Logo
Spausdinti šį puslapį

Lietuva gražesnė nei galėjome įsivaizduoti – privalome ją išsaugoti

Nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas pastaruoju metu Žemaitijoje re­tas svečias, tačiau pakviestas Žadeikių se­­niūno Fausto Meiženio kartu su bend­ruomene paminėti Kovo 11-osios tris­de­šimtmečio, neslėpė susitikimo suteikto džiaugsmo. At­sisakęs politinės karjeros, Au­kš­čiausiosios Tarybos deputatas, vėliau dar dukart rinktas Seimo nariu J. Šimėnas mie­lai sutiko pasikalbėti ir su „Šilalės arto­jo“ laikraščiu, skaitytojams papasakoti apie savo kelio­nes po pasaulį, geo­logines ekspedicijas, atradimus bei pa­siekimus, pasidalijo minti­mis, kokią įsi­vaiz­davo būsiant Lietuvą, ir neslėpė, jog ji ta­po gražesnė už drąsiausią svajonę. 

Per gyvenimą – su geologija ir istorija

Prieš Lietuvai paskelbiant Ne­priklausomybę, J. Šimėnas du dešimtmečius gyveno Gargž­duose, kur 1981-aisiais buvo paskirtas dirbti naftos žvalgybos ekspedicijoje. Kartu su kitais geologais jis tyrinėjo Bal­tijos jūros dugną Lietuvos ekonominėje zonoje, aštuonerius metus dirbo Jūrinio geologinio būrio viršininku. 

Jis prisipažino iki šiol nesuprantantis, kaip tėvai sutiko išleisti savo sūnų mokytis geologijos – kelios anykštėnų Šimėnų kartos dirbo žemę ir niekada pernelyg nesigilino, kas slypi jos gelmėse. 

„Gal net nesuprato, kas yra ta geologija“, – dabar svarsto buvęs parlamentaras, savo oficialioje biografijoje pripažįstantis, jog mokslas Vilniaus universitete jam padėjo ne tik išsiregistruoti iš kolchozo, kuriam vergavo tėvas ir iš tremties sugrįžęs senelis, tačiau ir leido išsisukti nuo sovietinės armijos, tuo metu kaip tik „vadavusios“ Afganistaną. 

Tuokart atrodė, jog galimy­bė, baigus studijas, dirbti Gargž­duose buvo pamėtėta kaip gelbėjimosi ratas, kurio jau­nas geologas negalvodamas griebėsi. Neišgąsdino net ir tai, kad jaunai šeimai trejus metus prisiėjo gyventi vagonėlyje su žiemą užšąlančiais langais. 

J. Šimėnas tvirtina niekada nesigailėjęs dėl savo specialybės. Kur nors keliaudamas ir dabar su malonumu skaito Žemės knygą – išsilavinimas leidžia suprasti, kodėl, pavyzdžiui, Tenerifėje uolienos ne tokios kaip pas mus, o geltonos ar baltos. Ten uolas suformavo vulkanai, jų pelenai turi sieros priemaišų. Kitos dėl daugybės kvarco grūdelių švyti baltai.  

Po trečio kurso su studentų būriu dirbo Altajaus kalnuose – 3 kilometrų aukštyje, kur baigiasi ledynas, iš šaltinių ėmė vandens mėginius, veždavo į laboratoriją, tirdavo ir stebėdavo, ar nėra radioaktyvių dalelių. Pagal tai spręsdavo, ar kur nors netoliese yra urano.

Išskirtinė kelionė buvusi į Grenlandiją, kur vyko tyrinėti uolienų mineralų sudėties ir palyginti jų su tomis, kurios randamos Lietuvoje.

„Tikriausiai daug kas girdėjo, kad gyvename ant kvartero – prieš milijoną metų ledynų suformuotų molio, smėlio nuosėdų. Tokių pat minera­lų randama ir Skandinavijoje. Tokiu kaip dabar, šis žemės lopinėlis tapo maždaug prieš 12 tūkstančių metų, kai ledynas pasitraukė ir prasidėjo atšilimo laikotarpis“, – apie savo įspūdingiausias gyvenimo keliones žadeikiškiams pasakojo J. Šimėnas. 

Bet jį visada domino ne tik žemės klodai. Kelionės padėjo atversti ir daug slaptų mūsų šalies istorijos puslapių. Prieš dešimtmetį su ekspedicija buvo išvykęs į Rešotus, kur buvo ištremtas Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Šalia yra lietuvio Jono Čerskio vardu pavadinta aukščiausia Baikalo viršukalnė. Už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime J. Čerskis buvo pasmerktas rekrūto daliai – surakintas grandinėmis ir iš Peterburgo pėsčias nuvarytas iki pat Baikalo. 

A. Stulginskiui pasisekė labiau: sovietų valdžia jam leido sugrįžti į Lietuvą ir netgi padarė malonę – leido dirbti žemės ūkio darbininku Akademijos bandymų stotyje. 

Ką reiškia netekti tėvynės, patyrė ir J. Šimėno artimieji.  

„Pačioje XVII a. pabaigoje mano senelis buvo išvažiavęs į Ameriką, penkerius metus kasė anglį. Už pinigus, kuriuos užsidirbo, Lietuvoje nusipirko žemės, dėl to jį paskui ištrėmė į Sibirą. Namuose apie tai niekada niekas nekalbėdavo, ypač tėvas, kuris po penkerių metų įkalinimo grįžo sulaužytomis rankomis. Bet visi žinojome, ko neteko Lietuva, priversta tapti sovietų valstybės dalimi“, – sakė J. Šimėnas.

Su žmona, dirbančia gydytoja, signataras iki šiol gyvena tėvų statytuose namuose. Džiaugiasi savo šeima, kurioje užaugo trys sūnūs. Vienas dar gyvena su tėvais, kiti du tapo ūkininkais, augina mėsinius hailendus, daržoves.

„Mano žmona gydytoja. Graži. Kas benutiktų, žinau, jog gyvenimas tęsis, nes jis yra nuostabus“, – įsitikinęs J. Šimė­nas. 

Į Kovo 11-ąją – su Sąjūdžiu 

Kelias į politiką anykštėnui prasidėjo 1987 m., po mitingo Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tuo metu su kitais Lietuvos alpinistais jis buvo išvykęs į ekspediciją Rytų Altajuje, užkopė į aukščiausią Beluchos viršukalnę. Grįždamas namo, laikraštyje rado užuominą apie Lietuvos nacionalistų surengtą mitingą.

„Per nugarą nuėjo šiurpuliukai, gimė kažkokia nuojautą, kad viskas keisis. Gal dėl to, jog ir Lenkijoje jau vyko antikomunistiniai „Solidarumo“ mitingai, o Lietuvoje atrodė, kad dar niekas nevyksta“, – prisiminė J. Šimėnas.

Parlamentaras neslėpė, jog tokie pat šiurpuliukai jį varstė ir istorinę Kovo 11-osios naktį, 22.45 val. pasirašius Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. 

Pasak J. Šimėno, į Sąjūdžio įvykius jis įsisuko tarsi savaime, po to, kai visiems smerkiant mitingo prie Adomo Mic­kevičiaus paminklo dalyvius, atvirame komunistų partiniame susirinkime neiškentęs prasitarė, jog ten buvęs bend­ra­­­darbis Juozas Kalanta ir jo žmona nieko nepadarė, tik ste­bėjo, kas vyksta. Susikūrus Są­jūdžiui, bendraminčiai jį išrinko Gargždų grupės, vėliau –

Klaipėdos rajono Sąjūdžio sky­riaus pirmininku. 

„Man atrodė, kad nieko naujo iš esmės neįvyko. Įstojęs į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, iškart tapau žygeiviu, keletą metų net vadovavau žygeivių klubui. Eidavome per Lietuvą, lankydavome piliakalnius, bažnyčias, 1975 m. buvo žygis Daukanto keliu. Atvažiavęs gyventi į Gargždus, iškart subūriau folk­loro grupę. O kas yra folkloras? Visos dainos patriotinės! Kai prasidėjo Sąjūdis, visi nuo jų svaigo, mums atrodė, kad jau viską žinome, viskas išdainuota“, – dalijosi prisiminimais J. Šimėnas. 

Tapus Aukščiausiosios Tary­bos deputatu, kolegos geolo­gai jam prisakė balsuoti už Lie­tuvos nepriklausomybės at­kū­rimą. 

„Kito kelio tada negalėjo būti. Visą gyvenimą galvojau, kad Lietuva turi būti laisva, nors vargu ar kas nors įsivaizdavo, jog Sąjūdis bus toks stiprus. Dabar mes turime ir kuo pasidžiaugti, ir ką parodyti – galime tik didžiuotis savo pasiekimais. Neįsivaizduoju, kaip gyventume, jei anuomet bent akimirkai būtų kilę abejonių, kam nors būtų sudrebėjusi ran­ka“, – svarstė J. Šimėnas. 

Dar vienas nepamirštamas istorijos epizodas Nepriklausomybės akto signatarui yra tragiška Sausio 13-osios naktis žmonių apsuptoje Aukščiausioje Taryboje. Gynėjų būriai, benzino kvapas, jaunų vyrų pasakojimai apie namuose laukiančias mamas ir jų saugoti paliktus jaunesnius brolius. Tuos įvykius geriausiai iliustruoja vandens gręžinio šulinėlio su užrašu „Čia Lietuvos širdis“ nuotrauka. Aplink Aukščiausiąją Tarybą statant barikadas, jį išgręžė Vilniaus vandenų įmonės darbuotojai, kad parlamentarai galėtų apsirūpinti švariu geriamu vandeniu. 

„Važiuodamas autobusu į Šilalę, džiaugiausi, kokia graži tapo Lietuva, kaip viskas pasikeitė. Ir tuo pat metu stebėjausi, jog didžioji dalis bendrakeleivių yra ukrainiečiai. Vyrai atvažiavo į Lietuvą užsidirbti, kaip mūsų žmonės važiavo į Ispaniją skinti pomidorų. Ukrainiečiai sako galintys čia geriau pragyventi – mūsų šaliai tai didelis įvertinimas. Būtinai turime palaikyti Ukrainą. Sprendimų, kaip geriau gyventi, tikrai turime, reikia tik šiek tiek drąsiau imtis atsakomybės, nebijoti rizikuoti“, – drąsino žemaičius J. Šimėnas. 

Siekia darnumo gyvenime ir aplinkoje

Balsavimą už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą svar­biausiu savo gyvenimo darbu laikantis J. Šimėnas neslėpė, jog anuomet, nuslūgus emo­cijoms, pradėjo galvoti, ko­kios naudos jis pats galėtų duoti Lietuvai. Pasirinko tą sritį, kurią geriausiai išmano – aplinkos apsaugą. 

„Pasinėrus į aplinkosaugą, man teko pamatyti pasaulio. 1992 m. dalyvavau Rio de Ža­nei­ro pasaulio klimato kaitos kon­ferencijoje, kuri nustatė XXI a. aplinkosaugos darbotvarkę. Jungtinėse Valstijose aptikau idėją, kaip pagaminti energiją iš vietinių ištek­lių. Tada visi kalbėjo tik apie NATO, kaip ten patekti. Per tris savaites taip atsibodo tos kalbos, kad ėmiau svarstyti, ką dar naudingo iš tų amerikonų pasigavus. Viename stende pamačiau buivolus vežantį fermerį, kurio automobilis varomas etanoliu – spiritu. Valstijų politikai man paaiškino idėją ir galimybes, todėl grįžęs ėmiau burti visas suinteresuotas puses. Buvo aišku, jog, norint ką nors padaryti, reikia kuo didesnio sutarimo. Per pusę metų priėmėme įstatymą, netrukus iš rapso Telšiuose buvo pradėtas gaminti biokuras. Dabar Klaipėdoje veikianti „Mestilla“ per metus pagamina 110 tūkst. tonų rapsų metilo esterio. Sunaudoja ne tik lietuvišką, bet ir aplinkinėse valstybėse užaugintą rapsą. Tokių įmonių yra Mažeikiuose, Rokiškio rajone“, – džiaugėsi J. Šimėnas.  

Tačiau labiau už viską jį traukia darnumo idėja. Idealaus darnumo pavyzdys yra iš šiaudų pastatytas, molio skiediniu tinkuotas namas. Tokių Lietuvoje jau yra nemažai, juose labai jauku: vasarą – vėsu,

žiemą – šilta, nėra jokių elekt­romagnetinių laukų, todėl juose sveika gyventi. Su siekiu darnumo visose gyvenimo srityse buvo susijusi ir J. Šimėno politinė veikla. 

Kovojo prieš Visagino atominės statybas

Pasak buvusio politiko, dirbant dviejose Andriaus Kubiliaus vadovaujamose vyriausybėse, ne visada pavykdavo apginti geriausią sprendimą, kartais pasijusdavo esantis politinių intrigų apsuptyje. Nors aplinkosaugoje tokių didelių suinteresuotų pusių ir nėra, kaip ekonomikoje, visada už savo poziciją reikia pakovoti. Tą J. Šimėnui teko daryti, ir būnant naftos terminalo Būtingėje statybos grupės vadovu, ir kovojant prieš Visagino atominės elektrinės projektą. 

„Daug kartų esu palaikęs Premjerą, bet kai pareiškiau, jog Visagino atominės elektrinės mums nereikia, mano politinė karjera baigėsi. Iki šiol mano nuomonė nepasikeitė, o gyvenimas parodė, kad buvau teisus. Nesąmones sako tie, kurie mano, kad jei dabar turėtume savo atominę elekt­rinę, tai Baltarusija nebūtų stačiusi tokios Astrave. Jokio ryšio tarp tų dviejų atominių elektrinių nėra, gal vienintelė sąsaja, jog baltarusiai norėjo kartu su mumis Visagine statyti elektrinę, tačiau mes to nenorėjome. Todėl jie pasistatė savo“, – aiškino buvęs aplinkos ministras.

Pakeisti požiūrį į atominę energetiką jį privertė Fukuši­moje įvykęs sprogimas. Po šio įvykio japonai visoje šalyje pradėjo uždarinėti atomines elektrines, jų pavyzdžiu pasekė ir Vokietija, iki tol kone visą energiją gaminusi iš atomo. 

Kodėl taip elgiasi, J. Šimėnas teigė klausęs tuometinės Vokietijos parlamento pirmininkės. Šioji neslėpusi, kad prie atomo jų šalis grįš tik tuomet, kai pavyks išmokti suvaldyti branduolinę energiją. O iki tol dalį reikalingos elektros energijos pirks, kitą pasigamins iš saulės ir vėjo. 

„Man tai buvo pamoka nebalsuoti už savo tautos sunaikinimą. Visos branduolinės jėgainės yra pavojingos, lygiai tokia pat pavojinga kaip Ast­ravo, būtų buvusi ir Visagino ato­minė – saugių jų kol kas nėra niekur“, – įsitikinęs J. Šimėnas. 

Aplinkos tarša – nepateisinama

J. Šimėnas pripažįsta, jog žmonėms dažnai labai sunku suprasti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Pačias didžiausias blogybes skleidžia ir žmones kiršina, J. Šimėno nuomone, populiarumo bet kokia kaina siekiantys politikai, į šuns dienas dėdami visus, kurie nėra jų šalininkai. Dauguma žmonių lengvai susigundo pažadais ir išrenka ne protingiausius bei daugiausiai gero galinčius padaryti Lietuvai, o tuos, kurie gražiai kalba ir daug žada. Nuolatinis kiršinimas, pyktis, ieškojimas krislo svetimo akyje, nematant, kas darosi pačių pašonėje, skaldo Lietuvos žmones ir kenkia valstybei. 

„Suprantu, kaip sunku atskirti, kas sako tiesą, o kas meluoja. Kai paskaitau komentarus apie Baltijos jūrą, pačiam baisu darosi, nors dešimt metų tyrinėjau jos dugną ir priedugnio vandenis, parengiau jų mineralizacijos žemėlapius. 

Vi­sada reikėtų pasikliauti specialistais, o ne komentatoriais“, – aiškino J. Šimėnas. 

Paprašytas prisiminti skalūnų dujų paieškos planus ir dėl to kilusius skandalus, geo­logas neslėpė, jog, lendant į žemės kūno venas, visko gali atsitikti, tačiau apgailestavo, kad nebuvo pasinaudota galimybe sužinoti daugiau, nei iki šiol žinome. Dirbdamas geologu, jis susipažino su paieškoms naudojamomis gręžimo technologijomis, todėl žino, jog tuo metu turimi grąžtai nepasiekė tokio gylio, kurį įmanoma pasiekti dabar. 

„Užsienio tyrimų bendrovių grąžtai būtų pasiekę kristalinį žemės sluoksnį, tas suteiktų nepaprastai vertingos informacijos. Antra vertus, kaip geologas galiu pasakyti, jog Lietuvoje nėra tokių kiekių skalūninių dujų, apie kurias buvo svajojama – jų taip mažai, kad jokie amerikonai nebūtų ėmęsi naujų gręžinių eksploatuoti“, – įsitikinęs aplinkosaugininkas.  

J. Šimėnas pripažino, jog visai neseniai nuskambėjęs „Gri­geo“ skandalas jam nebuvo netikėtas – dar tyrinėdamas Baltijos jūros dugną bei pakrantes teigia pastebėjęs, kaip ši gamybos įmonė teršia aplinką. Pasak jo, tokie skandalai kyla dėl to, kad mes daug ko nematome ar tiesiog nenorime matyti. 

„Dirbant Baltijos jūroje, mano laivas švartuodavosi prie popieriaus ir kartono fabriko. Buvo baisu žiūrėti į didžiuliais srautais plūstančias tirštas nuotekas. Dabar išlindo užprogramuota technologinė klaida: perviršinis vanduo ne tiesiai patekdavo į marias, kaip anksčiau, o eidavo per pumpavimo sistemą ir pirminį valymą. Tada tai buvo vienintelis būdas išvengti tos baisios taršos, kurią savo akimis mačiau, bet dabar tai jokiu būdu nepateisinama. Keisčiausia, jog teršia ne vien tokios įmonės, kaip „Grigeo“. Pasirodo, net daugiabučių gyventojai leidžia nevalytas nuotekas į marias. Kaltos, be abejonės, institucijos, kurios turėjo numatyti, kur jos bus išleidžiamos, ir neleisti taip elgtis“, – neabejojo buvęs aplinkos ministras.  

J. Šimėnas įsitikinęs, jog nustatyti kaltus nebūtų sunku – tereikia pakelti archyvuose dūlėjančius dokumentus bei rasti pareigūnų, leidusių eksploatuoti prie nuotekų surinkimo tinklų neprijungtus daugiabučius, parašus.

Geriausias įstatymas – dešimt Dievo įsakymų

Nors jau senokai nebedirba, J. Šimėnas tvirtina namuose nenuobodžiaujantis. Pastaruosius dvylika metų jis savarankiškai tyrinėja topinambų, dar vadinamų žieminėmis bulvėmis, naudingąsias savy­es ir net kartu su mokslininkais sukūrė jų tabletes. J. Šimėno nuomone, topinambai 

yra nuostabus ir didelių pers­pektyvų turintis augalas. Nors jie saldūs, tačiau neturi krak­molo ir cukraus, o saldumą suteikia inulinas, nedalyvaujantis gliukozės apykaitoje. To­dėl šias bulves gali valgyti net ir sergantys diabetu. Kadangi inulino žmogaus žarnynas nevirškina, storojoje žarnoje topinambai tampa gerųjų bakterijų maistu. 

„Prieš suleidžiant į aptvarą danielius, iš rudens pasodinau topinambų. Iš pradžių gyvūnai tik slėpėsi tarp aukštų augalų stiebų, bet pavasarį pastebėjau, kad nė vienas topinambas neišdygo. Visi, kurie augina topinambus, žino, jog išnaikinti jų praktiškai neįmanoma – jei tik lieka žemėje bent gumbelis, vėl užsiveisia. Matyt, maniškius danieliai iškasė.

Pradėjęs važinėti į konferencijas, sužinojau, kad topinambas turi gydomųjų medžiagų. Kartu su Kauno medicinos universiteto mokslininkais sukūrėme tab­letes, pats jų kiek­vieną rytą išgeriu. Tabletėms gaminti bulves reikia nuvalyti. Sukūrėme specialų agregatą, bet gaila dalį užaugintos produkcijos prarasti. Išsiaiškinau, jog nuovalos tinka biodujoms gaminti – bandymai parodė, kad metano gaminama daug daugiau nei iš kitų produktų. Pamatavę mokslininkai nustatė, jog išeiga – 66,9 proc., o iš biomasės daugiau kaip 60 proc. metano neišgaunama“, – apie savo atradimus žadeikiškiams pasakojo J. Šimėnas. 

Lietuvos nepriklausomybės akto signataras jau 18 metų gieda savo paties iniciatyva suburtame ir globojamame Vilniaus Šv. Kazimiero bažny­čios chore. Dalyvavo ne tik Šimt­mečio dainų šventėje Vilniuje, bet ir visose šalyje rengiamose dainų šventėse. Tačiau smagiausia, prisipažino J. Šimėnas, važinėti po Lietuvą, todėl stengiasi aplankyti kuo daugiau Vilniaus krašto lenkiškų bažnyčių, gieda lietuviškose ir lenkiškose mišiose, yra pramokęs lenkiškų giesmių. 

„Neskirstome žmonių pagal tautybę – visiems doriems žmonėms Lietuvoje turi būti vietos gyventi. Lietuva visapusiškai graži, ir žmonės čia geri, talentingi, darbštūs. Man labai patinka Prezidento Gitano Nausėdos skatinimas rasti bendrą kalbą, gyventi darniai. Ir šeimoje būna visko, bet koks bebūtų karas, visada reikia siekti darnos. Tai amžinas procesas, nes kaip gerai begyventume, visuomet atsiras vienokių ar kitokių problemų“, – įsitikinęs buvęs parlamentaras. 

Neseniai jis įstojo į naujai sukurtą Krikščionių demokratų sąjungą, nors naujos politinės karjeros jau nebeplanuoja. Seniai įsitikino, jog politika yra labai sunkus, daug sveikatos reikalaujantis darbas.  

„Dabar branginu kiekvieną dieną, noriu dar pasidžiaugti gyvenimu. Man labai svarbi krikščioniška idėja, negaliu jos atsižadėti. Krikščionys visada žino, kaip turi būti, nes gyvena pagal dešimt Dievo įsakymų. Jeigu visi žmonės jų laikytųsi, nereikėtų nei parlamentų, nei vyriausybių“, –  įsitikinęs Nepriklausomybės akto signataras. 

Žadeikių bendruomenei J. Ši­mėnas padovanojo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto faksimilę – kad žmonės visada žinotų, kokia brangi laisvė, ir suprastų, kaip svarbu ją saugoti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Atnaujinta Penktadienis, 10 balandžio 2020 12:36
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos