„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Iš Žadeikių kilę nepailstantys keliautojai pasiekė Dakarą

Liudvikas Urbikas ir Šarūnas Matutis gyvena ir dirba Kaune. Iš Žadeikių kilusių jaunuolių požiūrio į gyvenimą gali pavydėti daugelis, o jų norui keliauti ir patirti kuo daugiau išskirtinių įspūdžių nėra jokių kliūčių. Neseniai jiedu, sėdę ant motociklų, pasiekė Dakarą.

Iš Kauno – dviračiais

Žadeikiuose gimęs ir augęs Š. Matutis šilališkiams yra pažįstamas labiau. Jaunuolis jau nuo 13 metų dalyvaudavo Lie­tuvos motokroso čempionatuose, apie jo pasiekimus būdavo informuojama ir mūsų laikraštyje. L. Urbikas žinomas mažiau, nors Žadeikiai yra jo ir jo tėvų tėviškė, be to, tėvams persikėlus į Klaipėdą, jis vis tiek visas atostogas leisdavo žadeikiškiams puikiai pažįstamos jo močiutės Staselės sodyboje. 

Taip sutapo, kad nuo vaikystės Žadeikių gatvėmis dviračiais lakstę jaunuoliai vienu metu atsidūrė Kaune. Paaiškėjo, jog abu mėgsta keliones, netrūksta jiedviem ir savotiško pramuštgalviškumo. O jį, ko gero, geriausiai patvirtina viena kelionė į Žadeikius.

„Kartą su Šarūnu po paskaitų susiskambinome ir nusprendėme, kad pamėginsime parlėkti į gimtinę dviračiais Nemuno kilpomis. Tai buvo vienas labiausiai įsiminusių nuotykių. Kelyje užtrukome beveik 14 valandų“, – su šypsena prisimena vaikinai.

„Susirgę“ kelionėmis

Jiedu įsitikinę, kad keliauti mėgsta visi, tik, deja, ne kiek­vienas geba tai tinkamai suplanuoti, kiti neranda laiko, treti gaili pinigų. Liudvikas sako, jog su draugais iš Žadeikių jau yra vykęs ne į vieną tolimesnę kelionę. Ir nors retkarčiais jam tenka pasinaudoti lėktuvais, visgi mėgiamiau­sia transporto priemonė – automobiliai ar motociklai.

„Keliauti tenka ir darbo reikalais, bet tik išvykose su drau­gais galima patirti tiek daug įspūdžių, susitikti su pa­čiais įvairiausiais žmonėmis. Tad man kelionės visada išliks vie­nu didžiausių pomėgių. Esu keliavęs po šiaurės vakarų Ka­nadą, Ameriką (Nevadą), su  draugais automobiliu išmaišėme Norvegiją, su Šarūnu esa­me užkopę į aukščiausią Nor­vegijos viršukalnę Galhiopigeną. Taip pat svečiavomės Šve­dijoje, Balkanų šalyse, Vokietijoje, Italijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Serbijoje, Veng­rijoje ir kitose šalyse. Studijų metais prie mūsų prisidėdavo daugiau žmonių, važiuodavome minivenu“, – pasakoja Liud­vikas. 

Šiuo metu 25-erių vaikinas dirba automatikos inžinieriumi, yra baigęs bakalauro ir magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete.

Šarūnas – metais jaunesnis, Kauno technikos kolegijoje bai­­gęs autotransporto elektronikos bakalauro studijas, dirba pardavimų vadybininku vienoje įmonėje. Kelionės – taip pat neatsiejama Šarūno gyvenimo dalis. 

„Apie tai, jog užaugęs keliau­siu, svajojau nuo vaikystės, nors tada pagrindinis transportas buvo tik dviratis. Tolimesnės kelionės į užsienį prasidėjo tik sulaukus pilnametystės. Mėgstu įvairias išvykas, gal tiksliau galiu pasakyti, ko nemėgstu: tai tingaus drybsojimo paplūdimyje su kokteiliu rankoje. Toks „poilsis“ – ne man. Visos mano kelionės pasižymi nuotykiais, naujomis patirtimis bei pažintimis. Kadangi nuo vaikystės aktyviai užsiiminėju motokrosu, motociklai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Visais atvejais, jei tik yra galimybė rinktis, prioritetą teikiu motociklui“, – atvirauja jaunuolis. 

Vaikinas prisipažįsta, kad ne vi­sada kelionės dviratėmis transporto priemonėmis yra įmanomos. Pavyzdžiui, po stu­dijų žadeikiškis metams buvo išvykęs į JAV, porai mėnesių su „Erasmus+“ programa teko apsistoti Maltoje. Šioje šalyje Šarūnui labiausiai įsiminė vietos gyventojų pilietiškas gyvenimo būdas bei galimybė savaitgaliais nardyti Viduržemio jūroje. Tačiau kur kas įdomesne patirtimi Šarūnas įvardija laiką, praleistą Amerikoje.

„Su draugu nusprendėme ne tik pamatyti amerikietiškus dangoraižius, bet ir pajaus­ti, kas yra amerikietiškas gyvenimo būdas. Įsidarbinome langų valytojais. Tai buvo puikiausias darbas pažinčiai su miestu bei vietiniais gyventojais. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro aplankydavome daugybę privačių namų skirtinguose Čikagos rajonuose. Darbams pasibaigus, nusipirkome pigų automobilį ir patraukėme legendiniu greitkeliu „Route 66“, kuris driekiasi iki pat Los Andželo“, – leidžiasi į atsiminimus pašnekovas.  

Indija ar Dakaras – viskas pasiekiama

Tai kas gi lėmė vaikinų pasirinkimą vykti į Dakarą? Tik­riausiai nekyla abejonių, jog pagrindinis šio sumanymo ini­ciatorius buvo Šarūnas, su motociklais suaugęs nuo vaikystės. Taip tvirtina jo bend­rakeleivis Liudvikas, pritariamai linkčioja ir Šarūnas. Paaiškėja, kad iš Tauragės kilusio tėčio įskiepyta meilė šiai transporto priemonei ne tik niekur nedingo, bet ir labai pravertė įveikiant šitą iššūkį.

„Mintis keliauti motociklais kilo maždaug prieš metus. Ketinome važiuoti į Indiją. Tačiau, prasidėjus neramumams Irake bei Turkijoje, planus pakeitėme: nusprendėme sukti į šiltesnę planetos vietą – Afriką. Idėja pasiekti Dakarą buvo gana spontaniška. Su Šarūnu kalbėjome apie pirmuosius Dakaro ralio maršrutus, kurie vesdavo iš Paryžiaus į Dakarą, tad ši kelionė mums dar labiau patiko. Tai buvo lyg simbolinis, asmeninis mud­viejų išbandymas. Tik tiek, kad mes važiavome nuo Lietuvos iki Dakaro“, – pasakoja Liudvikas.

Vaikinai sako, jog laiko pasiruošti neturėjo daug. Čia labai pravertė Šarūno žinios: nors ir pasinėręs į darbų verpetą, jis rado laiko tinkamų motociklų paieškai. Jaunuoliai nusprendė, kad abu turi būti vieno gamintojo ir kad motociklais važiuos tik tol, kol pasieks tikslą.

„Pirkome senus, todėl reikėjo juos paruošti taip, jog atlaikytų bent į vieną pusę. Į motociklus, kuriuos iškart suplanavome palikti tolimame žemyne, nenorėjome daug investuoti, tad iššūkis buvo dar sudėtingesnis. Kadangi vykome dviese to paties modelio motociklais, turėjome daugiau šansų, kad bent vienu Dakarą pasieksime“, – kelionės pradžią prisimena Liudvikas.

Jis pripažįsta, jog Šarūnas yra tikrų tikriausia žinių apie motociklus enciklopedija. O ir jam per 20 metų draugystės su Šarūnu jų nemažai prisikaupė, todėl vaikinai supranta, kaip susidoroti su vienu ar kitu nesklandumu. 

Pravertė patirtis

„Tokia ilga kelionė motocik­lu man buvo pirmoji“, – prisipažįsta Šarūnas.

Pasak jo, motokrose įgyta patirtis labai pravertė, nes ši sporto šaka reikalauja ne tik nepaprastos ištvermės, bet ir kitų įgūdžių: savarankiškumo, tvirto charakterio bei pan.

Anot Šarūno, rinktis tokį ilgą kelią motociklu gali tiktai fiziškai ir psichologiškai pasirengę žmonės. Jaunuolis primena, kad motociklas bet kuriame kelio ruože gali sugesti, jį reikia mokėti savarankiškai pataisyti. Be to, keliaujant dvirate transporto priemone, būtina gerai apgalvoti, ką imti su savimi, o ko atsisakyti. Reikia įvertinti, jog tai nėra komfortiška kelionė, negali kur ir kada panorėjęs nusiprausti, o kelyje esi vienas su supančia aplinka: visu kūnu jauti šaltį, vėją, karštį ar lietų. Tad nors motociklas yra puiki priemonė keliauti, jis toli gražu tinka ne kiekvienam. 

Šarūną į motokrosą atvedė pats nuo vaikystės juo „sirgęs“ tėvas. Tad kaip į jaunuolių pasiryžimą nukakti iki Dakaro reagavo artimieji?

„Atrodo, ir šeima, ir draugai tą žinią priėmė normaliai, nors ir tvirtino, jog tai visiška nesąmonė, o Dakaro mes nepasieksime“, – su šypsena prisimena Šarūnas. 

Liudvikas antrina draugui: tėvai juo pasitiki, todėl palaiko sumanymus, o draugai yra tokie pat, kaip ir jis. Vaikinas džiaugiasi, kad jo aplinka jį supranta, tai, be abejo, teikia daugiau pasitikėjimo ir jėgų.

Liudvikas su Šarūnu pasirinko „Suzuki“ motociklus. To­dėl, kad, vaikinų teigimu, jie yra sąlyginai nebrangūs ir tuo pačiu patvarūs. Lemiama nuomonė buvo Šarūno, kuris motokroso trasose, jo žodžiais tariant, yra „nugręžęs“ ne vieną motociklą.

„Jie lūžta po kiekvienos treniruotės. Todėl privalai būti ne tik sportininkas, bet ir mechanikas bei vadybininkas. Nėra lengva, nes viską darai savo rankomis, savo galva, iš savo patirties. Todėl ir sakau, jog ši sporto šaka mane daug ko išmokė, o tai labai pravertė“, – neslepia Šarūnas kelionėje ne kartą prisiminęs patirtį, įgytą sportinėse trasose.

Liudvikas pritaria, kad drau­go žinios bei gebėjimai lėmė tai, jog tikslą pasiekė abu, nors motociklai ir gedo. Keliautojai paskaičiavo, kad atstumas, kurį įveikė nuo Žadeikių iki Dakaro, sudarė 7300 kilometrų. 

Atlantas nesužavėjo

Kelionė prasidėjo sausio 5-ąją, o į Lietuvą jaunuoliai grįžo sausio 22 d. Jiedu teigia dar prieš kelionę įvertinę savo galimybes: nusprendė, jog toliau nuvažiuoti bus sunku fiziškai, o ir technika gali neatlaikyti. Be to, abu dirba, atostogoms daug laiko niekas neduoda. Būtent laiko stoka ir lėmė sprendimą palikti „metalinius žirgus“ Afrikoje. 

Iš Vokietijos pasukę Prancū­zijos Sete miesto uosto link, keltu pasiekė Maroko uostą Tangier. O iš ten prasidėjo didysis išbandymas. Nakvynę lietuviai rinkdavosi spontaniškai, teko miegoti ir viešbutyje, ir dykumoje. Viešbučiuose apsistodavo tada, kai norėdavosi ištiesti kojas ir nugaras lovoje bei nusiprausti. Bet daugiausiai laiko praleista palapinėse, kurias statėsi tiek smėlynuose, tiek ant jūros kranto. Tiesa, maudynėmis Atlanto vandenyne jiedu neliko sužavėti.

„Druskingas bei šaltas vanduo neteikė didelio malonumo, bet teko mėgautis tuo, kuo galėjome. Ilgiau užtrukome Dahloje, West Saharos sostinėje, Laayoune, Tiznit, Mauritanijos sostinėje Nouakschoot bei Dakare, šiuose miestuose tyrinėjome apylinkes ir praleidome daugiau laiko“, – pasakoja Liudvikas.

Dykuma pasitiko įspūdingai

Labiausiai įsiminė, kai, iki Mauritanijos sostinės likus maž­daug 200 km, keliautojai pateko į smėlio audrą. Didžiulis vėjas kėlė smėlį kelias valandas, ir skverbtis per šėlstančią dykumą buvo ypač sunku bei pavojinga.

„Dykumoje kas 100 km yra įrengti apsaugos punktai. Kai per smėlio audrą iki tokio prisikapstėme, vietiniai ragi­no suktis atgal. Tačiau mes apsisprendėme tęsti kelionę. Baisu buvo tai, kad žinojome, jog mūsų motociklai nepritaikyti važiuoti tokiomis oro sąlygomis. Tad nusivilkome marškinėlius ir jais uždengėme motociklų oro filt­rus nuo smėlio.  Jo buvo pilnos ir mūsų pačių burnos bei nosys: nesimatė kelio, geriausiu atveju – tik smulkios jo atkarpos. Sunku žodžiais nusakyti tą jausmą, bet patirtis buvo nuostabi“, – dalijasi išskirtiniais prisiminimais Liud­vikas. 

Gestų kalba, kiaušinienė ir grynieji

Į Lietuvą lėktuvu iš West Saharos grįžę Š. Matutis ir L. Urbikas dabar ir kitiems gali šį tą patarti. Pirmiausia, norint keliauti į Afriką, reikia turėti grynųjų (eurų), Afrikos pasienyje nepasitikėti žmonėmis, kurie siūlosi padėti kirsti sieną, nes permokėsite keliolika kartų daugiau. Be to, galima išsiimti vietinės valiutos bankomatuose, tačiau kortele įmanoma atsiskaityti tik Maroke.

Kadangi šiaurės vakarų Afrika yra buvusi Prancūzijos kolonija, šiame regione vyrauja arabų kalbos atmainos bei prancūzų kalba, angliškai susikalbėti labai sudėtinga. Tiesa, visus sunkumus atperka tai, kad vietiniai žmonės yra draugiški ir paslaugūs, jie padeda ar bent jau bando tą daryti. Lietuvaičiai su vietiniais bendravo savotiška gestų kalba ir keliais išmoktais prancūziškais žodžiais. 

Paklausti, ką kelionėje valgė, vaikinai juokiasi, jog dažniausias maistas buvo kiaušinienė su šviežiai kepta balta duona bei stipri ir gerokai persaldinta arbata. Dar afrikiečiai turi puikios žuvies, bet jos ragauti teko tik miestuose.

„Maisto įvairovės mažesniuose miesteliuose nėra, o ir jo gamybos higiena ten yra labai žemo lygio. Buvome kiek išsigandę, jog galime apsinuodyti, bet, laimei, šių nesklandumų išvengėme. Deja, skurdo lygis ten aukštas“, – konstatuoja Liudvikas. 

Tačiau kuro kainos, pasirodo, Afrikoje nenusileidžia lietuviškoms. Tad vietoje planuotų 1000 Eur keliauninkų kišenės paplonėjo dvigubai ar net dar daugiau (kiek­vienam). Daugiausiai pinigų „suvalgė“ keltai ir kuras, kuris tik Mauritanijoje kainavo apie 0,9 Eur už litrą. Bet tyko ir kita bėda – gauti benzino apskritai sudėtinga.

„Jo tėra tik kas penktoje degalinėje, o ir kokybė labai prasta. Žinoma, didžiuosiuose miestuose viskas lengviau. Gerai, kad gabenomės po papildomą talpą benzino, tai mus ir gelbėjo“, – juokiasi Liudvikas ir Šarūnas, mielai sutikę savo kelionės įspūdžiais pasidalinti su „Šilalės artojo“ skaitytojais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Š. Matučio ir L. Urbiko asmeninio archyvo nuotr.

Atnaujinta Trečiadienis, 01 Balandis 2020 13:14