Laisvės premija pagerbtas Albinas Kentra: „Apdovanojimą skiriu Šilalei ir visai Lietuvai“

Vakar, minint Laisvės gynėjų dieną, Šilalės garbės piliečiui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai įteikta Laisvės premijos statulėlė ir diplomas – aukščiausias apdovanojimas, kuriuo įvertinami asmenų ir or­ganizacijų nuopelnai, ginant žmogaus teises ir plėto­jant demokratiją bei siekiant Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvo apsisprendimo ir suvereniteto. Už Lietuvos laisvę nuo 16 metų kovojusiam iš mūsų krašto kilusiam A. Kentrai apdovanojimą įteikė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. 

Kova skambėjo tautos giesme

Šiemet Laisvės premija įteikta aštuntą kartą. 2011 m. įsteigtas apdovanojimas pirmajam buvo skirtas Ser­gejui Kovaliovui – kovotojui už lais­vę, žmogaus teises ir demok­ratiją Rusijoje. Tokį apdovanojimą taip pat yra ga­vę Lietuvos laisvės lygos įkū­rėjas, buvęs politinis kali­nys Antanas Terleckas, pogrin­di­nio leidinio „Lietuvos Kata­likų Bažnyčios Kronikos“ steigėjas arkivyskupas Sigitas Tam­kevičius, buvęs Lenkijos disi­dentas, dienraščio „Gazeta Wy­­borcza“ vyriausiasis redakto­rius Adamas Michnikas. Lais­vės premija taip pat įvertin­ta kadenciją baigusio Pre­zi­dento Valdo Adam­­kaus, Aukš­čiausiosios Ta­ry­bos-Atku­ria­mojo Seimo pirmi­nin­ko, sig­nataro Vytauto Lands­bergio, disidentės vienuo­lės Ni­jolės Sadūnaitės veik­la. 

Pernai Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Są­jūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui-Siaubui, Vy­tautui Balsiui-Uosiui, Jonui Če­poniui-Vaidilai, Juozui Ja­ka­­voniui-Tigrui, Bronislovui Juos­paičiui-Direktoriui, Jonui Ka­džioniui-Bėdai ir Juozui Mo­ciui-Šviedriui. 

A. Kentra ankstyvoje jaunystėje kartu su visa šeima tapęs laisvės kovų dalyviu, patyręs politinio kalinio dalią, grįžęs iš įkalinimo, nelindėjo šešėlyje: sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, tapti dėstytoju, Vilniaus universiteto kultūros paveldo saugotoju. Sąjūdžio metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo Lietuvos Atgimimo metraštininku, įkūrė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. A. Kentros kova už laisvę tęsiasi visą gyvenimą.

„Švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų kova buvo sąskambyje su tautos giesme. Dėl to daugeliui teko išgyventi tardymo, kalėjimo, tremties kančias, kovotojai, kaip ir jų tėvai bei protėviai, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir kiekvieną žemės pėdą. Dėl tos žemės, į kurią mes šiandien beriame pavasario grūdą, jiems jauniems teko numirti“, – sakė ap­dovanojimą Seime atsi­ėmęs Šilalės garbės pilietis.

Dėkingas Šilalės žmonėms

Šešiolikos metų savo brolio Jono Kentros-Rūtenio partizanų būrio ryšininku tapęs ir ginklus bei šaudmenis iš aplinkinių gyventojų kovotojams už laisvę rinkęs A. Kent­ra-Aušra pripažįsta, jog partizaninė kova galėjo vykti tik dėl to, kad visais įmanomais būdais kovotojus už laisvę rėmė paprasti kaimo žmonės. Pasak Albino, partizanams buvo įsakyta geriau žūti patiems, bet neišduoti savo rėmėjų.

„Todėl tą apdovanojimą, kuris man toks brangus, skiriu pirmiausia Šilalei. Taip pat ir Vilniui, ir Universitetui, ir visai Lietuvai, nenustojusiai tikėti Nepriklausomybe. Kova už laisvę yra verčiausias dalykas. Už ją reikia kovoti gink­lu, kovoti žodžiu, kovoti raštais. Aš praėjau visus etapus. Sunku buvo, kai 1944 m. kasėme bunkerį tėvų sodyboje, bet tada dar nežinojome, kas mūsų laukia. Ir dabar negalime pamiršti, jog ta kova niekada nesibaigs – ji nuolat kartosis, įgaudama vis kitokį pobūdį“, – „Šilalės artojui“ sakė Laisvės premijos laureatas. 

A. Kentra įsitikinęs, kad lietuvių kova už laisvę buvo unikali. Daugelio tautų išsivadavimo judėjimus ginklais bei kitomis priemonėmis remia kai­myninės valstybės, o mūsų žmonėms nepadėjo niekas. Ta­čiau atsilaikėme prieš galingiausią pasaulyje totalitarinį režimą. 

„Prisimenu, kaip 1941 m. oku­puotoje Lietuvoje žmonės laukė karo, nes matė tik vie­ną galimybę išsilaisvinti – jei didžiosios valstybės nuga­lės iš Rusijos einantį blogį. Pra­si­dėjus areštams, mano tėvas pa­sakė:

„Dabar geriau mirti, negu gyventi“. Buvome pasienio valstybė, jei nebūtų prasidėjęs karas, niekada nebūtume išsivadavę. Manau, jog lietuvius būtų ištrėmę ir sunaikinę, kaip sunaikino čečėnų tautą. 

Mūsų kraštas labai turtingas ir gražus, jei čia būtų dykynė, į ją niekas nesikėsintų. Kova, tremtys, kalėjimai ir lageriai išretino mūsų tautą, nuskynė pačius gražiausius ir vaisingiausius žiedus, todėl negalima tos žemės nemylėti“, – tvirtina Laisvės premijos laureatas. 

Lietuva – kaip gyva širdis

Paklaustas, ar yra patenkintas šiandienine Lietuva, A. Kentra pripažino, jog prob­lemų turi visos valstybės. Kad mes galėtume jaustis laisvi, patys ir turime jas įvardyti bei išspręsti – niekas kitas to nepadarys.  

Pasak Laisvės pre­mijos laureato, pažiūrėjus į Lietuvą iš kosmoso, būtų matyti tik širdies formos žemės lopinėlis. Gretimose teritorijose išlikę lietuviški kaimų, upių, kalnų pavadinimai primena, kiek daug mūsų protėvių krauju aplaistytos žemės buvo išparceliuota. 

„Tai pagalvoki­me, ką daryti, kad bent tą lopinėlį išsaugotume. Ir kad ta šir­dis kasmet vis gyviau pulsuotų“, – sa­kė A. Kent­ra, tvirtinantis, jog Lie­tu­va turi išlikti tautine valstybe, nes tik taip mes galime būti įdomūs pasauliui. 

Globalizacija naikina viską, kas tautiška ir unikalu, tautiškumas naikinamas, verčiant jaunimą išvykti ieškoti geres­nio gyvenimo, o į Lietuvą kvie­čiant atvykti svetimšalius. A. Kentros nuomone, tai nė­ra atsitiktinumas, bet gerai ap­galvotas tautiškumo naikinimo planas. 

„Gimiau tarp piliakalnių ir niekada to nepamiršiu – ten formavosi mano asmenybė, kitos tokios brangios vietos nėra visame pasaulyje. Dėl to daugelį dešimtmečių kovojau, kad Vilniaus universitetas išliktų lietuvišku. Okupacinis režimas trynė atmintį iš žmonių galvų, todėl ir universitetą norėjo iškelti iš sostinės širdies. Iškeldinus studentiją, ten nebūtų  girdėjęsi jokio lietuviško žodžio. Kad pavyko atsilaikyti, tame yra nemažas mano nuopelnas“, – didžiuojasi A. Kentra. 

Iš Šilalės kilęs anglų kalbos dės­tytojas sovietmečiu su­telkė me­nininkus puošti se­nąjį Vilniaus universite­tą lie­tuviškumą įkūnijančiais meno kūriniais – tautinės bei istorinės tematikos freskomis, gobelenais, pa­veiks­­lais. Idėją įgyvendinti pa­dėjo Stasys Eidrigevičius, Rim­tau­tas Gibavičiaus, Ša­rū­nas Ši­mu­lynas, Antanas Kmie­liaus­kas, Petras Repšys, Ra­mu­tė Jasudytė, Vytautas Va­lius, Sta­nislovas Kuzma ir kiti gar­sūs šalies menininkai. 

Įkūrė unikalų muziejų

1989-aisiais kartu su Vytau­tu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. Jos lėšomis sure­mon­tuotame pastate Vil­niaus cent­re saugomas unikalus archyvas – A. Kent­ros filmuotas lietuvių tautos kelio į laisvę metraštis, sudėtas į daugiau kaip 5000 valandų truk­mės vaizdajuostes. Muziejuje rodo­ma, koks pasaulyje analo­gų ne­turintis partizaninis ka­ras 1944–1953 m. vyko Lie­tu­vo­je. Per kone dešimtme­tį bu­vo išžudyta apie 25 tūkst. par­tizanų bei jų rėmėjų, tarp jų – A. Kent­ros broliai Juozas ir Leo­nas. 

Tačiau 2012 m. A. Kubiliaus Vyriausybė nusprendė pastatą perduoti Turto bankui, o prieš porą metų jo vadovybė pareikalavo, kad draugija paliktų 25 metus tvarkytas ir prižiūrėtas patalpas. 

Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba šiemet kreipėsi į Prezidentą Gitaną Nau­sė­dą, Seimą, Vyriausybę, Kons­titucinį teismą, Pasaulio lie­tuvių bendruomenę, reikalau­dama sugrąžinti atimtas „Miško brolių“ muziejaus pa­tal­pas, skirti finansavi­mą muziejaus eksponatams tvar­ky­ti ir muziejininko etatui iš­lai­kyti. 

Kova, pasak A. Kentros, te­be­vyksta, tik dabar tenka kovoti ne su okupantais, o su savo vals­tybės istorijos nebeno­rin­čiais prisiminti žmo­nė­mis.

Daiva BARTKIENĖ

Algirdo AUŠROS nuotr.