„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

„Norėjau duoti žmonėms sparnus…“

P. Gerlikas savo parodos atidaryme Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje (2017 m.) P. Gerlikas savo parodos atidaryme Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje (2017 m.)

Gegužės 6-ąją netekome savo tėvo, profesionalaus ta­pytojo, portretisto Pranciškaus Gerliko. Dailininkas ruo­šėsi surengti jubiliejinę savo tapybos darbų parodą, kaip ataskaitą už viso gyvenimo kūrybą, deja, staigi mir­tis neleido to įgyvendinti.

P. Gerlikui kūrėjo idealas bu­vo italų Renesanso epochos menininkas L. da Vinčis – ne tik vienas žymiausių pasaulio tapytojų, bet ir išradėjas, anatomas, architektas, universali asmenybė. Tad ir siekė būti panašus į jį: nuo pat mažens mėgo piešti, tapyti, yra išlikę jo ankstyvieji darbai, motinos Petronėlės Gerlikienės portretas, autoportretai bei natiurmortai. Susiradęs Šilalės biblio­tekoje meno albumus, mokėsi kopijuodamas L. da Vinčio, P. Rubenso, Rembrandto darbus. Studijuodamas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), susidomėjo akvarele ir puikiai įvaldė šią neleng­vą techniką, tačiau daugiausiai darbų yra sukurti aliejiniais dažais. Dailininkui buvo labai svarbu spalvos ir jų deriniai, jis gilinosi į jų emocinį poveikį žmonėms. P. Gerlikas turėjo savo tapybos techniką, da­žų derinimo būdus, netgi pats gamindavo drobei gruntą, jo tikslas – kad darbai išliktų nepakitę.

„Pakilau nuo molėtos Mažrimų kalvos rūstokame Šilalės krašte, Žemaitijos gilumoje, kurio dvasios apstu mano paveiksluose. Čia vis sugrįždamas tebeskraidau viršum gimtinės lopinėlio XXI amžiui skirtais sparnais. Būdamas kūrybingas keletoje sričių, pasirinkau tapybą. Ji man – gyvenimo pilnatvė, energetinis epochos metraštis...“ (Iš dailininko pokalbio su publicistu Aleksandru Šidlausku)

Tėvas domėjosi žmonių jaus­minėmis būsenomis ir jų išraiška, stengdavosi suvokti, kokia emocija juose dominuoja, ir siekė tai perteikti portretuose. Nutapė daugiau nei 400 menininkų, istorinių asmenybių bei visuomenės veikėjų portretų, juos kurdamas siekė ne tik portretinio panašumo, bet ir perteikti jų gyvenimo bei kūrybos esmę. Tai yra tiesiog žmonių studijos, bend­raujant su jais gyvai dirbtuvėje, jie visi ateidavo pozuoti, taigi ir mums, vaikams, tekdavo su visais susipažinti ir bend­rauti. 

„Labiausiai traukė vis­kas, kas mobilu ir panėšėjo į skrydį. O vizi­jo­mis skraidžiau visa­da. Norėjau viską tobu­lin­ti, kas palengvintų sunkų žmonių gyveni­mą. Duoti žmonėms spar­­nus...“ 

„P. Gerlikas yra rašęs: „Port­re­tuose ir kituose paveiksluo­se siekiu investuoti teigiamas emocijas spinduliuojančią ener­giją, optimizmą, norą svei­kai gyventi ir kultūra pagerinti pasaulį...“ Tiek tapant amžininkų portretus, tiek istorines asmenybes, autoriui buvo labai svarbu užčiuopti ir išryškinti žmogaus psichologinę būseną, pabrėžti tik jam būdingus bruožus. Juos sustip­rinti pasitelkdavo ne tik būtiną atributiką, bet ir tam tik­rus spalvų derinius ir, aišku, piešinį. Vienuose darbuose linija jaut­riai prabėga, išnyksta, vėl atsiranda, pabrėždama vaizduojamo žmogaus charakterio subtilumą, švelnumą, kituose ji – tvirta ir aiški, išryškinanti jau visai kitus charakterio bruožus. Ne vienoje dinamiškoje kompozicijoje talentingai atskleistas judesio gracingumas, energija ir veržlumas“, – P. Gerliko kūrybą apibūdina Lietuvos dalininkų sąjunga.

„Žmogus – man visko centras, todėl labiausiai gilinuosi į portretą. Ypač mane pavergė Vy­tau­tas Didysis ir viskas, kas su juo susiję: Tra­kai, jo gimtinė. Čia budi šio vieno didžiausio pa­sau­linio valdovo dva­­sia...“

Tėvas buvo nepaprastai jaut­rus peizažistas, labai mylėjo gamtą. Visą gyvenimą rašė eiles, iki pat mirties vedė dienoraštį, buvo idėjos žmogus. Lygiagrečiai domėjosi techniniais išradimais, piešė naujų formų motociklų ir lengvųjų mašinų modelius. Ilgus metus braižė, piešė eskizus ir konst­ravo skraidyklę, „kad žmogus galėtų skraidyti savo jėgomis“, kaip jis vadino – muskuloplaną. Tobulino ir gludino jo dizainą, tiek techninius parametrus, tiek estetinę išvaizdą. Didžiausia jo svajonė buvo suteikti žmogui sparnus ir skrydžio laisvę.

„Mano kūrybos stichija – gydyti žmogaus sielą spalvos ir sparnuotos minties pagalba, skatinti žmo­ni­jos tobulėjimą ta universalia Visatos atstovų kal­ba, saistoma telepatijos laisve...“

Tėvas mus, vaikus, mokė aka­deminio piešimo ir akvarelės, o mūsų kūrybos niekuomet nekri­ti­kavo, buvo geras mokytojas. Dažnai pasikviesdavo į stu­diją, kalbėdavo apie meną ir kūrybą, analizavo pasaulio me­no klasikų darbus bei lie­tuvių menininkų kūrinius. Vi­suomet šeimoje gyvai aptarinėdavome ir nagrinėdavome matytą parodą, žiūrėtus filmus. Užaugome namuose, kuriuose kūryba ir meninės išraiškos laisvė buvo labai vertinami. Buvome apsupti ne tik tėvo kūrinių, bet ir senelės Petronėlės kilimų bei tapybos darbų, jie buvo iškabinti visuose namuose.

Tėvas sugebėjo taip organizuoti gyvenimą, kad gyventi buvo gera. Jo įtaka buvo labai svarbi, todėl ir mes, vaikai, taip pat pasirinkome kūrybinį kelią: dukra Jur­gita – grafikos ir meno istorijos, sūnus Darijus – dizaino ir juvelyrikos.

P. Gerliko tapyba interneto svetainėje: www.pran­cis­kusger­likas.lt 

Jurgita GERLIKAITĖ,

Darijus GERLIKAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Pirmadienis, 25 Geg 2020 08:06