Mūsų gyvenimo vietovardžiai kasdienybėje, valstybinių sukakčių ir išbandymų apsuptyje
Kalbant apie Lietuvos valstybės atkūrimo ištakas ir aplinkybes, mintimis bei vaizdiniais nusikeliame į prieš šimtmetį vykusias nepriklausomybes kovas, į pilnas nerimo ir vilties dienas. Šiandien daug istorinių faktų, įliustracijų galime perskaityti proginiuose straipsniuose, moksliniuose ir grožiniuose leidiniuose, atsiminimuose, pamatyti dokumentiniuose bei vaidybiniuose filmuose. Kitaip kalbant, galime išmokti arba įsiminti. Bet dar stipresnis šios datos ir to laiko reikšmės suvokimas mus paliečia, kuomet tai susiejame su savo šeimos, giminės pasakojimais, liudijimais, perduodamais iš kartos į kartą.
Apmąstydami valstybės šimtmetį – tą nedidelę laiko atkarpą, matome, kad gerovės ir brandos link ėjome per mums primestus karus, klupome, daug netekome, bet ištvėrėme ir didelių pastangų bei aukų dėka vėl atsikėlėme. Jau tris dešimtmečius iš kasdienių laimėjimų bei paklydimų vėl lipdome savo, savo šeimos ir tautos ateitį.
Todėl natūralu, jog per savo bei savo giminės gyvenimą matome Lietuvos gyvenimą – nesvarbu, ar žiūrėtume pro namo langą vienkiemyje, kaime, miestelyje, ar iš senamiesčio laiptinės, dangoraižio balkono. Taigi mūsų tėvynė – mūsų pačių, mūsų tėvų, protėvių gyventos vietos, juos supusi ir supanti aplinka. Jos turi savo vardus, konkrečius kaimo, upės, piliakalnio, miško, miestelio ar miesto kvartalo pavadinimus.
Vietos vardas (vietovardis) turi įvairialypę istorinę, kultūrinę, geografinę, kalbinę bei kitokią informaciją. Iš 25 tūkstančių vietovardžių vieni, esantys ne tik mokslinėje, bet ir juridinėje apyvartoje, išgyveno kelis šimtus, kiti – ir tūkstantį metų. Kiekvienas žmogus, šeima, giminė, kaimo ar miesto vietos bendruomenė emocinį ryšį su savo gyvenamąja vietove ir jos vardu karta iš kartos augina iš naujo, perimdama iš prieš tai gyvenusiųjų. Taigi iš mažųjų gimtinių susidaro didžioji Lietuva. Kalbant metaforiškai, vietovardžiai – kaip bičių korio akutė, pripildyta įvairaus nektaro iš mūsų gyvenamos aplinkos, o visas korys – mūsų gyventa ir gyvenama aplinka.
Kad vietovardžiai ilgiau liudytų ir kalbėtų apie mūsų tėvynainių gyvenimus bei jų nuveiktus darbus, turime juos saugoti, lengva ranka neišbraukti iš juridinės vartosenos, tyrinėti ir viešinti. Noriu pateikti keletą pavyzdžių, kaip meilė Lietuvai įrodoma mažais, bet reikšmingais darbais ir būdais, išsaugant vietovardžius ar jų atmintį. Tie darbai kartais nieko nekainuoja, tik pareikalauja pilietinio apsisprendimo, dvasinių bei fizinių pastangų.
Vienas iš pasiaukojančių pavyzdžių, išsaugant Viešučių kaimą ir jo pavadinimą, yra Vytauto Almanio – gamtininko, rašytojo – pastangos. Jis ilgus metus siekė, jog nebūtų panaikintas jo gimtojo Viešučių kaimo pavadinimas Naujosios Akmenės rajone. Jūratei Kielei 2017 m. V. Almanis rašė: „Aš dar laikiausi kaip koks partizanas. Buvau prisiregistravęs Viešučiuose, kad išliktų bent kaimo pavadinimas, bet, atrodo, tas nieko nepadėjo“. Dabar kaimas turi gretimo Šapnagių kaimo pavadinimą.
Kai nėra galimybės vietovardžių išsaugoti, belieka įamžinti juos paminklais: literatūriškai ir tarmiškai iškalti, išlieti, išdrožti, išpiešti – akmenyje, metale, medyje, pažymėti elektroninėse žemėlapių laikmenose, pavadinti jais gatves, įstaigas.
2019-aisiais, Vietovardžių metais, buvo proga prisiminti vietovardžių išsaugojimo pavyzdžių. Apie tai skaitydama pranešimą „Nebėra vardo – nebėra ir vietos“, 2016 m. Seime vykusioje konferencijoje kalbėjo prof. dr. Viktorija Daujotytė, pagarsinusi istoriją ir apie savo gimtinę Siriškę. Kad šis vardas neišnyktų iš atminties, ji savo autobiografinėse nuorodose dažnai rašo: „Baigiau Siriškės pradžios mokyklą“. Deja, jos, kaip ir buvusio kaimo palei Pagirgždutę, jau nebėra.
Kiti šviesuoliai, likimo nublokšti už Lietuvos ribų, prie savo naujo namo ar išsikasto tvenkinio įamžindavo Lietuvoje likusios gimtinės pavadinimą. Alfonsas Lukošius, gimęs ir augęs Bilionių kaime netoli Burkalės ežeriuko, Antrojo pasaulinio karo metais atsidūręs Lenkijoje, įsikūrė Varšuvos priemiestyje. Būdamas darbštus ir nagingas, pasistatė namą, greta išsikasė tvenkinį, kurį pavadino Burkalės ežeriuku. Visi, kas lankydavosi pas jį lietuviškos veiklos reikalais, turėjo galimybę pasėdėti prie Burkalės.
Po Antrojo pasaulinio karo nublokšti į pietų Prancūziją, gimtųjų miestelių vardais naujuosius savo namus pavadino Jurgis Savickis – „Vila Ariogala“, Petras Klimas – „Vila Svedasai“. Tokių pavyzdžių aptinkama ir kituose žemynuose, kur gyveno lietuvių.
Kaip šiuolaikiškai galima garsinti savo gimtinės vardą, pademonstravo aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo lakūnas, Šilalės garbės pilietis Jurgis Kairys. Jis ant savo akrobatinio lėktuvo korpuso, greta kitų reklaminių užrašų, užsirašė „Beržės kaimas“. Pasaulinių aviacijos švenčių dalyviams paklausus, ką reiškia šis užrašas, J. Kairys su pasididžiavimu atsakydavo: „Čia mano pagrindinis pasirodymų rėmėjas“. Beržės kaime, esančiame greta Medvėgalio, buvo J. Kairio tėvų namai, jo jaunystės erdvės.
Puoselėkime savo, savo tėvų bei protėvių gimtines. Jei nebeturime tokios galimybės, įamžinkime jų atminimą – tai suteikia stiprybės ir gyvenimo prasmės bei nutiesia tiltus tarp aš ir mes, tarp mūsų praeities ir Lietuvos ateities. Tuomet bus lengviau suvokti ir Vasario 16-osios, Kovo 11-osios bei kitų lietuviams brangių švenčių prasmę.
Virginijus JOCYS
Nuotr. iš autoriaus albumo ir Algimanto AMBROZOS