Logo
Spausdinti šį puslapį

Pirmieji valstybės žingsniai – su kliūtimis ir be pinigų

Šilalės garbės pilietis, pirmosios ir dar šešių paskesnių vyriausybių susisiekimo ministras Jonas Biržiškis lemtingais 1990-aisiais buvo pačiame valstybės kūrimo sūkuryje. Į istorija tapusius įvykius jį įtraukė Sąjūdis, išpildęs slapčiausias apie laisvę svajojusių žmonių viltis. 

Apie tai, kokie buvo pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės žingsniai ir kokių sunkumų teko patirti, su J. Biržiš­kiu kalbėjomės Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje Ko­vo 11-osios 30-mečiui paminėti surengtame susitikime. 

– 1990-aisiais Lietuva pradėjo naują valstybės kūrimo etapą. Kaip tapote ministru? Kokį įspūdį paliko Aukščiausioji Taryba? 

– Niekada negalvojau, kad galiu dirbti ministru. Tėvai bu­vo mokytojai, todėl vieną dieną ir mane stribas su šautuvu išvedė iš klasės. Mokytis labai nenorėjau, man tai buvo didžiausia prievarta. O Sibire supratau, jog mokytis būtina. Šilalėje niekas rusų kalbos nemokėjo, ir mūsų nemokė, Sibire ją išmokau. Nuo to ir prasidėjo mano kelias į mokslą – visada grindžiau jį atkak­lumu, užsispyrimu. Di­de­lių pas­­tangų reikėjo grįžti į Lie­tu­vą, bet man pasisekė. 

1990-aisiais Sąjūdžiui reikė­jo autoritetų. Mano dėdė profesorius Mykolas Biržiška bu­vo Vasario 16-osios akto sig­nataras, mūsų šeima visada žinojo, kas yra Lietuvos nepriklausomybė ir ką praradome 1940 m. 

Apie tai, kad su manimi nori susitikti Kazimira Prunskienė, pirmosios Vyriausybės premjerė, pranešė į Kauną atvažia­vęs brolis – telefonų tada nebuvo. Pamaniau, jog nori dėl ko nors pasikonsultuoti. Nu­va­žiavęs išgirdau klausimą, ar galiu būti ministru. Sakau, kad gal ne, nes nelabai įsivaizduoju, ką reikėtų daryti. K. Prunskienė pa­kraipė galvą ir sutiko, jog gal tik­rai nelabai tinku į ministrus. Bet po kurio laiko buvau pakviestas prisiekti – supratau, kad jau esu patvirtintas ministru. Aukščiausioje Ta­ry­bo­je tada buvo susirinkę idealistai. Jų entuziazmas buvo beri­bis, būtent jo tada ir reikėjo. Aukš­čiausioji Taryba tiko tik Ne­­pri­klausomybei paskelbti – nie­kas kitas šito nebūtų padaręs. 

Atvažiavęs į Vilnių, įsikūriau vals­tybinės autoįmonės bend­rabutyje, tarp kelių šimtų jedinstvininkų (prosovie­tinės or­ga­nizacijos narių). Grį­žęs po darbo, rasdavau ant durų už­kli­juotus kvietimus į mitingus prieš Lietuvą...  

– Kokia buvo pirmoji Lie­tuvos vyriausybė, ką ji galėjo padaryti, kai šalyje dar šeimininkavo okupacinė armija, veikė priešiška Ko­mu­nistų partija? 

– Pirmoji Vyriausybė išsiskyrė tuo, jog iš tikrųjų labai norėjo kuo daugiau padaryti – buvome lyg vienas kumštis, labai vieningi. Nors visi turėjome skirtingas pažiūras, žinojome, kad dirbame Lietuvai. Iki šiol turime savo klubą, kelis kartus per metus renkamės mano sodyboje Pailgočio kaime. Susitikę prisimename, kaip tuometiniai deputatai priiminėjo nutarimus, kurių nebuvo įmanoma įvykdyti. Rei­kalavo, jog Vyriausybė padarytų tvarką. Man sakė: pasistenk, kad transportas funkcionuotų. O kaip tą padaryti, jei viskas – geležinkeliai, lėk­tuvai, sunkusis transportas – buvo Maskvos ministerijų žinioje? Tų valstybinių įmonių vadovai su manimi bijojo net kalbėti. Sąjūdžio žmonės tada buvo įkaitę, reikalavo juos greičiau „nuimti“ – bijojau, kad, priėmus kokį nors neatsargų sprendimą, galime netekti visos techninės bazės. Derėdavausi su valstybinių įmo­nių vadovais, sakydavau, jog, atėjus „mano valdžiai“, visus juos atleisiu. Ir atleidau – net 29. Paskui kai kurie džiaugėsi, kad galėjo įkurti savo firmas ir tapti milijonieriais. Bet buvo ir labai dorų, darbui atsidavusių žmonių. Galvojau, kaip juos išsaugoti. Sumąsčiau rengti konkursus – jie laimėdavo, paskirdavau iš naujo. Są­jūdžio žmonėms tai ne visada patikdavo.

Reikia pripažinti, jog ne visi įmonių vadovai sugebėjo gyventi naujomis sąlygomis, dirb­ti vadovaujantis savo galva. Dauguma laukdavo nurodymų, nes buvo pripratę juos gau­ti iš Maskvos. 

1990-aisiais viskas buvo sugriuvę, pinigų neturėjome, o norint įstoti į tarptautines organizacijas, reikėjo sumokėti stojamąjį mokestį. Atsimenu,  ėjau prašyti pinigų finansų ministro Romualdo Sikorskio. Jis atidarė seifą, ištraukė butelį, įpylė taurę ir sako: „Ateik vėliau, duosiu“. 

Valiutą tada uždirbo tik Jūrų laivininkystės įmonė. Paėmiau jos pinigus ir padalinau, kam reikėjo. Dabar už tokį sprendimą mane, ko gero, pasodintų.  

Kuo džiaugiuosi? Kad išsaugojome milijonus kainavusį valstybės turtą. Po rugpjūčio pučo Lietuvoje pasiliko visi ge­le­žinkelio vagonai. Visų laivų kapitonai buvo rusai, bet nė vienas laivas iš Lietuvos nepasitraukė. Iškėlę laivuose Trispalves, kapitonai rizikavo būti sulaikyti užsienio uostuose, nes neturėjo jokių dokumentų, laivai buvo nesertifikuoti – nepriklausydami tarptautinėms organizacijoms, negalėjome gauti būtiniausių dokumentų. Tarptautinėse organizacijose mūsų niekas nežinojo, ten buvo atstovaujama tik Rusijai. Skambindavau užsienio šalių ministrams ir prašydavau neareštuoti mūsų laivų – išgelbėjo geranoriškas jų požiūris į mus ir palaikymas.

Kai prasidėjo energetinė blo­kada, sunkiausia buvo gauti kuro. Liepiau įmonių vadovams reikalauti, kad jo skirtų jų ministerijos Maskvoje. Taip užtikrinome, jog veiktų geležinkeliai, skristų lėktuvai. Bet automobilių kelių transportu teko pasirūpinti patiems. Išeitį radome – paaiškėjo, kad iš Rusijos armijos dalinių už butelį gali gauti ko nori. Baigiantis blokadai, kuro turėjome daugiau nei dabar. 

Lengviau atsidusau tik tuomet, kai iš Kenos geležinkelio stoties išlydėjau paskutinį vagoną su Rusijos armijos likučiais. Labai geras jausmas užplūdo širdį. Tarsi visą gyvenimą būčiau to laukęs. 

– Įprasta, jog ministerijoms vadovauja politikai. Jūs tvirtinate, kad politiku niekada nebuvote, bet minist­ru dirbote net septyniose Vy­riausybėse. Daugeliui dabar tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas. 

– Esu įsitikinęs, jog minist­ras yra valstybės samdomas valdininkas. Man susidarė įspūdis, kad politikai tik įsivaizduoja esantys labai svarbūs žmonės, tačiau dar klausimas, ar atlieka savo pa­reigas. O jei dar yra ir Seimo nariai. Kaip įmanoma visur suspėti? Nekeista, jog ministerijos skyrių vadovai skundžiasi per ket­verius metus nė karto nematę savo ministro. Nesuprantu, kaip įmanoma dirbti, nežinant srities, kuriai vadovauji?

Aš ne politikas, nebijau kalbėti. Esu dešinysis, skriaustas, muštas, tačiau  mano pažiūros socialdemokratiškos, orientuotos į žmogų. Nežiūrint to, mane kvietė į visas pirmąsias septynias Vyriausybes. Joms keičiantis, išvalydavau stalčius ir laukdavau, kol pasakys, kad nereikalingas. 

Kai Premjeru paskyrė Ge­di­miną Vagnorių, neišken­tė­me – dešimt ministrų pa­sirašėme peticiją Vytautui Lands­­bergiui, kad jis netinka šioms parei­goms. G. Vagnorius ne­pri­pa­žino Vyriausybės kaip kolegialaus organo. Tai į aštuntąją jis manęs nekvietė. 

Ministrai turėtų būti profe­sionalai ar bent geri vadybininkai. Jei jau jie turi būti politikai, pavaduotojų reikėtų žinančių, kaip spręsti vienos ar kitos srities problemas. Nes kol išmoksta, įsigilina ir kadencija pasibaigia. Kai minist­ras vaikšto aerodromo taku su portfeliu, nori nenori imi galvoti, ką jis ten pame­tė. Juk vaikščioti tokioje vietoje yra draudžiama. Tokie pasirodymai man nepanašūs į rimtą darbą. Arba ką reiškia eiti su dokumentais pas Prezidentą skųsti kitų ministrų?.. 

– Dėl ilgo darbo susisiekimo ministerijoje esate vadinamas „visų žmonių susisiekimo ministru“. Visuomenė susvetimėjo, žmonės nepasitiki valstybe. Gal turite patarimą tam susvetimėjimui įveikti?

– Būtina pasitikėti valstybe, mūsų pačių išrinktais politikais. Kartais per daug juos kritikuojame dėl smulkių klaidų, nesusipratimų. Taip ar kitaip pasielgė: kam analizuoti, nežinant visų aplinkybių? Svarbu, kad ministrai, Seimo nariai gerai dirbtų. Blogiausia, kai vadovauja diletantas, todėl gerai dirbančius žmones reikia saugoti. Nesame šventi, nereikia ieškoti idealių. 

Mano požiūriu, valstybėje tu­rėtų būti dvi pagrindinės po­­litinės kryptys, o dėl svarbiausių dalykų – nacionalinių klausimų, švietimo – turė­tume rasti bendrus susitarimus. Visa kita nesvarbu, nes valdžia kiek surenka pinigų, tiek padalina. Geriau ar blogiau, bet padalina. Ar kada nors taip gerai gyvenome? Jau pasiekėme 70 proc. Europos Sąjungos pragyvenimo vidurkio, ir duok Die­ve visiems taip gyventi. Pa­si­žvalgykime Šilalėje: prie  pre­kybos centrų nėra kur auto­mo­bilio pastatyti, pro žmones negali prasibrauti.

Lėktuvai pilni skrenda į užsienio kurortus, bet moteriškės skundžiasi, kad penkių žvaigždučių viešbutyje „maistas vienodas“... Ar kada nors anksčiau jos būtų į tą kurortą iš viso išvažiavusios? 

Mūsų norai nepasotinami, nes įsivaizduojame, kad blogai, jei kitas yra turtingesnis. Viskas yra gerai, tik mes patys per daug reikalaujame. Valstybė didžiuliais žingsniais eina į priekį, duok Dieve, kad visada taip būtų, visada tiek turėtume. Užeitų kokia krizė, ir nusiristume kelis metus atgal. Grįžti būna sunku.

– Kokią Lietuvą norėtumė­te matyti dar po 30 metų ir ko palinkėtumėte Kovo 11-osios jubiliejaus proga?

– Jaunimui linkiu didžiuotis Lietuva ir norėti čia gyventi. Mažoms tautoms kyla grėsmė išnykti, išsivaikščioti pasaulyje. Suprantu, jog niekas nekaltas, kad ketvirtadalis žmonių išsivažinėjo – niekaip negali užtvenkti vandens, kai kranas atsuktas. Bet aš manau, jog lietuvių tauta yra ypatinga, nes labai darbšti, išsilavinusi. Gal darbštumas dabar nebėra pagrindinis dalykas, bet, palyginus su  kitomis pasaulio tautomis, esame daug kuo pranašesni ir užimame tikrai neblogą padėtį. Netikėkime tais, kurie sako, kad Lietuva nieko neturi ir dėl to niekada nebus turtinga. Ką reiškia žemės turtai? Rusija gal daugiau naftos išgauna nei visos kitos šalys, bet Saudo Arabijos šeichai sėdi auksiniuose tualetuose, o rusai vaikšto su vatinukais ir skundžiasi, jog per mažai valdo žemės. 

Didžiulėms tautoms sunku susicementuoti, o mes galėtume būti vieningi, jei vienas ant kito taip smarkiai nelotume. Todėl reikia mažiau rodyti pavyzdžiu „žvaigždutes“, kurios sėkmingai išteka už užsienyje gyvenančių turtuolių, o realiau žiūrėti į gyvenimą ir tvirčiau stovėti ant savo žemės. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos