Mamos dalijamas gėris ir meilė – neblėstantys

Šį pavasarį, atrodo, ir saulė šviečia ne taip skaisčiai, ir pirmųjų gėlių žydėjimas ne toks ryškus, vėjas – ir tas nekvepia atgimusios žemės dvelksmu. Viską temdo koronaviruso šešėlis: vienumoje praleidome Velykas, tur­būt nesidrieks ilgi mašinų srautai miestų, miestelių gatvėmis bei kaimų žvyr­keliais ir Motinos dieną. Tačiau širdyse dar tvirčiau puoselėsime meilę, pagarbą bei atminimą savo gyvoms ir jau Anapilin išėjusioms motulėms. Nes jų mums dalinta meilė bei atsidavimas vešliais želmenimis sudygo ir stip­riai įsišaknijo mūsų, vaikų, širdyse. Ir to ryšio neįveiks jokios gyvenimo negandos – motinos ir vaiko meilė amžina.

Dabar didžiausias vaikų dėmesys – tėvams

Motinos širdis, regis, jei tik galėtų, apsaugotų savo vaikus nuo bet kokio skausmo. Po­žeriškė Genutė Daus­kur­tie­nė susigraudina jau vien nuo minties, jog kada nors ateis diena, kai jos netektis skaudžiai sužeis jos keturių sūnų ir dukters širdis. Kaip jie ištvers? – tylia aimana ore pakimba klausimas.

Tačiau kalbą nukreipiame ne apie netektis, o apie nugyventą gražų gyvenimą ir užaugintą gražią, darnią bei vieningą šeimyną. Dabar Genutei su vyru Vladu belieka tik džiaugtis, jog, atidavę save vaikams, jų laimei bei gerovei, šiandien jaučia didžiulę jų pagarbą ir meilę. Ką ten meilę, – šypteli mama, tiesiog vaikai juos lepinte lepina.

„Būtumėt matę, kokią šventę tėvelio septyniasdešimt­mečio proga surengė! Tai bu­vo tokia staigmena! Mud­viem su tėvu beliko tik pasipuošti. Ašaros, rodos, pačios iš akių upeliais liejosi. Iš džiaugs­­mo“, – prisimena moteris.

Šeimyninį gyvenimą pradėjo „nuo nulio“

Savo septyniasdešimtmetį Ge­nutė minės lapkričio pabaigoje, taigi juodu su vyru yra kaip ir vienmečiai. Genutė – nuo Palentinio, iš Skabučių kaimo. Šeimoje augo aštuoni vaikai, tad didelių raškažių nematė. Baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą, po sėk­mingai atliktos praktikos, tuometinio „Mičiurino“ kolūkio pirmininko prašymu, ten ir liko dirbti. Su Vladu susipažino savo tėviškėje, kai jis atvyko aplankyti ten gyvenančio giminaičio. 

„Gyvenimo pradžia buvo sunki, pradėjome nuo šaukštų“, – prisimena Genutė.

Tačiau, kaip sakoma, pini­gai yra uždirbami. Tiesa, anot Genutės, kolūkis dideliu finansiniu stabilu­mu nepasižymėjo, o jaunai šei­mai reikėjo savų namų. Sužinoję, kad „Medvėgalio“ tarybinis ūkis savo darbininkams stato alyt­namius, pasidavė ten. Gavo na­mą, Vladas įsidarbi­­no ir vi­są gyvenimą dirbo traktorininku, Genutei, vos pa­auginus vaikus, teko darbuotis bib­liotekoje, parduotuvėje.

Vaikai gimė vienas po kito. Trys nėštumai – keturi sū­nūs: vieni iš jų dvynukai.

„Kai laukiausi, dar nebuvo jokių echoskopijų – kūdikio širdelės plakimo daktarai klausydavosi per „triūbelę“. Sakiau gydytojai, kad tarp mano brolių bei seserų buvo dvyniai, gal ir aš jų laukiuosi, nes buvau priaugusi daugybę kilogramų. Vis ramino, kad ne. O per gimdymą ir pasirodė: du“, – prisimena Ge­nutė tada buvus didelio išgąsčio.

Dukrą „išbūrė“ kortos

Viskas kaip visada baigėsi gerai, visi au­go sveiki, bet mamai labai norėjosi dukrytės.

„Net ryžausi važiuoti pas bū­­rėją – sužinoti, lemta man ar nelemta jos susilaukti. Nu­džiugino, kad taip. Bet likau pikta ir išgąsdinta, nes pasakė ir apie mano pačios mirtį... Tad dabar jei tik kiek blogiau su sveikata, tai ir galvoju: jau paskutinioji“, – nerimu dėl kažkada žengto žingsnio dalijasi moteris. 

„Indrutė – mūsų mažoji ir vienintelė duktė. Kokią palai­mą patyriau jos susilaukusi! Man atrodo, džiaugėsi visi. Svei­kino, sakė: tau taip reikėjo mergytės! Indrutė buvo ir tebėra visų brolių labiausiai mylima, pas ją jie kur buvę, kur ne­buvę vis lankosi su savo šeimo­­mis“, – džiaugsmo gaidomis skamba laimingos mamos balsas.

Deja, nežinai kada gyvenimas gali iškrėsti piktą pokštą... Genutė pasakoja, jog jai teko patirti ir susigyventi su baime kaustančia liga, ištverti dvi operacijas bei alinančius chemoterapijos seansus. Džiaugiasi, kad jau devinti metai liga yra atsitraukusi.

„Kiekvieną rytą dėkoju Die­vui, kad leido pabusti“, – sako mo­teris. 

Nors negalavimų jaučia: patyrė mikroinsultą, reikia keisti kelio sąnarį. Tačiau Genutė teigia skausmą dar ištverianti, o darbus apribojanti pagal jėgas: kam­barius kol kas susitvarko, vyras, kiek gali, po kiemą ir savo valdas, iš ūkio be­likę... tik vištos.

Ūkiški rūpesčiai – tik prisiminimuose

„Kažkada turė­jome nemažą ūkelį, paskui per­­rašėme dukrai. O kai pardavė­me paskutinę kar­­vikę – taip ver­kiau... Labai skau­­du buvo. Sun­­­ku, kai ateina toks laikas žmogui, ku­ris nuo mažumės pratęs prie gyvulių, kurie yra didžioji jo gyvenimo dalis. Bet kai nelieka sveikatos, kito kelio nebėra“, – su­kūk­­čioja mote­ris.

Dabar Daus­kur­tams didžiau­sias džiaugsmas ir paguo­da – lai­mingi vaikai, sveiki anūkai, gražios jų šeimos.

„Visą gyvenimą dirbome, vyresnieji praaugę globojo mažiukus. Matė vaikai mus sunkiai triūsiančius, ir juos prie darbo pratinome. Kitaip ir būti negali. Tvarką turbūt paveldėjau iš savo tėčio – būdavo, pamatys žemėn nukritusią grūdų varpą, sako: o kas čia, Genike, švariai reikia sugrėbti. Ir žinojau, kad viską būtina daryti tik gerai, tvarkingai, švariai. Ir sąžiningas be galo tėvukas buvo. Juk ne paslaptis, kad iš kolūkių tempė, kas tik kur bepritilpo. O jis – šiukštu!“ – prisimena Ge­nu­tė.

Laukimas įaugęs į kraują

Nė dėl vieno iš sūnų, sako mama, nereikėjo akių iš gėdos degti, o ką jau kalbėti apie duk­rą, pačią mylimiausią ir labiausiai lepinamą. Visi mokėsi neblogai, o Indrė dar buvusi gera dainininkė. Genutė sako, jog balsingi esą visi vaikai, ji pati irgi, o kol gyveno Palentinyje, su pusbroliu net duetu užtraukdavo.

„Nebe tiek daug Požerėje ir belikę namų, kur gyvena po du – va, anoji yra vos ne vien našlių gatvė. Mudu su tėvu – dar kartu, ačiū Dievui. A, teisybė, mano Vladas iki šiol tebelaiko balandžių. Bandžiau ilgą laiką kovoti su tuo jo pomėgiu, bet paskui numojau ranka: tegu jam teikia džiaugsmą.

O vaikai su savo atžalėlėm, kur buvę, kur ne – vis pas mus. Su gėrybėm, su lauktuvėm. Visi gyvena gerai, turi namus, šeimas, yra darbštūs, tvarkingi. Vaidą jo darbdavys vokietis vėl į Vokietiją išviliojo, nes yra geras santechnikas, visai neseniai išlydėjome. Gin­­tas ir Indrė gyvena Tau­ra­gėje, Remigijus – Bal­siuo­se, Egidijus – ne per toliausiai nuo mūsų. Anū­kiu­kų devynis turim“, – didžiuojasi Ge­nu­tė.

Ir sako, kad jei bent kiek ilgėliau nemato savo vaikų, kažkoks ilgesys maudžia, vis pagauna save stovint prie lango – bene išvys įsukant mašiną. Ir suspurda motinos širdis iš džiaugsmo...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.: su dukra Indre ir anū­kėliais