Iš oro uosto – į tyrimų laukiamąjį

Ištuštėjusios gatvės, nežinia, ar tinkamai valdoma krizė, nuolatinės žinios apie naujus susirgimus ir mirtis visame pasaulyje – tokia dabartinė mūsų kasdienybė. Nesiimu vertinti, ar tų naujienų sklaida apie koronavirusą per didelė, bet juk turi būti ir šviesių emocijų atsvara. O ją, pasirodo, galima rasti net ir tokiose situacijose, kai po skrydžio į Lietuvą, vidurnaktį, tenka atsidurti klinikose koronaviruso tyrimui.

„Norisi dėkoti“, – apie savo patirtį pasakoja vienu paskutinių skrydžių į Lietuvą grįžusi Kristina. 

Iš oro uosto – tiesiai į klinikas 

Kristina dvi savaites leido saviizoliacijoje – prieš pat užsidarant sienoms ji grįžo iš Vokietijos. 

„Kai lėktuvas nusileido, kaip ir vi­si, turėjau pereiti temperatūros patikrą. Buvau įsitikinusi, jog viskas bus gerai, nes jokių negalavimų nejutau. Tačiau žmogus, patikrinęs mane termovizoriumi, nurodė eiti prie staliuko, kur reikės tempera­tūrą pasimatuoti dar kartą, mat ji esanti „ant ribos“. Lai­kas, rodos, slinko amžius: o jei­gu visgi sergu?“ – dabar pasakoja Kristina.

Ištraukus termomet­rą, nušvito bauginantys skaičiai – 37,8.

„Rankos ėmė drebėti taip, kad vos nulaikiau termomet­rą“, – prisipažįsta mergina.

Paaiškėjus, jog temperatūra yra aukštesnė, nei normali, jai buvo nurodyta atsistoti nuo­šalyje, o vėliau teko pereiti į uždarą kambariuką laukti „greitosios“.

„Kai ji atvažiavo ir išėjome į lauką, pasijutau lyg seriale „Černobylis“: tiek ma­ne lydintys, tiek sėdintys „grei­to­jo­je“ nuo galvos iki kojų bu­vo su apsaugos priemonėmis. Ne­įma­noma įžiūrėti nei žmonių veidų, nei jų mimikų“, – prisime­na Kristina.

Ji stebisi „greitosios“ vairuotoju, kuris ne tik padėjo įkelti lagaminą, bet ir radiją įjungė tik tada, kai ji baigė telefonu kalbėtis su artimaisiais.

Tyrimas

Atvykus į klinikų infekcinių ligų korpusą, skirtą COVID-19 tyrimams, laukiamajame jau buvo apie dešimt žmonių. Lū­ku­riuoti teko apie dvi valandas. Pas daktarą mergina pateko po vidurnakčio. 

„Kaip ir visų darbuotojų iki tol, daktaro veido nemačiau – tik per aprasojusius akinius stebėjau jo pavargusias akis ir po akiniais varvantį prakaitą“, – ragindama įsivaizduoti, koks atsakingas ir pavojingas yra medikų darbas, pasakoja mergina.

Ir tikina nustebusi, kai į gydytojo klausimą, kodėl taip „šoliuoja“ pulsas atsakiusi, jog tikriausiai todėl, kad jaudinasi, šis nuraminęs: „O ko čia jaudintis, juk viskas gerai...“ 

Kristina, prisimindama COVID-19 tyrimą, dabar juokiasi: „Dak­ta­ras pa­siteiravo, ar kada nors esu tyrusis dėl gripo, o man atsakius, jog ne, pasakė, kad čia skaudės labiau. Tyrimo metu giliai į nosies šnerves kišami į ausų krapštukus panašūs pagaliukai. Skaudėjo taip, kad maniau, jog sulūš nosis. Tie­są sakant, to proceso metu aš ne tik viena ranka stūmiau dak­ta­ro ranką, bet dar sugebėjau  įžnyb­ti jam į koją. Ir, aiš­ku, rėkiau“, – da­bar truputį šai­­pydamasi iš sa­vęs prisimena Kris­­tina.

Atlikus tyrimus, jai buvo pranešta, kad, kol paaiškės rezultatai, ji lauks palatoje.

„Pasidarė gė­da: kad ir kaip kvailai ir bailiai elgiausi tyrimo metu, jokio pikto ar pa­­kelto tono iš dak­taro neišgir­dau. Todėl no­rė­­čiau padėkoti ir atsiprašy­ti. Už žnaibymą“, – priduria Kris­tina.

Laukimas

„Tiesą sakant, tokioje naujoviškoje ir modernioje palatoje dar nebuvau gulėjusi. Ji atsidavė ne ligonine ar vaistais, o naujos spintos kvapu. Bet nors buvau pavargusi po skrydžio, įsibaiminusi tyrimo, užmigti sekėsi sunkiai. O čia dar vidury nakties pasirodė daktarė, kuri paėmė kraujo. Kada jie miega?“ – stebisi mergina.   

Ligoninėje, laukdama atsakymo, ji praleido visą kitą dieną ir dalį nakties.

„Turėjau gabalėlį šokolado ir truputį obuolių sulčių, bet daugiau nesino­rėjo prašyti – tikėjausi, jog bet kurią minutę išleis. Be to, savo akimis mačiau, kad tokių kaip aš į ligoninę atkeliauja labai daug ir medikams tikrai nėra laiko šokinėti pagal kiekvieno užgaidas. O išgėrusi obuolių sultis apsidžiaugiau, kad esu Lietuvoje –

juk galima gerti vandenį iš kra­no“, – kalba Vokietijoje gyvenanti Kristina.   

Vakarop atėjo ligoninės dar­buotoja. Kristina juokiasi, pri­si­minusi, kad, matyt, į ją pa­žvelgė paklaikusiu žvilgs­niu, nes šioji iškart ėmusi raminti: „Nesijaudinkite, aš su geromis žiniomis – užsakėme maisto, netrukus atnešime“.

Po gero pusvalandžio ji gavo maistą, kuris, sako, kvapu nestipriai viliojo, nors buvo nevalgiusi daugiau nei parą.

„Tačiau pagalvojau, kad jei jau manęs nepamiršo ir jeigu ligoninės darbuotojai valgo tokį maistą, tai negi aš galiu skųstis. Suvalgiau iš pagarbos jiems. Beje, skonis buvo geresnis nei kvapas“, – sako Kristina.  

O tada – vėl ilgos laukimo valandos, dar vienas kraujo tyrimas ir nerimas.

Pagaliau apie antrą valandą nakties atėjo daktarė ir pranešė, jog tes­t­as neigiamas, esu sveika. Ačiū, „greitosios“ vairuotojau, ačiū, daktare, ačiū, seselės, Die­ve, ačiū!“ – mintis dėlioja mergina.

Kristina pasakoja, kad, nors ir išgirdusi gerą naujieną, vis tiek sunerimo: ji ne vilnietė, tad kur vidury nakties dėtis?

Bet buvo nuraminta, jog ga­li pasilikti, kol kas nors ją pasiims.

Vertingos pamokos

Dabar, jau saugiai būdama savo namuose, Kristina sako: „Tikiuosi, kad galiu dėkoti medikams visų, iki šiol jau atlikusių tyrimus, vardu“.

O mes visi galime tuos pini­gus, kuriuos būtume išleidę res­toranuose, baruose, ki­no teatruose ir t. t. pervesti į pa­galbos medikams sąskai­tas. Bent jau iš žmogiškosios atjautos – kad jiems reikėtų kuo trumpiau šusti tose kosmonautiškose aprangose. O tada, kai viskas pasibaigs, visi kartu eitume mylėti gyvenimą. Gal net imsime vieni kitiems šypsotis ir daugiau dėkoti. Tie­siog, kad gyvename...

Kotryna PETRAITYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.