Telšių kunigų seminarija – visos Žemaitijos kūdikis

Telšių vyskupijos dvasinį gyvenimą tarsi motina jaukiai apglėbusi laiko Alma Mater – vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Per trisdešimt metų ji tapo kur kas daugiau nei kunigų rengimo centru. Rek­torius, edukologijos mokslų daktaras kun. Saulius Stumb­ra įsitikinęs, jog vyskupo Antano Vaičiaus 1989-ai­siais pasirašytą dekretą dėl seminarijos atkūrimo rei­kia va­dinti drąsos ir pilietiškumo pavyzdžiu. 

Švenčia jubiliejinius metus

Šis laikas Telšių vyskupo Vin­cento Borisevičiaus kuni­gų seminarijai ypatingas – daugybe renginių, mokslinių ir praktinių konferencijų, susitikimų bei diskusijų pažymimas seminarijos atkūrimo 30-metis, o gegužės mėnesį planuojama pristatyti knygą apie seminarijos istoriją bei jos reikšmę šiam kraštui. 

Kunigų seminarijos atkūri­mas, kun. S. Stumbros įsitiki­nimu, prilygsta stebuklui. 1989-ųjų rugpjūtį Telšiuose dar tebebuvo okupacinė kariuomenė, ir niekas negalėjo žinoti, kuo pasibaigs Lietuvos kova už laisvę, bet matydamas, kaip katastrofiškai parapijoms trūksta ganytojų, vyskupas A. Vaičius ryžosi atkurti 1946 m. uždarytą Telšių kunigų seminariją. Tais pačiais metais joje pradėjo mokytis 22 klierikai. 

Tačiau atkūrimas buvo labai sunkus. Atvažiavę vokiečiai bai­sėjosi, kad sąlygos seminaristams ir dėstytojams blogesnės nei jų šalyje kalintiems nusikaltėliams, tačiau tuometinis jaunimas degė idealizmu. 1990–1993 m. trijuose Telšių seminarijos kursuose studijavo 88 klierikai. Per tris dešimt­mečius Telšių vyskupijos parapijas papildė 122 Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje išauginti kunigai. Dauguma ją baigusiųjų turi religijos mokslų magistro laipsnį. Yra ir aukštai iškilusių dvasininkų. Vienas kunigas Vatikane tapo apaštali­niu nuncijaus sekretoriumi, yra tarnaujančių Anglijoje, Aust­ralijoje bei kitose šalyse. Net 22 Telšių vyskupijos kuni­gai turi licenciato ir daktaro laipsnius, trys studijuoja Ro­mos popiežiškajame universitete. 

Telšių seminarijos rektorius kun. S. Stumbra sako, jog trys pastarieji dešimtmečiai aukštajai mokyklai suteikė naują kokybę – ji tapo visos Telšių vyskupijos dvasinio gyvenimo centru. Čia vyksta daugybė renginių: parapijų ir bend­ruomenių rekolekcijos, jaunimo savaitgaliai, įvairūs susitikimai bei mokymai. 

Pradeda naują etapą

Šiais mokslo metais Telšių kunigų seminarijoje religijos mokslų magistro studijas pradėjo 12 jaunuolių. Iš visų Lie­tuvos kunigų seminarijų į Tel­šius suvažiavo aštuoni pirmų me­tų kandidatai į kunigus – Lie­tu­vos vyskupų konferencija Telšių vyskupo Vincento Bo­ri­sevičiaus kunigų semina­rijai patikėjo vykdyti propedeuti­nį-įžanginį mokymo kursą. Taip pradedamas įgyvendin­ti Dva­­sininkų kongregacijos nurodymas ugdyti būsimus kunigus pagal popiežiaus Pran­ciškaus viziją – formuoti gany­tojus, kurie būtų „mokiniai, įsimylėję Kristų“. Po parengiamųjų studijų būsimi kunigai dvejus metus studijuos filosofiją, ketverius – teologiją. Šios studijos vyks Kauno ir Vilniaus seminarijose, nes nuo šiol kiekviena seminarija specializuosis tik vienoje srityje. 

„Galime sakyti, kad pradėjome dirb­ti reformuotoje ku­nigų seminarijoje. Lie­­tuvos vysku­pų konferencijos spren­dimas priim­tas ilgam laikui – ke­liems dešimt­me­čiams. Mums tai yra didelis įpareigo­ji­mas, į kurį žiūrime labai atsakingai: steng­damiesi išgirsti, ką sako Bažnyčia, bandome jos moky­mą adaptuoti Lie­tuvoje“, – „Ši­lalės artojui“ sako seminarijos rektorius.   

Iki šiol septynerių me­tų studijos vykdavo vienoje seminari­joje. Pasak rek­toriaus, kunigai mokosi labai daug. Kai žmogus praveria seminarijos duris ir bando ieškoti savo pašaukimo kunigystėje, prasideda dvipusis procesas: jis ugdomas ir ugdosi, formuojamas ir formuojasi pats. 

„Nuo šven­tojo Be­ne­dik­to laikų sakome „Ora et labora“ – melskis ir dirbk. Dva­­­sinis gy­ve­nimas – kop­lyčia, bend­ra malda, apmąstymai, pokalbiai su dvasios tėvu ir akademinis paruošimas – studijos, paskaitos, moksliniai darbai – yra leng­vai suderinami dalykai. Tuo pat metu vyksta pastoracinė veikla, jauniems žmonėms padedanti atrasti savo stipriąją pusę, išbandant ligonių sielovadą, akademinį bei kanceliarinį darbą.

Siekiame, kad pirmaisiais studijų metais kandidatai aplankytų kuo daugiau parapijų, susipažintų su ateitininkais, senelių namais, neįgaliųjų centrais, kuriuose sąlytis su žmonėmis leidžia patikrinti save, suprasti, kokių įgūdžių trūksta, kur sekasi geriau. 

Kunigas turi išeiti pasirengęs šiam laikmečiui, suprasdamas, kaip pateikti išsilavinusiems žmonėms amžinąsias teologijos tiesas, turėdamas labai platų akiratį, kad galėtų suprasti bei kalbėtis ir su mažu vaikeliu, ir su ligoniu, gulinčiu mirties patale“, – tvirtina seminarijos rektorius. 

Gyvenimo pagrindas – regula

Devyni skambalo dūžiai, aprašyti Vinco Mykolaičio Putino romane „Altorių šešėly“, šiais laikais būsimų kunigų iš miego nebežadina, tačiau regulos, kaip ir Liudo Vasario laikais, seminaristams reikia laikytis. Ji įtvirtina bendro gyvenimo taisykles ir elementarią tvarką: nustato, kada keliamasi, kada meldžiamasi, kada mokomasi, valgoma. Be to bend­ruomeninis gyvenimas būtų neįmanomas. 

„Regulos būtina laikytis, kad kunigas išmoktų tvarkos, kurios jam reikės pradėjus savarankišką tarnystę, kai nebebus griežto grafiko ir prisieis pačiam susiplanuoti, kada melstis, kaip rikiuoti darbus. Turbūt neįsivaizduojame kunigo, kuris nesimelstų, negyventų dvasinio gyvenimo. Tai būtų ne kunigas, o amatininkas. Popiežius Pranciškus labai kritikuoja tokius subiurokratėju­sius kunigus, kle­ri­kalizmą paverčiančius amatu. Lie­tu­voje tokių gal ir neturime, bet pagunda tapti „ponuku“  visada gali atsirasti“, – mano seminarijos rektorius.

Pats dar neseniai tarnavęs Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonu, kun. S. Stumbra apgailestauja, jog parapijos nėra aktyvios, pastoracinės tarybos nelabai veikia, nenori prisiimti atsakomybės, todėl kunigui dažnai tenka būti ir ūkvedžiu, ir statybininku, ir vadybininku. Kai slegia toks gyvenimo krūvis, natūraliai atsiranda pagunda tapti klerikalu, nebeturinčiu laiko dvasiniam gyvenimui. 

Seminaristai ir sportuoja, ir į kultūrinius renginius eina, ir pasivaikščioti po miestą gali – nors ir griežta, regula palieka laisvo laiko pomėgiams, nes, skirtingai nei kitiems studentams, būsimiems kunigams nereikia rūpintis pragyvenimu. Seminarija yra išlaikoma iš tikinčiųjų aukų, todėl jų mokslas ir išlaikymas yra nemokami. 

Pašaukimas išmeldžiamas, išpasninkaujamas

Deja, Lietuvos kunigų seminarijos tuštėja. Todėl dažnai svarstoma, kur dingo jaunuolių pašaukimas ir kodėl kunigystė tampa nepopuliari. Kun. S. Stumbros įsitikinimu, kalta ne tik prastėjanti demografinė padėtis, bet ir visuomenės požiūris į kunigus. Kalbėdamasis su jaunais žmonėmis, rektorius sako ne kartą girdėjęs skundžiantis, kad jie jaučia troškimą tarnauti, tačiau bijo pasakyti tėvams, draugams, nenori atsidurti dėmesio centre – juk kunigo gyvenimas visų aptarinėjamas. 

„Važinėdamas po parapijas, prašau žmonių melstis už jaunimo pašaukimą, kad jis atsirastų ir augtų. To, ko neprašome, mes ir negauname. Pa­šaukimai yra išmeldžiami ir išpasninkaujami. Tai yra dovana, kurios niekas neduoda, jei nesakome, jog mums jos reikia“, – sako kun. S. Stumbra. 

Rektoriaus patirtis byloja, kad šeima dažniausiai priešinasi sūnaus norui tapti kuni­gu – praeityje liko tie laikai, kai turėti kunigą buvo garbė visai giminei. Visuomenė pasikeitė, todėl nėra natūralios terpės pašaukimui užaugti. Telšių seminarijos rektorius tikina, jog pasiryžti tapti kunigu dabar reikia labai didelės dvasinės tvirtybės, begalinio idealizmo – tokio pat, kaip vyskupo A. Vai­čiaus, kai sovietiniais metais jis drįso atidaryti kunigų seminariją, rizikuodamas savo ateitimi ir net gyvybe. 

„Kad būtų pašaukimų kunigystei, tai turi rūpėti – šeimoms, parapijoms. Peržiūrint praėjusius 30 me­tų,

žemai turiu nusi­lenk­ti visos Tel­šių vys­­ku­pi­jos tikintiesiems, vi­siems žmo­nėms, pa­­rapijoms, kurios vi­są tą laiką aukojo mūsų seminarijai. Ne­įma­no­ma sudaryti sąmatos, kuri parodytų, kiek suaukota lėšų, suskaičiuoti, kiek tonų maisto per tuos metus suvežta. Visa tai daroma iki šių dienų, nes žmonės rūpinasi, kad seminarija veiktų. Nuo­širdžiausią dėkui sakau visiems, kurie tą darė ir daro, tiems, kurie aukoja šiandien, jų tėvams, seneliams“, – sako po Telšių vyskupijos parapijas padėkoti tinkintiesiems už rūpestį važinėjantis kun. S. Stumb­­ra. 

Kryptis – nuo žemės dangaus link

Dabartinis rektorius pats baigė atkurtą Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, tad jaučiasi joje lyg namuose. Rasti savo kelią jam padėjo Skuodo krašto kunigai, Lietuvos atgimimo metais dainavę patriotines dainas, kalbėję apie atsakomybę prieš tautą ir vedę paskui save bendruomenę. 

„Rinktis šitą kelią paskatino dabartinis Žemaičių Nau­miesčio parapi­jos klebonas kun. Sta­nislovas Anužis, jo švie­suoliška veik­la, patriotiš­kumas, gy­­vas meilės Baž­ny­čiai pavyzdys. Baigęs seminariją, įgijau dar du aukštuosius išsi­lavinimus ir parašiau disertaciją, baigiau muzikologijos studijas, todėl galiu sakyti drąsiai, jog kunigystė puikiausiai dera su kitais talentais, jie netgi padeda kunigystei išsiskleisti. Apgynęs disertaciją, gavau dar vieną sakyklą, iš kurios galiu kalbėti apie tikėjimo pamatus, moksline kalba liudyti krikščionišką paveldą“, – džiaugiasi kun. S. Stumbra.  

Pasak rektoriaus, pagrindinis kunigo uždavinys yra rodyti žmonėms kryptį nuo žemės dangaus link. Jei jis sąžiningai atlieka savo užduotį, veda parapijiečius tikėjimo keliu. Visi gebėjimai ir talentai yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. 

„Kunigai, medikai ir mokytojai yra pašaukimo žmonės. Jei pašaukimo tarnystė praranda savo paskirtį, kažkas negerai visuomenei. Jeigu rytą atsikėlęs džiaugiesi visu tuo, ką šiandien iš naujo išgyvensi, jei tarnystė neatrodo našta, reiškia, eini savo keliu. Tada ir gyvenimo ritmas, ir tie uždaviniai, kurie tau tenka, ne slegia, o pakylėja nuo žemės. Nieko nėra baisiau už nereikalingą pašaukimą. Tol, kol jauti, kad tavo tarnystė yra reikalinga, gyvenimas eina prasmingai, nes dalindamas pašaukimo dovaną, gauni šimteriopai visko atgal“, – neabejoja dvasininkas. 

Kunigystė yra didžiulė atsakomybė, ypač kaimiškose parapijose, kur bendruomenės labiau susitelkusios, todėl į kandidatų parinkimą bei jų ugdymą iki šventinimo momento seminarija žiūri itin atsakingai. Pasak rektoriaus, labiausiai stengiamasi, kad pats žmogus sau atsakytų, ar tai yra jo kelias. Jei jis yra tuo užtik­rintas, turi stengtis tame kelyje išlikti. Būna, kad jaunuoliai pervertina savo galimybes, bet tam yra seminarijos vadovybė, kuri ugdo, formuoja, stebi, kalbasi, padeda suprasti, koks svarbus yra pašaukimas.

„Visada bijome to, ko nepažįstame – atrodo labai sunku, bauginančiai, bet kai žmogus išgyvena bendrystę, vidumi pajaučia pašaukimo grožį, skrenda kaip ant sparnų“, – tvirtina rektorius. 

Kunigų seminarijos yra vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje, kurias baigę visi gauna darbą pagal specialybę. 

Faktai ir skaičiai

Popiežiaus Pijaus XI bule „Lituanorum gente“ Lietuvos bažnytinė provincija buvo įkurta 1926 m. balandžio 4 d. Iš didžiulės Žemaičių vyskupijos sudarytos trys: Kauno arkivyskupija, Panevėžio ir Telšių vyskupijos.

xxx

Kunigų trūko ne tik daugiau nei 400 tūkstančių tikinčiųjų turėjusioms Telšių vyskupijos parapijoms, bet ir kurijai.

„Paaiškėjo, kad iš Telšių vyskupijos Kauno kunigų seminarijoje tėra tik 26 klierikai visuose septyniuose kursuose. Vadinasi, mums teks gauti maždaug po 3 kunigus kas metai. Žinoma, jei tie mūsų klierikai laimingai mokysis iki galo. Tai patyręs stačiai nusigandau. Labai didelis procentas Telšių diecezijai teko senesni kunigai ir ką teks daryti, kai ir šitie išmirs? Juk mes netrukus neturėsime net klebonų, ne tik vikarų“, – rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, vyskupas Justinas Staugaitis.

xxx

Vyskupo J. Staugaičio iniciatyva, 1927 m. spalio 4 d. buvo atidaryta Telšių kunigų seminarija. Jos pirmuoju rektoriumi paskirtas kun. Vincentas Borisevičius. Į pirmus du kursus įstojo 43 studentai.

Seminarijai pastatyti reikėjo 300 tūkst. litų. Kun. Motiejui Valančiui dirbant Amerikoje, per dvejus metus pavyko surinkti 40 tūkst.

xxx

Pirmieji 9 klierikai kunigais buvo įšventinti 1932 m. Tuo metu seminarijoje studijavo 122 jaunuoliai.

Iki 1940 m. seminarija parengė apie 150 kunigų, kurie pasklido po Žemaitijos parapijas.

1941 m. buvo bandoma atkurti Telšių kunigų seminariją, tačiau 1946-aisiais sovietų valdžia ją vėl uždraudė. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.