„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Padievaičio piliakalnis – Gedimino pilies vieta

Istoriniai įvykiai, ypač kovos su Ordinu, formavo stip­rų žemaitišką identitetą. Vienos iš stipriausių gynybinių centrų Žemaitijoje buvo Medininkų ir Karšuvos žemių pilys, stovėjusios ant Medvėgalio, Padievaičio piliakalnių Šilalės rajone. Istorikų mažai tyrinėta Karšuvos žemė XIII–XIV a. apėmė nemažą pietų Žemaitijos plotą, kuriame dabar yra didžioji Šilalės rajono dalis (išskyrus šiaurinę), Tauragės rajonas (išskyrus pietvakarinę jo dalį), Jurbarko rajono šiaurinė dalis ir Šilutės rajono rytinis kraštas.

Karšuvos žemę nuo užpuo­likų saugojo ne vie­na pilis. Bene stipriausia ir svarbiausia šiaurinėje Kar­šu­voje turėjo būti Ge­di­mi­no tvirtovė. Dau­­gumos istori­kų sutari­mu, ji turėjo būti pastatyta Pag­­rau­dės valsčiuje, ant Pa­die­vaičio piliakalnio. Kar­šu­vos už­kariavimas prasidė­jo 1259 metais iš vakarų. Kar­šu­viai, pa­dedant kitiems že­mai­čiams bei iš rytų Lie­tu­vos atsiųstoms pajėgoms, Ordinui sten­­gėsi priešpastatyti Jū­ros gynybinę sistemą.

Palei šią upę ir piečiau stovėjusių piliakal­nių buvo išdės­tyta vientisa pilių ir pilaičių grandinė. Svarbiausia čia buvo Ge­di­mi­no pilis, kurioje rezida­vo bei kovas koordinavo didžiojo kunigaikščio Vytenio bro­­lis Gedi­mi­nas. Pilį 1305-ųjų žie­mą puolė kryžiuočiai. 1317 m. bir­želio 24 d. Ordino maršalo Hen­riko kariuomenė vėl nio­kojo Pagraudės vals­­­čių. Kro­nikininkas Petras Dus­­­­bur­­gie­tis rašo: „Antra kariuo­me­nės dalis, būtent brolis Frid­richas iš Libencelės, Ra­gainės kontūras, turėjo su 150 vyrų prieiti slapta prie Ge­di­mino pilies ir ją paimti, ta­čiau pilėnai – nežinia, kuriuo būdu apie tai iš anksto įs­pėti, – pilį apgynė, nors papilį broliams ir pavyko visiškai sudeginti“.

Remiantis Mikalojaus Jero­ši­no informacija, galima teigti, kad šį kraštą gynė didžiojo kunigaikščio Vytenio ar Lie­­tuvos submonarcho Ge­di­mi­no rink­tiniai būriai. Va­di­na­si, Ge­di­mino tvirtovė bu­vo sa­votiška Lietuvos vals­ty­­bės „ka­rinė ba­zė“ Že­­mai­ti­­jo­je. To paties kro­ni­kinin­ko P. Dus­burgiečio liudijimu, 1324 m. gegužės 22 d.

„bro­lis Dit­richas iš Al­ten­bur­­go, Ra­­gainės kontūras, bei 44 bro­liai su 400 Sem­bos ir No­­tan­­gos vyrų apyaušryje ne­tikė­tai užpuolė Ge­dimino pilies papilį, sudegi­no jį ir išžu­dė visus žmones, kuriuos ja­me surado, išskyrus tuos, kuriems pavyko pasprukti į pilį. Bro­liai neteko trijų No­tan­gos vyrų, kritusių kovoje, ir dviejų, kuriuos paėmė į nelaisvę. Pa­kliuvo į nelaisvę ir brolis Ote­ris, tačiau neilgai trukus jam pavyko stebuklingai išsi­­gel­bė­ti. Ži­­noma, jis dešimt die­nų išbuvo kelyje be maisto“.

1329 m. žiemą didžiulio žygio į Med­vėgalį metu pilį kryžiuočiai sunaikino. Ar po to ji buvo atstatyta, neaišku.

Padievaičio ar kitaip Kvė­dar­­nos piliakalnis įrengtas aukš­tumos kyšulyje Jūros kai­­ria­jame krante, jos santakoje su Vėžos (Druskio) upeliu. Aikš­telė dabar yra trikampė, pa­il­ga šiaurės–pietų kryptimi, šiuo metu – tik 20 metrų ilgio ir 12 metrų pločio. XVII ar XVIII a. pastačius malūną, piliakalnis pradėjo intensyviai griūti į Jūrą, plaunamas jos pakeistos tėkmės, tad mūsų dienas pasiekė tik aikštelės rytinis kraštas ir 20 m ilgio jos pietinės dalies likutis, 2 m žemesnis už aikštelę – greičiausiai jau tik piliakalnio šlaitas. 1948 m. minima, kad aikštelė buvusi 55 m ilgio ir 35 m pločio. Šiaurinėje jos pusėje supiltas masyvus 4,5 m aukščio pylimas, besileidžiantis į 2 m gylio griovį. Į šiaurę nuo piliakalnio yra papilys – įtvirtinta gyvenvietė prie pilies. Jo aikštelė – trapecinė, 77 m ilgio ir 53 m pločio pietiniame krašte, 90 m – šiauriniame. Šiauriniame aikš­telės krašte supiltas 1 m aukščio ir 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į 90 m ilgio, 20 m pločio bei 2 m gylio griovį.

Papilio aikštelėje rasta lipdytos grublėtos keramikos. Į šiaurę nuo papilio, į pietvakarius ir į rytus nuo piliakalnio, kairiajame Vėžos (Druskio) krante, 2 hektarų plote, yra pa­pėdės gyvenvietė, kurioje ras­ti bronziniai kryžinis smeig­­tukas ir žvangutis, taip pat lygios, grublėtos bei žiestos keramikos, perdegusių ak­menų, molio tinko liekanų (radiniai saugomi Lie­tu­vos nacio­naliniame muziejuje).

Į pietryčius nuo piliakalnio, Vėžos (Druskio) kairiajame krante, slėnyje yra Velnio sostu vadinamas akmuo (tyrinėtas 1971 m.). Už 150 m į piet­ryčius nuo piliakalnio yra VI–XII a. senkapis. Greičiausiai iš jo yra kilę kažkur piliakalnio teritorijoje rasti du ietigaliai, dvi bronzinės antkaklės, kryžinis smeigtukas bei kalavijo dalys. Deja, šie radiniai mūsų dienų nepasiekė.

XX a. vakarinis piliakalnio šlaitas ir papilio vakarinio šlaito dalis nuolat griuvo. Ero­zijos procesai nėra pasibaigę ir dabar. Papilys ir ypač senovės gyvenvietė bei senkapis anksčiau apardyti arimų. Visoje piliakalnio teritorijoje matomi paviršinės bei mechaninės erozijos židiniai, ypač ryškūs ant pylimo ir aikš­telėje. Pats piliakalnis ap­augęs tankia menkaverčių la­puočių augmenija, kuria po tru­putį užželia ir papilio šlaitai.

Buvęs didingas, tačiau Jūros upės smarkiai apgraužtas ir toliau tebegriūvantis piliakalnis, LDK valdovo Gedimino pilis, ilgai laukė dėmesio bei pagalbos. XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje, Kultūros paveldo departamentui vykdant griūvančių piliakalnių gelbėjimo programą bei ruošiant Padievaičio piliakalnio tvarkymo projektą, jame buvo atlikti žvalgomieji tyrimai. Jiems vadovavo archeo­logė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Elena Pranc­kėnaitė. Piliakalnyje bei jo ap­linkoje ištirtos 2 perkasos ir 8 šurfai, kurie sudarė 32 m2 plotą. Tyrimų metu aikštelėje aptiktas 80 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta lygia, grublėta bei apžiesta keramika, metalo lydymo atliekomis, molio tinku, gyvulių kaulais, perdegusiais akmenimis. Bene įdomiausias radinys buvo geležinis pjautuvas. Tokio pat storio sluoksnis rastas ir papilyje. Tačiau Pa­dievaičio piliakalnio tvarkymo darbus sustabdė prasidėjusi krizė, nutraukusi ir visos piliakalnių programos vykdymą.

Tačiau šis piliakalnis artimiausiu laiku atgims naujam gyvenimui. Šilalės savivaldybė dar 2017 m. parengė Pa­dievaičio, Kvė­darnos piliakalnio tvar­ko­mųjų paveldosaugos darbų projektą, kurio įgyvendinimas jau prasideda. Tad ši reikšminga ir unikali vieta Lie­tu­vos praeičiai pažinti bus išsaugota bei pritaikyta turistų lankymui. Vienas iš svarbiausių bei reikšmingiausių darbų yra griūvančių šlaitų tvirtinimas, sustiprinant upės ardomą kran­tą ir stabilizuojant paviršinės bei mechani­nės erozijos pažeistus šlaitus, taip apsaugant piliakalnį nuo visiško sunykimo. Palei vandens nuardytą Jūros upės pakrantę bus pastatytos akmenų atramos, kurios sutvirtins krantą, įrengtos bunos. Pi­lia­kal­nio teritorijoje numatoma atlikti archeologinius tyri­mus, taip pat – ir piliakalnio aikš­telėje. Iš gautų archeo­loginių duomenų tikimasi surinkti kuo daugiau informacijos apie šios vietovės istoriją. Pi­liakalnyje ir jo teritorijoje bus atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, pašalinti menkaverčiai medžiai, krūmai, dalis augmenijos, įrengti pėsčiųjų takai, apžvalgos aikštelės, laiptai, tilteliai, informaciniai stendai, poilsio zona, mašinų stovėjimo aikštelė, Jūros upės pakrantėje atsiras baidarininkų išlaipinimo-įlaipinimo vieta.

Unikali, mūsų rajono ir Lie­tuvos žmonėms mažai pažįstama, vienintelė LDK kunigaikščio Gedimino dinastijos pradžią menanti vieta – Pa­die­vaičio piliakalnis – jau šių me­tų pabaigoje kvies lankytojus naujai atgimęs.

Jurgita VIRŠILIENĖ,

kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistė