiami gruodžio pradžioje. Džiu­gu, jog sakralinių giesmių šventė tapo tradicija.

Kvėdarnos seniūnijos herbe vaizduojamas šv. Kazi­mie­­ras. Ar yra daugiau šv. Ka­­zimiero ženklų ir sąsajų Kvė­darnoje? Kodėl herbe vaiz­duojamas šis šventasis?

Aivaras Dobilas. Herbą ir antspaudą Kvėdarna gavo 1792 m., kai Stanislovas Au­gus­tas, Ketverių metų Sei­mui priėmus sprendimą, Kvė­dar­nai suteikė Mag­de­bur­go teises. Kodėl būtent šv. Ka­zi­mie­ras? Net ir vyresni žmonės negali to pasakyti. Viena iš versijų – anksčiau čia vykda­vo šv. Kazimiero atlaidai. Dabar šv. Kazimiero atvaizdas yra Kvė­darnos herbe, vėliavoje, prieš du dešimtmečius pastatytas Kvėdarnos šviesuoliams skirtas paminklas su šio šventojo atvaizdu, šiemet šv. Kazimiero figūra išskaptuota ir ant šoninių bažnyčios durų.

Kvėdarnos parapija tu­ri 13 maršalkijų. Kaip į para­pijos gyvenimą įsitrau­kia Vis­džiauguose, Dro­būkš­čiuo­se, Žadeikiuose gyvenantys parapijiečiai, kurie pagal teritorinį suskirstymą priklauso kitoms seniūnijoms? Ar vadina jie save Kvėdarnos parapijiečiais? Kokios šiandien yra maršalkų pareigos? Kaip dabar žmonės reaguoja į kalėdojimą ir ar šiandieninis skiriasi nuo ankstesnių laikų?

Jonas Vėlavičius, Regina Tar­vydienė. Taip, minėtų vietovių žmonės jaučia­si Kvė­dar­nos parapijiečiais. Pa­gal išlikusius dokumentus, dar XVII a. pabaigoje Vis­džiau­gai buvo padovanoti Kvė­dar­nos parapijai. Čia mūsų gyvenimo pradžia ir pabaiga: priimti sak­ramentai, lan­komos šv. Mi­šios, atlaidai, parapijos kapi­nė­se ilsisi mūsų protėviai. Be Visdžiaugų, maršalkijai priklauso Palaivio, Jonaičių, Pas­kar­biškių ir Lomos kaimai. Da­bar jie gerokai apnykę, o kar­tu sumenkusi ir gyvoji atmintis. Didžiuojamės, jog  Kvėdarnos bažnyčios varpas yra mūsų kaimyno Leono Jan­kausko auka. Jis, užsidirbęs pinigų Amerikoje, 1924 m. nupirko varpus Kvėdarnos ir Pa­jūrio bažnyčioms. Nelengva buvo pasiekti bažnyčią mūsų protėviams, mat esame upės Jūros kilpoje, o tilto ar liepto per ją nebuvo: tekdavo bristi, keltis keltu. Dabar viską turime, tad važiuojame automobiliais.

R. Tarvydienė. Visais klausimais kreipiamės į maršalką J. Vėlavičių, kuris žino visus parapijos reikalus, padeda išlaikyti Paskarbiškių kop­lyčią, palaiko kalėdojimo tradiciją. Kiek žinau, ji žmonėms yra labai svarbi. Mama vis kartodavo dar iš sa­vo mamos girdėtą posakį: „Bai­giantis metams, svarbiausi du darbai: kopūstus „susidėti“ ir kalėd­ninkus priimti“. Tada būdavo aplankomi visi parapijiečiai. Dabar, anot Jono, kalėdojimui ir pusdienio užtenka.

Kvėdarnos parapijoje klebonas kun. E. Petkevičius kunigauja jau daugiau nei trejus metus. Per šį laiką įvyko nemažai pokyčių: pakeisti bažnyčios langai, įstatytos originalios fasadinės durys, atnaujinta vyrų zakristija, koplytėlė šventoriuje, įreng­tas elektrinis kariljonas. Vyksta adoracijos, susitaikinimo ir sutvirtinamųjų savaitgaliai, bažnyčioje įsteigta biblioteka ir kt. O kas pradžioje labiausiai nustebino ir prie ko teko priprasti? Kaip galima apibūdinti Kvė­darnos parapiją? 

Kun. E. Petkevičius. Atvy­kus į naują vietą, visų pirma svarbu pažinti parapiją ir jos žmones. To neįmanoma padaryti per kelias savaites. Skuboti ir vienašališki sprendimai sulaukia prieštaringų vertinimų, nors to išvengti turbūt irgi neįmanoma. Manau, jog žmonės visose parapijose tokie patys: užsidegę ir abejingi, užimti ir pavargę, veiklūs ir neturintys laiko. Imantis bet kokių iniciatyvų, svarbu pelnyti parapijiečių pasitikėjimą ir pritarimą, nes tik tai gali duoti rezultatų.  Kvėdarnos parapija yra gyva krikščioniško tikėjimo ir maldos tradicijų puoselėjimo bend­rija, antra pagal dydį dekanate. Mes, kunigai, ateiname į parapiją, darbuojamės ir po kurio laiko išeiname. Parapijos ir jos tikinčiųjų išpažįstamas Gyvasis Dievas gyvuoja amžiais. Ši graži Kvėdarnos parapijos sukaktis tai patvirtina.

Viktoras URBIS