„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Metų pribėgo devyniasdešimt...

Vyresnės kartos kvėdarniškiams bei aplinkinių kaimų gyventojams pristatinėti ilgamečio mokytojo Antano Grigaliausko turbūt nereikia. Per 39-erius darbo mokyk­loje metus, kuriuos beveik visus praleido Kvėdarnoje, mokytojas išugdė ne vieną mokinių kartą. „Bėgo tie metai ir kažkaip netikėtai greitai jų tiek pribėgo...“, – sako garbų jubiliejų prieš porą savaičių minėjęs mokytojas.

Kad Antanas – ne vietinis, supratome vos tik pasisveikinę. Išduoda suvalkietiška tarmė, atvira, šilta šypsena, su ko­kia mus pasitiko, vos peržengus jo namų slenkstį.

A. Grigaliauskas į Šilalės ra­joną atvyko 1950-ųjų pradžio­je, baigęs Mari­jam­po­lės mo­kyto­jų seminariją. Pir­ma­sis paskyrimas buvo Did­kie­mio mo­­kykla.

„Iš Marijampolės į Šilalę at­myniau dviračiu. Teko pernak­voti Jurbarke, be to, nemažai vieškelių po karo buvo pras­ti, tad važiuoti buvo sunkoka. Šilalės švietimo skyriuje mane nukreipė į Didkiemio mo­kyklą. Labai graži vieta. Nors dirbau ten tik trejus metus, labai prie tos vietos prisirišau, ne kartą paskui nuvažiuodavau. Žinau, kad dabar ten mokyklos nebėra, labai gaila. Po trejų metų mane perkėlė į Kvėdarnos vidurinę. Kadangi Marijampolės mokytojų seminarijoje mus mokė muzikos, ir aš mokėjau groti iš natų, mane su dar dviem ko­legomis įpareigojo paruošti mokinius dainų šven­tei. Bet dalyvauti kartu su jais neteko – tų pačių metų pavasarį mane pašaukė į kariuomenę, į apmokymus, ir grį­žau tik vasarą.

Nors buvau įgijęs pradinių klasių mokytojo specialy­bę, mokiau muzikos, piešimo, darbų. Kad kiek pagilinčiau žinias, įstojau į Tallat Kelpšos muzikos mokyklą Vilniuje. Ta­čiau atskiri muzikiniai dalykai sekėsi sun­kokai, tad įveikiau tik vieną kursą... Mokyti muzikos nėra lengva, be to, ir atlyginimas anuomet buvo mažesnis negu pradinių klasių mokytojo. O man juk reikėjo dar ir kambarį nuomotis. Tad prašiau mokyklos direktorių, kad rastų man pamainą“, – prisimena buvęs pedagogas.

Išeitis iš tokios situacijos pa­sitaikė 1957-aisiais, kai Kvė­darnoje buvo įsteigtas internatas.

„Jame mokėsi per dvidešimt vaikų iš nepasiturinčių, daugiavaikių šeimų, kuriose bu­vo tik vienas iš tėvų, dažniausiai – motinos. Vadovauti internatui paskyrė mane. Vaikai čia ir gyveno, ir mokėsi, jiems buvo suteiktas maitinimas. Dar­žovių užsiaugindavome pa­tys, kolūkis duodavo vieną kitą bekonėlį, bulvių, tad vaikai tikrai nealko. Atvirkščiai, ne kartą, baigiantis savaitei, šeimininkė ne pas vieną aptikdavo paslėptos mėsos. Iš­si­aiš­kinome, kad vaikai tau­py­davo, jog parneštų savo broliams, seserims“, – svarbų ir mielą gyvenimo etapą išskiria A. Grigaliauskas.

1962-aisiais Antanas susituokė su savo kolege Irena, biologijos-chemijos mokytoja.

„Jau dešimt metų, kai jos ne­bėra... O gyvenome gerai. Gi­mė dukra, sūnus. Jų gyvenimai nebuvo be nesėkmių, bet dabar jau viskas susiklostė. Loreta įsikūrusi Rietave, sūnus Edikas gyvena kartu su manimi. Šis namelis – mano žmonos tėviškė. Jo amžius – kaip mano, tad sūnus nutarė, jog nebeverta jo remontuoti: tame pačiame sklype pastatė naują namą, jau baigia įrengti. Galėtume kraustytis, bet man gera ir čia. Turiu keturis anūkus, visi jau suaugę, turi darbus ar verslauja, bei du proanūkius“, – džiaugiasi tėvas.

Pasak Antano, jiems su žmona pirmoje vietoje visada bu­vo mokykla, tai yra darbas, o Antano nepaleido noras mokytis toliau.

„Neakivaizdžiai įstojau ir baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, pradinių klasių mokytojo specialybę. Tačiau juo ir vėl nedirbau – buvau paskirtas direktoriaus pavaduotoju. Mano priežiūroje buvo visos techninės priemonės, jų remontas. Pavedė sutvarkyti nuo nulio visą mokyklos archyvą – tai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Vedžiau darbų pa­mokas 7–8 klasių berniu­kams. O techniniai darbai tuomet buvo tik­roviški: elekt­rinės metalo, medžio tekinimo, frezavimo staklės, ga­landinimo priemonės. Kvė­dar­noje veikė melioracijos įmonė, mes jai gamindavome įvairias detales iš metalo, skardos, medžio dirbinius. Pa­ste­bėjau, kad mėgstama, įdo­mi veikla drausmina didžiausius pramuštgalvius, geriausiai darbe atsiskleidžia tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau. Manau, konkreti prak­tika ankstyvame amžiuje galėtų ne vienam parodyti tolesnį gyvenimo kelią“, – įsitikinęs pedagogas.

Jis teigia per 39-erius mokytojavimo metus nesutikęs nė vieno blogo mokinio, kaip ir apskritai nė vieno blogo žmogaus. Ilgus metus gyvenantis tarp žemaičių, Antanas apibūdina juos kaip malonius, šil­tus, draugiškus. Su bū­riu entuziastų aktyvus kvėdar­niš­kis dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, griežė smuiku ansamblyje, giedojo chore. Na­muose stovi pianinas, An­tanas sako savo atžalas mokęs juo groti, o dabar jiedu dažnai pagroja kartu su proanūkiu vienuolikmečiu Dei­vidu – vaikinukas brazgina gitara. Me­no gyslelę turi Antano duk­ra Lo­reta. Nuo šeštos klasės tė­vai išleido ją į Vilniaus M. Čiurlionio meno mokyklą studijuoti dailės. Jos kurtas vit­ražas puošė Pajūralio kultūros namus. Tėvo kambaryje kabo ne vienas Loretos tapytas paveikslas.

Antanas apgailestauja, jog Kvėdarnos gyventojai jau kurį laiką neturi kur susieiti. Anot garbaus kvėdarniškio, rajono mero noras pademonstruoti tariamą taupumą miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojus paliko be kultūros namų, todėl saviveiklos kolektyvai neturi kur repetuoti, neorganizuojami renginiai.

„Štai Vasario 16-osios proga tokia graži šventė vyko Lau­kuvoje. Gal ir Kvėdarnos bū­tų neaplenkę, bet kur žmonės rinktųsi?“ – svarsto A. Gri­ga­liaus­kas.

Antanas teigia savo gyvenimu esantis visiškai patenkintas.

„Gerai gyvenu, pensijos užtenka. Išsiversčiau ir iš mažesnės, nes turiu daržą, visko užsiauginu pats. Taip nuo mažų dienų esu įpratęs. Tėvai au­gin­da­vo­ po hektarą cuk­ri­nių runkelių, ravėdavome juos vie­nudu su mama. Vienam kar­tui nuravėti prireikdavo tri­jų savaičių. O dar reikėdavo aguonas palikti, nes iš jų alie­jų spausdavo. Būdavo, kai perkaisti, išsi­mau­dai Šešupėje,  ir vėl į vagas... Dabar, žiūrau, žmonės per daug gerai gyve­na – kiek maisto išmeta! Mes taip nemėtėm“, – lygina dabartinį ir ankstesnį gyvenimą garbaus amžiaus žmogus.

Džiaugiasi Antanas vieninga savo šeimyna. 

„Esame vienas už visus, visi už vieną. Sekmadieniais mane nuveža į bažnyčią, kai prireikia – pas gydytojus. Nors, ačiū Dievui, man dar nieko neskauda, sunkiau tik dėl stuburo. Kiekvieną rytą ir vakarą atlieku pratimus ant kilimo, nuo pavasario iki rudens darbuojuosi kieme, gaudau kiek­vieną saulės spindulį. Visos didžiosios metų šventės vyks­ta mūsų namuose, ruošiuosi Kū­čioms, Kalėdoms, tiesa, dabar jau kiek pagelbsti duk­ra. Girą Velykoms tai jau tik­rai darau pats. Kiek gyvenu Šilalės rajone, tiek laiko skaitau ir „Šilalės artoją“. Pamenu jį dar kitu pavadinimu. Seku žinias, žiūriu televizijos laidas – rūpi Lietuvos gyvenimas. Mėgstu knygas. Vis­kas man artima ir svarbu“, – entu­ziazmo nestokoja An­tanas, ilgaamžis, ilgametis mokytojas, pedagogo keliu pasukęs, įkvėptas dė­dės pavyzdžio. Mei­lė šiai pro­fesijai nurungė kitą vilionę – mokytis amatų. Gal todėl Antanas, kaip darbų mokytojas, jų pramokė nemažą būrį savo mokinių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo albumo nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 17 Kovas 2020 08:22