„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Pajūralio pagrindinei mokyklai – 30 metų

Atmintis tarsi labirintas, jungiantis mus su poty­riais, kurie išnyko praeityje. Vartome istorijos lapus kaip laiko ir likimų ženklus. Ant vakarykščių istorijų kasdien gula naujos, taip prisiminimus stumdamos tolyn. Atmintis, praeitis ir istorija susijungia per laiką. Taip jau sutapo, kad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, 1990 m. kovo 1-ąją, duris atvėrė nau­jas tipinis mokyklinis statinys Pajūralyje, į kurį persikėlė buvusi pradinė bei dalis Kvėdarnos vidurinės mokinių. Iš viso – 121 auklėtinis. Nuo tada prasidėjo naujas švietimo įstaigos istorijos etapas, turintis šimtus liu­dininkų – buvusių ir esamų mokinių bei mokytojų, bendruomenės narių. Praverkime mokyklos laiko duris, pasivaikščiokime jos koridoriais, susipažinkime su bu­vusiais mokiniais, mo­kytojais, išklausykime jų prisimi­nimus, kaip su­si­klos­čiusios aplinkybės nulėmė jų pasirinkimus...

„Psichologas“

Nuo pradinių klasių pasižymėjo fizine jėga, vikrumu, išdaigomis. Kūno kultūros mokytojas jam pranašavo profesionalaus imtynininko arba gimnasto karjerą. Be to, buvo atkakliai siekiantis savo, retai paklūstantis, verslus, išdrįsdavo būti kitoks. Mokėsi nekaip, nors į atvirus socialinių mokslų klausimus galėdavo parašyti ištisus tekstus atsakymų su komentarais. Didžiavosi mo-

­kykla, gynė jos ir miestelio gar­bę. Vienas mokytojas už sektinus pavyzdžius šiam mokiniui dažnai rašydavo pagyrimus. Sutapimas: po pagiriamojo laiš­ko, tos pačios dienos vakarėlyje, dėl neaiškių priežasčių sumušė vyresnį vaikiną, kitus skirti bandžiusius asmenis. In­cidentas baigėsi ligoninės priimamajame, policijoje.

Kartą mokyklos fojė jis sutiko prislėgtą savo mėgiamą mokytoją. Su nepaprasta empatija išklausęs negandas, pasakojo savo istoriją, guodė ir dalijosi išgyvenimais. Į pasta­bą, jog po skambučio turėtų eiti į pamoką, atsakė: pasikalbėti dabar svarbiau, eilinė pamoka yra niekis, su mokytoja susitarsiąs. Sportininku dėl tam tikrų priežasčių netapo, vos sulaukęs aštuoniolikos emigravo...

Tikra mokytoja

Prie greitkelio degalinės sustojo mokyklinis autobusas. Iš jo pabirę vaikai atakavo ,,sveiko maisto“ parduotuvę, kavinę. Lydinti mokytoja lauko terasoje, prie staliuko, gurkšnojo kavą. Staiga atbėgo kavinės darbuotoja šaukdama: ,,Jūsų vaikai apvertė ledų šaldytuvą ir sudaužė vitrinos stiklą. Nuostolis apie šimtą eurų“. O pedagogė ramiai atsakė: ,,Tai ne mano vaikai, jie – mūsų vaikai. Turite pretenzijų, kvieskite policiją“.

Baigusi gerti kavą, mokytoja pasuko autobuso link, kuris netrukus nuvažiavo. Pardavėja apie įvykį informavo įmonės savininką. Šis pasakė: ,,Mokytoja teisi. Tai yra mūsų vaikai. Nuostolius nurašysime“...

Idealistė

Mokykloje išdirbo virš keturiasdešimt metų. Karjeros pabaigoje buvo atleista, bet pasikeitusi vadovė grąžino pareigas, auklėjamąją klasę. Nekeldama balso ir įtampos gebėdavo paveikti, motyvuoti mokinius, prisitaikyti prie naujovių. Jos pamokų metu vyraudavo ramybė, susikaupimas, pozityvumas. Kartą valgyklos eilėje, nereaguodamas į budinčiųjų pastabas, energingai stumdėsi tvirtas, aukštas devintokas. Bet užteko prisiartinti nedidukei mokytojai, ir padauža tarsi suakmenėjo. Pasistiebusi mokiniui numovė nuo galvos gobtuvą, liepė atsiprašyti aplinkinių. Kad būtų nors žodį prieš pasakęs...

Mokytoja kartodavo: „mokyk­loje dirba idealistai arba kvailiai“. Atsisveikinimas su mokyk­la buvo gana minorinis, pietų pertraukos metu. Stebino, jog neparodyta nė mažiausio dėmesio iš aukštesnių švietimo institucijų, nors žmogus atidavė mokyklai didžiąją gyvenimo dalį...

Ekskursantė

Sunkiai nusėdėdavo pamokose, slapčiomis smaguriaudavo, nepaisydama pastabų čiaukšdavo saldainius, sakydama, jog tai „daktarų priskirti būtini vartoti vaistai nuo gerk­lės“. Hobis – įvairios nemo­kyklinės ir mokyklinės išvykos. Po ekskursijos į aukščiausią Žemaitijos kalną apklausoje įrodinėjo, kad piliakalniai buvo reikalingi tam, jog žmonės turėtų elektrą ir vietą pasikepti dešrelių...

Lenktynininkė su vėju

Turbūt viena iš nedaugelio jaunosios kartos sportininkių rinkosi mokytojos kelią. Atrodo, dar taip neseniai, besimokydama 5-oje klasėje, paraginta kaimyno, ėmėsi sporto šakos, kuri tapo gyvenimo dalimi. Treniruotės, prasidėjusios nuo keleto kilometrų, ilgėjo iki šimtų. Sėkmė aplankė bene septintoje klasėje, kai savo amžiaus grupėje Lietuvos dviračių plento varžybose užėmė trečiąją vietą. Tada atsivėrė kelias į Respublikos rinktinę. Dėl to teko atsisakyti daug paauglystės malonumų ir dalies to, ką vadiname mokykliniu gyvenimu. Bet šiuos praradimus su kaupu kompensavo sporto stovyklų, varžybų metu aplankytų svetimų kraštų įspūdžiai. 2003 m. pelnytas didžiausias pripažinimas – teisė dalyvauti pasaulio dviračių plento čempionate Kanadoje. Įstrigo į atmintį tenykštės lietuvių bendruomenės svetingumas, rūpestingumas. Jos dėka aplankytos Šiaurės Amerikos gamtos įžymybės. Tada jau buvo dvyliktokė, likimas lėmė studijuoti aukštuosius kūno kultūros mokslus bei atsisveikinti su di­džiuoju sportu. 

Buvusi sportininkė Pajūralio mokyklos mokiniams yra pasakojusi, kaip  griuvo nuo stačios įkalnės Prancūzijoje, kaip karštas vėjas gairino veidą Ita-

­lijoje, kokiomis sąlygomis reng­davosi varžyboms, koks saldus pergalės jausmas ir, atrodė, tos detalės teikė ypatingą, paslaptingą reikšmę. Jei kas grąžintų į anuos laikus, ji nesirinktų to sunkių išbandymų kelio. Paklausta, kas jai yra didžiausia vertybė, lenktynininkė su vėju yra sakiusi: darbas su vaikais, aš esu laiminga, atėjusi dirbti į nedidelio miestelio mokyklą…

„Banditas“

Retas svečias mokykloje, neturintis priemonių ir motyvacijos, dvelkiantis pigiomis cigaretėmis. Į pastabą dėl neatliktų užduočių kažkada atsakė esąs banditas, tad mokslų jam nereikią. Ta klasė buvo motyvuota ir pažangi, pamokas, bendru sutarimu, epizodiškai stebėdavo tėvai. Bet vaikino tai neveikdavo – šalia sėdint mamai, vis tiek bandydavo užsiimti pašaline veikla, išsisukti nuo jam skirtų individualių užduočių. Nors išoriškai atrodė gana piktas, ir šiandien menasi jo liūdnos, susimąsčiusios akys. Kartą rajono spaudoje pasirodė pranešimas, jog prie miestelio kapinių buvo pamesti, o vėliau vietos mo­kyklos mokinio surasti ir uostamiesčio gyventojui grąžinti 12 tūkst. litų. Ir gal tik po mėnesio paaiškėjo, kad pinigus rado ir apie juos pranešė būtent mūsų minėtas vaikinas. Susizgribta mokykloje pareikšti padėką. Žinoma, aktų salėje jis nepasirodė, bevelijo laiką leisti kitur. Mokyklos nebaigė. Ir kur jis dabar?..

Direktorė

Turbūt didžiojoje dalyje švie­timo įstaigų vadovai – gebantys suprasti lyderiai, paskui kuriuos nori eiti ir eina žmonės. Atsimenu situaciją, kurioje direktorės  ir mokytojo bendradarbiavimas kelerius metus buvo ne rožėmis klotas, pastarajam atrodė, jog tikėtis pagalbos asmeniškai sudėtingu laikotarpiu yra maža tikimybė. Tačiau atsitiko atvirkščiai: išoriškai griežta ir valdinga moteris, nustūmusi darbus, sėdėjo, tylėjo ir atidžiai klausėsi. Po valandos monologo ji paklausė: ,,Kuo galėčiau padėti?‘‘ Žodžius lydėjo konk­re­tūs veiksmai.  

Sutikime: švietimas tai ne tik pamokos, tad mokyklinis gyvenimas teikia įvairių epizodų, kurių metu tenka spręsti ir išgyventi socialines sudedamąsias. Kaip žinia, efektyviausiai internalizuojama vertybė tada, kuomet ji išgyvenama. Iš vienos pusės – turime laikytis ir laikomės struktūros taisyklių, iš kitos – matome bei žavimės savotiškais ,,nusidėjėliais“. Ir kai kažkas išeina iš rutinos rėmų, tai atsispindi tavyje. Ir štai prieš akis iškyla Konstantino Bogomolovo spektaklyje ,,Drakonas“ naudotas titras ,,Raudona pražysdama tampa rožine“. Autorius paaiškina: esą tai priklauso nuo tavo paties galimybių pamatyti rožinę...

Atvertėme keletą mokyklinio pasimatymų vadovėlio atsitiktinių puslapių, kurie galbūt primins, kas yra ir kuo gali būti mokyklose sutiktos asmenybės. Gal kai kas atpažins ir save... O gal kažkam šios savotiškos iliustracijos su personalizuota informacija padės pailsėti nuo netikrumo, iškreipto solidarumo. 

Kita vertus, gal iš šių įžvalgų kažko ir pasimokysime – juk mokytis visą gyvenimą dabar pasidarė aktualu. Vilniaus Gao­nas Elijahu ben Solomonas Zalmanas, didžiausias XVIII a. 

išminčius, pasaulinio garso To­ros ir Talmudo komentatorius, yra sakęs, jog 40 metų žmogus mokosi pats, po 40 metų jis gali mokyti kitus, bet ir pats mokosi…

Arūnas MIKALAUSKAS 

Pajūralio pagrindinės mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 10 Kovas 2020 08:38