„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Kelias į atmintį

T. Vaitkūnas T. Vaitkūnas

„Misija Sibiras“ – jau keturioliktus metus vykstantis projektas, kurio metu organizuojamos ekspedicijos į lietuvių tremties vietas. Ekspedicijos tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius žuvusiems lietuviams atminti. Nuo 2006-ųjų misija susidomėjo daugiau nei 13 tūkstančių jaunų žmonių. Tarp jų – buvęs Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos istorijos mokytojas Tomas Vaitkūnas.

Mokytojas grįžo vienai pamokai

25-erių vaikinas jaunuosius šilališkius istorijos mokė metus, dalyvaudamas projekte „Renkuosi mokyti“. Gim­na­zijos direktorius Stasys Nor­butas, susitikęs su buvusiu kolega, neslėpė – šis charizmatiškas aukštaitis labai patiko tiek mokiniams, tiek jų tė­vams. 

Šįkart T. Vaitkūnas į Šilalę grįžo su kita misija – vyresniųjų klasių moksleiviams (2–3 klasių gimnazistams) pa­sakojo apie „Misija Sibiras“ ekspediciją, kurioje praėjusią vasarą dalyvavo.

2019 m. į Kazachstaną vy­ko 16 ekspedicijos dalyvių. Eks­pedicija į šį kraštą vyko ant­rus metus iš eilės, skelbiama, jog Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių.

Buvusiems savo mokiniams Tomas ne tik atskleidė ekspedicijos prasmę, bet ir spėjo atsakyti į visus jaunuoliams kylančius klausimus. 

T. Vaitkūnas prisipažino, jog „Misija Sibiras“ pradėjo domėtis dar sėdėdamas mokyk­los Kavarske suole. 

„Buvau dvyliktokas, kai pas mus atvažiavo „Misija Si­bi­ras“ dalyviai ir surengė tokį pri­statymą, kokį šįkart į Šilalę atvežiau ir aš. Tas pasakojimas mane „užkabino“. Tad pra­dėjau pretendentų anketas pildyti kiekvienais metais. Ir štai pernai sulaukiau kvietimo. Vadinasi, kantrybė atsiperka: kai iš tiesų labai ko nors nori, būtinai išsipildo“, – įsitikinęs vaikinas.

Pasak jo, jeigu bent vieną klausytoją jo pasakojimas sujaudins, jau yra labai gerai. 

Anot T. Vaitkūno, vien tas faktas, jog „Misija Sibiras“ tęsiasi šitiek metų, rodo, kokia ji reikšminga mūsų tautai. Ir bene svarbiausia – patvirtina, kad jaunimui rūpi mūsų tautos istorinė atmintis.

„Aš esu istorijos mokytojas. Tai irgi yra viena iš priežasčių, kodėl troškau sudalyvauti šioje misijoje: kad nemeluočiau savo mokiniams. Man norėjosi pačiam prisiliesti prie tikros istorijos. Būdamas Ka­zachstane, aš tai gavau. Nors tikroji „Misija Sibiras“ iš tiesų prasideda čia, Lietuvoje, kai ekspedicijos dalyviai organizuoja susitikimus, bendrauja, pasakoja apie nuveiktus darbus ir pagrindinį jos tikslą – lietuvių tautos istorija nepamiršta, mes ją atsimename ir liudijame“, – sakė istorijos mokytojas Tomas.

Misijos prasmė

2019-aisiais į Kazachstaną iš­vykusi komanda 10 dienų Ka­­ra­gandos apylinkėse (Do­lin­ko­je, Karabase, Spaske, Pros­tor­noje, Ekibastūze) ieškojo ir tvar­kė lietuvių palaidojimo vie­tas.

Pasak T. Vaitkūno, ekspedicijos į Sibirą ir Kazachstaną tuo ir skiriasi, jog šiaurėje lietuvių kapinės yra išlikusios, reikia jas sutvarkyti, o štai Ka­zachstane palaido­jimo vietas pirmiausia reikia surasti. Kai kada vaikštant lauku, iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum, jog tai – buvusios kapinės. Ir tik atidžiai ieškodamas, gali pamatyti kur ne kur iš po žemės išlindusius metalinių ar betoninių kryžių likučius.

„Vaikštome po lauką. Keistai duobėtas laukas, apipelkėjęs. Duobėse auga gėlės. Iš duobių kyšo medinių kryžių likučiai. Čia buvo Dolinkos lagerio kapinės“, – savo dienoraštyje rašė T. Vaitkūnas.

Bene didžiausią įspūdį paliko atrastas Kazachstane mirusios mergaitės kapas, kurį prašė surasti iki šiol gyvas jos tėvas.

„Tenykštis gamtovaizdis – stepės, nėra jokios aug­me­ni­jos. Buvusias kapavietes išduoda medžiai. Dar prieš išvykstant į ekspedici­ją, buvęs politinis kalinys, 93-ejų Jur­gis Dir­vonskis iš Palangos, mums įdavė savo mirusios dukters kapo nuotrauką ir prašė jį surasti. Ieškojome pa­našaus kraštovaizdžio, koks matyti senoje fotografijoje, bet kelias dienas tai nedavė jokių rezultatų. Ir staiga pasigirdo šūksnis: „Radom!” Ne­nusakomas jausmas. Gy­ve­ni­me nesu bėgęs kapo link, bet tąsyk bėgau vedinas ypatingo jausmo. Aptikta kapavietė buvo visiškai nepanaši į tą, kuri pavaizduota mums įduotoje fotografijoje: iš po žemės tekyšojo gal pusės metro betono kryžius. Nebuvo išlikę ir įvardinto angelo, kitų tėvo pagamintų dekoracijų. Laimei, šis vyras, nepaisant garbaus amžiaus, naudojasi internetu, socia­liniais tinklais, ir mes nedelsiant su juo susisiekėme. Jūs neįsivaizduojate, koks buvo žmogaus balsas, kai jis pirmąkart po 70 metų išgirdo, jog kūdikystėje (Nijolei tebuvo 8 mėnesiai) palaidotos dukrelės kapas surastas. Tądien pajutau, kad mano misija turi prasmę“, – sakė jos dalyvis. 

Istorikas patikino, jog paties J. Dir­vonskio gyvenimas kone atitinka kny­go­je „Dievų miškas“ aprašytą is­toriją. 1945-ai­siais, kai tuometi­niam Pa­lan­gos gimnazistui tebuvo 16 me­tų, su draugu užmatė, kaip neto­lie­se nukri­to sovietų lėktuvas, ir iškart sumo­jo, kad galima jame buvusią įran­gą perduoti partizanams. Taip ir pada­rė. Žinia netruko išaiškėti, ir jaunuolis už tai buvo išsiųstas į karcerį Šiauliuose, iš kur išvežtas į Kareliją. „Misijos Si­biras“ dalyviams vyras papasakojo, jog kartu su juo atvyko apie 1200 žmonių, bet išgyveno tik 400. Vėliau jų gretas papildė kriminaliniai nusikaltėliai, J. Dirvonskis atsidūrė ligoninėje, kur vos vos išgyveno, ir buvo ištremtas į Sibirą. Ten susipažino su iš Ukrainos ištremtu dailės profesoriumi ir pats atrado talentą piešti. 1954 m. palangiškis buvo ištremtas į Kazachstaną, kur susipažino su žmona, susilaukė dviejų dukrų ir pragyveno šiame krašte 12 metų.

Lietuvybę neša širdyse

Į Kazachstano lagerius buvo išsiųsta iki 80 tūkst. lietuvių: dalis jų grįžo, dalies likimas nežinomas, dalis liko gyventi ten, o jų vaikaičiai bei provaikaičiai jau nebežino lietuvių kalbos. 2019 m. ekspedicijos nariai susitiko ir bendravo su trimis Kazachstane gyvenančiais lietuviais – politinių kalinių vaikais, anūkais. Jie nebemoka lietuvių kalbos, tačiau puikiai žino, kad jų tėvynė yra Lietuva. Vienas tokių – Dimitrijus Rugys. Jo seneliai iš tėvo pusės – lietuviai, į Kazachstaną buvo ištremti 1944 m., iš motinos pusės – vokiečiai. Dimitrijus save suvokia jau kaip kazachą, nors neatsižada ir lietuviškų šaknų. Lietuvoje jis lankėsi 1980-aisiais ir iki šiol pasakoja, kad mūsų šalis, lyginant su Kazachstanu, yra tikrų tikriausi Vakarai.

„Dimitrijus lygino produktų (kavos, dešros) kainas, kurios skiriasi tris kartus. Be to, po viešnagės Lietuvoje jis pasistatė namą su rūsiu – vietiniams tai buvo atradimas, dauguma ėjo pas jį žiūrėti statybų ir tas žinias pritaikė savo ūkiuose. Beje, Dimitrijus yra labai gerbiamas žmogus, tikras šviesulys – vienas iš penkių leidinio „National Geography Kazachstan“ dar­buotojų. Tai tik dar kartą įrodo, kokių šviesių žmonių Lietuva neteko dėl tremčių“, – apgailestavo ekspedicijos dalyvis ir akcentavo, kad jam lietuvis yra kiek­vienas lietuvybę palaikantis žmogus, nesvarbu, kokia kalba jis šneka.

T. Vaitkūnas išskyrė dar vieną sutiktą žmogų – 68-erių Aleksandrą. Šis vyras istorikui tapo atitikmeniu posakiui „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“. Tai buvo vyriausias Prostornoje kaimo gyventojas.

„Aleksandras aprodė gyvenvietę, pa­aiškino, kur buvo pastatytas Pros­tor­noje lageris, kur stovėjo barakai, kaip, einant laikui, viskas keitėsi ir kuo virto“, – primindamas, jog kiek­vienas sutiktas žmogus gali tapti didžiule dovana, kalbėjo svečias.

Lyg tvirtas kumštis

Anot T. Vaitkūno, šios misijos pag­rindiniu simboliu tapo 40 kilogramų sveriantis kryžius. Jis ypatingas tuo, kad jį pagamino tremtinys Bro­nis­lo­vas Garlauskas iš Panevėžio – taip, kad kiekvienas komandos narys galėtų susipakuoti atskirą dalį ir vežtis. Kryžius surinktas, į jo pamatus įberta sauja Lietuvos žemės ir pastatytas šalia Karabaso lagerio. Būtent Karabaso geležinkelio stotis buvo vieta, iš kur politiniai kaliniai buvo paskirstomi po visą Karlagą. T. Vaitkūnas paskaičiavo, jog šią vietovę – savo tremties tašką – nuo 1933-iųjų buvo pasiekę iki trijų milijonų žmonių. Šiandien tai – plynas laukas, kur iš Lietuvos ištremtuosius mena 2019-ųjų „Misijos Sibiras“ dalyvių pastatytas dviejų met­rų kryžius. 

Praėjusių metų ekspedicijos dalyviai Karagandos apylinkėse intensyviai šukavo kapines, tvarkė atrastus lietuvių kapus, statė atminimo simbolius – kryžius bei pirmą kartą per visą projekto istoriją sakralinius liaudies paminklus – koplytstulpius. Per 10 dienų iš viso aplankyta 18 kapinių, pavyko atrasti net 130 kapų su lietuviškomis pavardėmis. Lietuvių at­minimui pastatyti 2 koplytstulpiai (Pros­tornoje ir Dolinkos kapinėse).

***

„Lageris virto kolūkiu, kolūkis virto griuvėsiais, o buvusioje kapinių vietoje šiandien stūkso skurdūs namai. Dalis kapinių atitverta, yra paminklas su lentele, kuri liudija apie lagerio buvimą. Nuo šiandien čia bus ir mūsų koplytstulpis, kuris primins apie čia atgulusius lietuvius ir kitus sistemos sunaikintuosius“.

***

„Toliau skinantis per krūmynus ir aukštas kapų tvoreles, pastebiu katalikišką kryžių. Kostas Lukšys! Garsiai sušunku – radau! Prie manęs pribėga dar penki žmonės, kurie, kupini vilties, neaiškių emocijų, padeda man sutvarkyti kapą. Užrišame trispalvę, pažymime vietą, kad daugiau niekada šis kapas nebebūtų nežinomas. Toliau šukuojame kapines, iš viso radome penkis kapus. Paskutinįjį taip pat aptikau aš. Marija Lukšienė. Gal sutapimas dėl pavardės?

Keistas jausmas čia, nuo Lietuvos nutolus 4000 kilomet­rų, rasti žmonių, kurių čia neturėtų būti“. 

***

„Kapinės. Brendame per žoles ir krūmus, kurie yra aukštesni už mane. Brisdamas pamačiau katalikišką paminklą, nes jį galima atskirti nuo stačiatikiškų dėl pasukimo į priešingą pusę. Prasiskynęs kelią iki antkapio, pamačiau pavardę – Škirpa Jonas, gimęs 1892 m.“

***

„Karabase pastatėme kryžių, kurį atsivežėme iš Lietuvos. Kuo ši vieta tokia ypatinga? Čia atvykę tremtiniai pradėdavo savo pirmąjį kančių žingsnį, čia prasidėdavo jų kelionė. Karabasas – tai geležinkelio stotis, šiandien čia tik bėgiai, griuvėsiai ir pieva su vaizdu į bekraštę stepę. Nieko, kas primintų apie vietos istoriją. Jaučiuosi padaręs gerą darbą. Nuo šiandien žmonės žinos, kur atvažiuoti, sustoję galės pasimelsti ir susitikti su saviškiais“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS, T. VAITKŪNO archyvo nuotr. ir dienoraščio fragmentai

Atnaujinta Antradienis, 10 Kovas 2020 08:34