„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Mažiau daiktų ir daugiau tylos – mes to verti

Kai užsidariau namuose, pradžioje be perstojo klausiausi muzikos – iki tol, kol jau nuo bet kokios dainos pasidarė koktu. Teko išjungti. Ir staiga – O Dieve. Tyla. Tada supratau, kodėl, bent jau mano karta, nuolat klausosi muzikos: rytinis žadintuvas – daina, ruošiantis darbui – dėl fono, keliaujant į darbą – kad nereikėtų girdėti garsių kalbų viešajame transporte, darbe – kad būtų galima geriau susikaupti, duše, tvarkantis, bandant už­migti... Betgi tai todėl, jog negirdėtume savęs ir savo minčių. Nes per daug klampu. Pagarsinkime muziką, nes girdžiu savo skaudančią sielą! 

Dėl tos pačios priežasties ir be saiko vartojame. Pramerkiame akis ir pradedame – nespėję apgalvoti savo sapnų, apglėbiame telefoną, dar mieguistomis akimis pralekiame naujienas, jungiame muziką, socialinėms medijoms nufotografuojame savo pusryčius, pietus ir vakarienę. Po darbų akmeniniu veidu pažiūrime dar vieną naują komediją. Nelabai juokingą. Galbūt bežiūrėdami, nes išties nuobodu, ką nors nusiperkame internetinėje parduotuvėje. Kad būtų ko laukti. Tada pagaliau lova. Tik, aišku, prieš miegą būtinai reikia patikrinti, kokios šiuo metu pačios „karščiausios“ naujienos.

Tačiau sutikime: taip ar panašiai gyvenant, kažko kartais netikėtai suskausta – kažkur giliai, neapčiuopiamai, ne­suprantamai. Šio jausmo ne­numalšina net garsi muzika, o ją išjungus, tyla nudiegia dar labiau. 

Dabar, kai didžioji dalis parduotuvių užrakintos ir šurmu­lys priverstinai nutilo, atsirado gera proga pamėginti pagyventi tyloje. Be nuolatinės garsios muzikos ir be išorinių dirgiklių, pavyzdžiui, apsipirkinėjimo. Kreipiu gana plačiai paplitusio, tačiau dažnai neteisingai interpretuojamo dar pakanka­mai naujoviško gyvenimo būdo link, vadinamo minimalizmu. Pirmiausia tai – apie mažesnį vartojimą, atsirinkimą tik būtinų daiktų ir atsikratymą visų kitų. Deja, kas porą mėnesių keliauti pirkti pigių minimalistinio stiliaus skandinaviškų baldų nereiškia mylėti mini­malistinį gyvenimo būdą. Tam, jog liktų vietos erdvei, reikia nustoti vartoti: naujienas, muziką, baldus, saldumynus, drabužius ir taip toliau. Kad nereikėtų tildyti savo slegiančių minčių.

Padaryti taip, jog minimalizmas įsivyrautų namuose, nė­ra paprasta, bet daiktų sumažinti iki tiek, kiek reikia, galima palaipsniui. Tai vadinama kažkas panašaus į apsivalymą nuo šlamšto. Sakote, viskas reikalinga? Bet kada paskutinį kartą vilkėjote kel­nes, esančias didžiosios drabužių spintos giliausiame kampe? Kažkaip neprireikė? Ir neprireiks...

Tiesa, atiduoti daiktų skubė­ti gal ir nereikėtų, kad, praėjus užsidegimo bangai, netektų bėg­ti į parduotuvę pirkti iš naujo. Atsakingai ir apgalvotai atsikratyti nenau­dojamų arba retai naudojamų daiktų galima palaipsniui – taip mažiau skaudės: pavyzdžiui, drabuži­nę peržiūrint kas du mėnesius. Jeigu joje yra esamam sezonui tinkamų, tačiau pastaruo­sius du mėnesius nedėvėtų 

drabužių, jų likimas aiškus: geriausia būtų juos kam nors padovanoti arba atiduoti perdirbti. Su laiku drabužių maišai ima visai mažėti, o galiausiai nebelieka ką atiduoti, nes – neįtikėtina – visi (tie dešimt) spintoje esantys drabužiai yra vil­kimi! Paradoksalu, bet niekada nebekankina mintis, jog neturi kuo apsirengti. Štai ir minimaliz­mo grožis – kartu su spinta truputį atlaisvėjusi mintis. O kaip būtų atlaisvinus dar ir dar vieną kampą?

Žinoma, ypač svarbu pakeis­ti ir pirkimo įprotį bei tapti dėmesingu vartotoju, susikuriant sau kelias pirkimo taisyk­les. Pavyzdžiui:

* pirkdamas bet kokį daiktą arba maisto produktą, už jį prisiimu atsakomybę (per karantiną po panikos paskatinto pirkimo pasaulyje išmesta milijonai tonų sugedusio maisto!) – sunaudosiu; 

* sunešiosiu, suvalgysiu ir neišmesiu;

* visada apgalvosiu, ar neperku norėdamas momentinio džiaugsmo. Pasitenkinimas, ku­rį gaunu pirkdamas, yra labai trumpalaikis;

* ar tikrai reikia dar vieno arba naujo, jei namuose jau turiu panašų, veikiantį, dar ne­suvalgytą? Esu dėkingas už tai, ką jau turiu;

* mano namai – mano tvirtovė. Į ją nenešu bet ko.

Toks išorinis minimalizmas, suprantama, yra tiesiogiai susijęs su minimalizmu mintims. Panika, nerimas, pyktis, vienišumo jausmas ir chaotiškos mintys dažniausiai slopinamos 

vartojant: apsiperkant, vaistais, alkoholiu, nuolatiniu naršymu internete ir kt. – įvairiausiais išoriniais dirgikliais. Būdų juk žinome kiekvienas. 

Tačiau tam, kad nuo savo minčių pinklių nereikėtų bėgti ir iš „O Dieve, tyla“ pasikeistų į „O... Tyla!“, reikia ne tiek ir daug: pirmiausia (čia truputį prieštarauju pati sau) nustoti klausytis patarimų. Labai dažnu atveju saviugdos knygos, patarimų laidos, televizijos šou, neaiškios kilmės vaizdo įrašai socialiniuose tink­luose yra vienas ir tas pats – produktas, už kurio tik­riau­siai slepiasi reklama. Tariamai no­rint padėti, dėmesys koncent­ruojamas į tai, ko nemokame, negalime, neturime, neuždirbame. Taip kuriamas nepilnavertiškumo kompleksas, kurį, žinoma, galėsime užpildyti, tik įsigydami vieną ar kitą produktą. Nes mes to verti! 

Tiesa, mes to verti. Tik ne produkto, o emocijos, kurią manome galintys gauti, tik ką nors nusipirkę... Bet juk nesame vien gamintojai, verslininkai ir vartotojai – štai todėl kartais taip smarkiai nudiegia. Džiaugtis galima ir be naujo pirkinio, ir be trankios garsios muzikos – tyloje. To besimokydami, žinoma, vis tiek 

neišvengiamai daugiau ar ma­žiau naršysime telefone ir dalinsimės savo pietų nuotraukomis socialinėse medijose. Ir nieko čia tokio. Reikalauti iš savęs daugiau, nei gali, prieštarauja pačiai minimalizmo filosofijai. Tik galbūt (galbūt), laikui bėgant, vis mažiau išsigąsime „neturėti“ ir dažniau pabūti toliau nuo išorinio bei vidinio triukšmo.

Prisiminkime vaikystę – įsiklausius paukščiai gieda labai gražiai. Bet išgirsti juos turime patys. Tai nuo to ir pradėkime.

Kotryna PETRAITYTĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.