Šaltas akmuo virsta išskirtinio grožio juvelyriniais dirbiniais

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus lankytojus neabejotinai patraukė išskirtinė paroda – papuošalai iš akmens, odos, žalvario ir gintaro. Šių dirbinių autorė – Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos ang­lų kalbos mokytoja Nijolė Montvilienė. Be to, eksponuojamos ir jos kartu su auklėtiniais, šeštos klasės „debesėliais“, sukurtos ang­lų kalbos metodinės priemonės.

„Mano mokiniai man svarbiausi“

„Kiekvieną savo auklėjamąją klasę kaip nors pavadinu: buvo „angelėliai“, „mylimukai“, dabar – „debesėliai“. Tai mano 25 auklėtinių darbeliai, kuriuos kartu kūrėme. Viskas – ang­lų kalba. Štai klasės taisyk­lės: „Būk mandagus su kitais“, „Da­ryk, kas geriausia, ir niekada nepasiduok“, „Būk at­viras iššūkiams, ir tu gali pasikeisti“ bei pan.

Mintis surengti paro­dą ki­lo prieš metus, kai, minint Alek­sandro Stul­ginskio gimimo me­tinių sukaktį, gimnazijoje vy­ko pro­­fesijos diena. Mus pakvietė apsilankyti muziejuje, čia bu­vo eksponuojama kažkokia mokinių darbelių paro­da. Ki­lo mintis, jog ir mes galime ne prasčiau. Pavyko motyvuo­ti vaikus: visi dirbo su dideliu užsidegimu, noru, jiems tai buvo įdomu ir svarbu. O kurdama ang­lų kalbos metodines priemones turėjau tikslą kuo aiškiau pateikti vaikams mokomąją medžiagą, kad jie leng­viau įsimintų: abėcėlę, žodžius, jų tarimą. Per pamokas naudojamės įvairiomis mano pagamintomis kortelėmis su piešiniais, vaikai pagal paveikslėlius ieško raidžių, dėlioja žodžius, sprendžia rebusus, kryžiažodžius. Ir žaidžiame, ir mokomės kar­tu. Ma­nau, tai naudinga, nes vai­kų ga­bumai yra skirtin­gi. Vai­kams tai patinka, nes žino, kad pamokoje jų laukia kažkas naujo, įdomaus.

Įsitikinau, jog nėra nieko, ko žmogus negali padary­ti. Per­­nai Motinos dienos pro­ga pa­gaminome knygeles ma­my­tėms, jose įrašėme pačių sukurtus žodžius: „Nuos­ta­­biau­siai pasaulyje mamytei“, „No­rėčiau visam pasauliui paskelbti, kad turiu geriau­sią mamą“, „Tu man parodei spalvotą pasaulį“ ir kt. Mamos iš džiaugsmo verkė. O aš buvau tokia laiminga! Labai myliu mokinius ir savo darbą, o galėdama atiduoti dalelę savęs, dovanoti gerą nuotaiką, nuoširdumą, jaučiu gyvenimo prasmę“, – rodydama pa­rodą, kalba mo­kytoja.

Kaip to įrodymas nuskamba jos prašymas: „Tik parašykite apie mano „debesėlius“...

Kūryba – sielos terapija

Nijolė pristato save kaip paprastą, jautrų žmogų. Ji džiaugiasi turėjusi nuostabią šeimą ir už tai yra dėkinga tėvams, kurių, anot pašnekovės, ji niekada nematė susipykusių, negirdėjo barnių. Šeimoje buvo sutarimas, pagarba, meilė, kuria jie pri­pildė ir Nijolės širdį. Gal to­dėl ir jai namai yra pati didžiausia šventovė, atgaiva sielai.

Nors gyvenimas, pasak Ni­jo­lės, jos nelepino. Jauna susilaukė vaikelio, neteko mamos. Tie metai buvo sunkūs, bet stip­rino atėjęs įkvėpimas kurti eiles. Rašydavau, sako Nijolė, bet kur, ant lapelių. Paskui juos surinko, išleido knygą. Vė­­liau aplankė kita mū­za – pie­ši­mas. Pieštuku. Dabar, jau­čia moteris, šis pomėgis vėl grįžta. Tačiau gundo akvarelė.

„Nežinau, iš kur man visa tai. Kaip eilėraštyje: aš tarsi pavasario žiedas naujas – laukiu, kuo nustebinsiu... Atrandu save vis iš naujo. Pa­puošalų gamyba man yra tarsi terapija. Mokytojo darbas toli gražu nėra lengvas. Gali be galo mylėti vaikus, atiduoti jiems visą save, bet būna akimirkų, kai pasijunti išsekęs. Norisi tik tylos. Tada man geriausias vaistas – papuošalai. „Įkrintu“ į juos ir pamirštu viską aplink: laiką, valgį, išgerti kavos... 4–5 valandą ryto už­sidarau savo kambarėlyje, prisiliečiu prie akmens – ir viskas tarsi savaime „sukrinta“. Beje, ieškodama akmenukų, parduotuvėse praleidžiu po 4–6 valandas, rinkdamasi mintyse jau matau, kas prie ko derės, kokių reikia priedų.

Apskritai akmuo ir medis man yra kažkas nepaprasta. Aš dar užsiimu ir aplinkos tvarkymu, turiu įsirengusi ne vieną alpinariumą, susimeistravusi suolų, sūpynes. Pati glaistau ir dažau savo namų sienas, kiek­vienas jų kampelis man ką nors reiškia. Mėgstu knygas, o dar labiau – psichologines paskaitas. Psichologija – sritis, kurios klodai neišsemiami, kuriai studijuoti, manau, neužtektų nė trijų žmogaus gyvenimų. Ten tiek gero ir vertingo, taip mane praturtina! Galbūt todėl, pastebėjau, kai pradedu kalbėti su klase, vaikai nuščiūva.

Dėkoju Dievui už kiekvieną laimingą akimirką, už tai, kad šalia manęs nėra blogų žmonių, kad galbūt sugebu atsirinkti. Nelaikau pykčio, neisterikuoju. Kartais tenka pakelti toną – būna, jog netenku kantrybės. Bet kai vaikai pribėgę apsikabina, apie kokį pyktį galima kalbėti? Esu laiminga, užauginusi dvi savo dukras, kurias auklėjau viena, turiu šešiolikmetę anūkę. Džiaugiuosi jų gražiomis šeimomis, esame artimos ir kaip draugės. Nuolat jų laukiu grįžtančių aplankyti iš Anglijos. Manau esanti stipri, galinti atsiriboti nuo negatyvių nuomonių – nėra žmonių, kurie absoliučiai visiems pa­tiktų. Tie­siog rei­kia teisingai pasirinkti“, – pasakoja apie save N. Mont­vi­lienė.

Pašaukimas pabudo netikėtai

Anot Nijolės, galbūt kas nors ir laiko ją barbe devyndarbe, bet pagrindinis jos darbas – mokytoja. O šiuo keliu ji sako pasukusi kiek neįprastai.

„Augindama pirmąją dukrelę, netikėtai sulaukiau pasiūly­mo padirbėti ang­lų kalbos moky­toja, nors buvau dar nieko ne­baigusi. Su­ti­kau, bet neįtariau, kad rug­sėjo pirmąją manęs lauks šaltas dušas: direktorė pasakė, jog bū­siu ir devinto­kų auklėtoja. At­si­­kalbinėjau, tačiau ji tik atidarė duris ir įstūmė ma­ne į klasę... Bet laikas, kurį praleidau su sa­vo mokiniais, bu­vo neapsakomai pui­­kus: mūsų šventės, pasirodymai, kar­navalai – pa­tys geriausi! 

Tuo­met supratau, kad tai yra ma­no pašaukimas. Todėl stengiuosi savo darbą atlikti sąžiningai ir nuoširdžiai. Nie­kada neskirstau žmonių – mokinių taip pat – pagal padėtį visuomenėje, nes viskas gyvenime yra laikina. Ne visi vienodai esame protingi, gabūs, bet užauginti vaiką geru žmogumi yra didelė vertybė. Šis tikslas mokytojo darbe man yra svarbiau­sias“, – sa­ko Nijolė.

Kiekvienas papuošalas pripildytas meilės

Paklausta, kodėl ėmėsi juvelyrinių dirbinių, o ne, pavyzdžiui, mezgimo, nėrimo ar kitų, Nijolė atsako, jog išvardintų užsi­ėmimų etapas jos jau praeitas.

„Mano mergai­tės nuo mažens vilkėjo drabužėlius su išmegztais liūtukais, dramb­liu­kais, meš­kučiais. Per­nai vi­są šeimą apmezgiau ša­li­kais – grįžę Ka­lė­doms, į Ang­li­ją išvyko su vienodais. Vi­sa tai galiu. No­rė­jo­si išbandyti kaž­ką naujo. Kai apsirgau ir kad „nenuvažiuotų stogas“, pri­si­pirkau karoliukų ir pradėjau da­ry­ti sages. „Užsikabinau“. Kar­tą turėjau eiti į šventę, norėjosi pa­sipuošti. Užsimaniau apyrankės. Pagalvojau: kodėl negaliu pasidaryti pati? Taip prasidėjo, ir jau 4–5 metai tuo gyvenu. Kad viskas būtų sąžiningai, dirbu pagal individualią veiklą. 

Su metais sukaupiau patirties. Ypač smagu daryti papuošalą pažįstamam, kai žinai, ką žmogus mėgsta, kokia turėtų būti spalva, kas tiktų. Turiu tokį ritualą: pagaminusi vieną papuošalą, nusiplaunu rankas, kad kito imčiausi šva­riomis rankomis, šva­ria sie­la, su meile, iš širdies.

Kaip atsirinkti akmenį? Ži­no­te, yra visokių aprašymų, taip pat ir pagal horoskopus. Gink Dieve, aš ne prieš juos, bet horoskopus juk irgi žmonės kuria... Todėl patariu taip: užkliuvo akis, paimi akmenį į rankas, ir jeigu kažką gero pajunti, jeigu jis nuteikia ypatingai – jis tavo. O tuomet negi taip svarbu jo pavadinimas? Stengiuosi, jog papuošalas bū­tų daugiafunkcis. Tarkime, su vienu vėriniu moteris gali at­rodyti vis kitaip: užsidėti kaip karolius, apsivynioti ap­link kak­lą du kartus, pailginti atskirai prisegamu odiniu dirželiu ar tą patį vėrinį apsukti aplink rie­šą – bus apyrankė. Patarčiau taikyti kuo didesnį spalvinį kontrastą nuo aprangos: kuo jis didesnis, kuo labiau „negiminingos“ spalvos – tuo geriau. Žinoma, daug priklauso nuo nuotaikos. Aš kartais į darbą einu visiškai nepasipuošusi, nors papuošalų turiu pilną komodą...

Beje, būna dienų, kai negaliu jų kurti. Atidarau duris į savo dirbtuvėlę, bet jaučiu, kad širdis netraukia, ir vėl uždarau... Užtat yra dienų, kuomet pasineriu stačia galva“, – sako Ni­jolė.

Juvelyrinių dirbinių paroda vadinasi „MonteN“. 

„Tai mano pavardės ir vardo trumpiniai. Tokio pavadinimo feisbuką sukūrė dukros, jame yra mano gaminių puslapis, nors dėl laiko stokos ne viską ten pademonstruoju.

Kiekvienam papuošalui turiu atskirą dėžutę, kurioje yra ir mažytis lankstinukas. Jame galima užrašyti kokį palinkėjimą, jei papuošalas skirtas, tarkime, dovanai“, – pasakoja menininkė, rodydama stilingą, estetišką papuošalo įpakavimą.

Stebėtina natūralaus ak­mens galia! Jo sušildyta, Ni­­­jo­lė gali valandų valandas pasakoti ir demonstruoti kiek­vieną savo menišką dirbinį. Ir nuoširdžiai jaučiasi laiminga, kai jis suteikia kam nors džiaugsmo.

Paroda Šilalės Vlado Stat­­ke­­vičiaus muziejuje vyks iki balandžio 10 d., tad yra puiki galimybė ne tik apžiūrėti papuošalus, bet ir jų įsigyti. Pa­­skubėkime, moterys: išaušo pa­vasaris, ir taip norisi pasi­puošti!

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.