„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gražiausia likimo dovana – supuolę charakteriai

„Man visos kaimynės ir draugės sakydavo ir tebesako, kad su manimi lengva kalbėtis, mat esu labai šneki. Kiek čia mūsų belikę. Jos gi dauguma našlės, po vyrų mirties labiau užsidariusios. Bepigu, sako, tau – dar vyrą tebeturi. O aš juokdamasi atšaunu, kad jos, jaunos ištekėjusios, juos jau nudėvėjo, gi mudu ženijomės jau seni“, – tiesiai šviesiai ir atvirai kalba Aldona, glostydama šalia sėdinčio vyro Stanislovo ranką.

Aldona ir Stanislovas Kovec­kiai ką tik paminėjo Auk­sines vestuves.

„Didelio baliaus nebus: vaikai, anūkai, keli kaimynai. Na, 15–16 žmonių. 45-erių metų vestuvių jubiliejų tai šauniai šventėm, su muzika, buvo daug svečių. Vaikai taip nutarė, juk nežinia, galėjome auksinių ir nesulaukti, ką čia žinosi. O dabar va, ir sveikinimų „Ši­lalės artojuje“ kiek! Ir Zosė, sesuo mano, ir ta sveikina, nu! Taigi baliuje bus!“ – skaitydama sveikinimų skyrelį, kuriame visi linkėjimai tądien buvo skirti tik Koveckiams, džiaugėsi ir didžiavosi Aldona.

Toks aplinkinių dėmesys negali nejaudinti: jį Koveckiai užsitarnavo savo nuoširdumu, kai­­mynišku būdu. O į redakciją dėl sveikinimo atėjusios moterys gyrė Aldoną už aktyvumą – tokių reikią gerai paieškoti.

Važiuojant nuo Pagrybio Kal­tinėnų link, Koveckių sodybos nuo plento nematyti, reikia pavažiuoti galiuką kelio į šoną. Kai jis išveda į erdvią laukymę, pirmiausia atsiveria žaliuojančios pievos, kurias, anot Aldonos, dabar nuomoja jų vaikų amžiaus kaimynų ūkininkų šeima, ir restauruojamas Ko­­veckių namas. Jo restaura­vimu užsiima „mažiukas vaikas“ – sū­nus Modestas. Jis stalius, k­u­riam, kaip sako mama, nėra mielesnio daikto už medį. Dir­ba Modestas Klaipėdoje, gamina medinius laiptus ir duris. Daro, anot mamos, gerai, nes jeigu dirbsi atmestinai, ir užsakymų negausi.

„Gyvena su mumis, vis dar neženotas. Tėvas ženijosi 37-erių, o jis ir tėvą jau lenkė. Sa­kau, ženykis, kaip gyvensi vienas, suvargsi, reikia, kad kas pasirūpintų. O jis atsako, jog tokių moterų kaip tu, mama, nebėra... Va, ir įtikink tu jį...“ – linguoja galvą Aldona.

Ji, neslepia, ir pati jau buvo įsitikinusi, jog nebeištekės, nes metų turėjo, anot jos, nemažai.

„Buvo vienas šioks, kitas toks. Tačiau vis nepuolė charak­te­riai, nors tu ką. Kad būtų bet kaip, aš nenorėjau. O su Ko­veckiu supuolė! „Lermuotis“ lai­ko neužtekdavo: buvo darbai, vargai, vaikai“, – trumpai gyvenimą nusako Aldona.

Jiedviem buvo lemta susitikti. 

„Stanislovo tėviškė – Kaušų kaimas, aš – iš Gineikių. Atrodo, netoli gyvenom, bet ar tai neprasilenkdavom, ar vienas ki­to nepastebėdavom. Bet kartą nuėjau pas pusseserę, kur Stanislovas mane ir pamatė. Sakė, pirmą kartą. Kadangi abu buvome metuose, ilgai nedelsėme, ženijomės. Užvis labiausiai norėjau savo pastogę, savo namus turėti. Tačiau reikėjo pagyventi Stanislovo tėviškėje, kol savo nusipirkom. Jau 45 metai čia gyvename. Kaip aš sakau, seni apsiženijome, turtų nesukrovėme. Reikėjo vaikus į mokslus leisti, vestuves duk­roms kelti. Taigi turėjom pinigų tiek, kiek reikia, o kiek norėjom – nebuvo. Bet kas žmogui iš tų turtų – tą patį reikia palikti... Štai per televiziją vis rodo, kaip žmonės grobia, gviešiasi tarsi amžinai gyventų“, – gyvenimo tiesas dėsto Aldona.

Moteris džiaugiasi gyvenime nesutikusi blogų žmonių – visi geri, nuoširdūs, jeigu pats toks esi. Didžiuojasi bendravimu su gerbiamu mūsų rajono gydytoju Antanu Levickiu, kurio gimtinė – gretimame kaime, o į gimtąsias vietas užsukę giminaičiai aplanko ir juos. Džiaugiasi jaunosios kartos ūkininkais kaimynystėje gyvenančiais nuoširdžiais žmonėmis Diana ir Virgiu, kurie, reikalui esant, visada pirmieji atskuba į pagalbą, kai Mo­destas būna darbe.

„Kaip sekėsi gyventi? Kaip sa­koma, reikėjo ir parėkti, reikėjo ir pabėgti. Bet ne, nesirie­jome. Na, parėjo vyras išgėręs, gal kiek priekabus. Bet tu taigi blai­vi. Ko imi galvon kvailus jo žodžius, ko klausaisi? Išeik kie­man ar kokių darbų imkis. Ne­siklausysi, neatsakysi, neužsikabins. Nusibos niekus taukš­­ti ir nustos. Taip neįskelsi pyk­čio žiežirbos, nebus užgau­liojimų. Jaunos poros neturi kant­rybės: tik biški plykst – ir lekia skirtis. O reikia kantrumo apsišlifuoti, visi turime savo charakterius. Stanislovas buvo geras, vaikams – ypač. Skanesnį kąsnį visada jiems laikydavo. Ir jie prie tėvo lipo: išeidami į mokyk­lą – visi po bučiuką. Tėvą labai myli. Va, matote, kokią gėlę jam gimtadienio proga padovanojo. Sakė, tėtuk, gyvenk tol, kol ji žydės. O ji – ilgaam­žė, nes dirbtinė“, –  sveiko jumoro jausmą atskleidžia moteris.

Ji labai rūpinasi savo žmogumi ir jį globoja. 88-erių sulaukusiam Stanislovui smarkiai suprastėjusi klausa, anot Al­donos, nė aparatas negelbsti. Dar blogiau – su akimis. Vi­są gyvenimą kalviavęs, dirbęs kenksmingomis sąlygomis, kai reikėdavo atlikti suvirinimo darbus, o apsaugos kaip ir nebūdavo, žmonos teigimu, Sta­nislovas neretai grįždavo tiesiog išdegintomis akimis. Be to, jas stipriai susižalojo kaustydamas arklį. Visos tos blogybės lėmė, jog glaukoma visiškai atėmė regėjimą.

„Bet jis po kambarius vaikšto kaip matydamas – žino savo aplinką. O ir darbais užsiima. Štai malkas pjūkleliu pjausto. Pagaliuku atmatuoja, kokio ilgio pjauti, ir dilena pjūkliuku. Paskui sukapoja, nors ir nelygiai, suveža točkike į malkinę. Negi, sako, dykai sėdėsiu. Dy­kai sėdėti žmogui – liga. To­dėl ir krutam. Ačiū Dievui, dar patys vieni apsieiname, išsiverdame maisto, susitvarkome, išsiskalbiame. Pa­va­sarį točkike mėšlo išvežėme, daržiuką pasisodinome. Dar visai neseniai laikėme vištų, broilerių, bet dabar jau ne. Jau nebe jaunystė.

Ot, jaunystėje tai būdavo! Lau­kininkystės brigadoje darbai sunkiausi, šitokius vežimus šie­no tekdavo nukrauti, į darbą visur dvira­čiu važinėjau. Pa­tys irgi laikė­me gyvulių, reikėdavo juos apeiti. O kur dar namai, vaikai. Būdavo, po visko prieš vidurnaktį nukrenti lovon, pen­kias valandas pamiegi – ir vėl ant kojų. Todėl sakau: jeigu gimęs žmogus iškart pamatytų, ką jam gyvenime teks patirti, turbūt neatlaikytų, mirtų. Bet palaipsniui, diena dienon, visą amžių – visai pakeliama. Gaila, kad gyvenimas taip greitai pralekia, rodos, viskas buvo kaip va­kar. Aišku, sunkumai nepraėjo

be pasekmių: reikėjo keisti klubo sąnarius. O ką gi darysi – remontuojiesi, kol gali. Einu dažniausiai pasiremdama lazdele – taip lengviau. Vaistų jau reikia ir nuo spaudimo, ir nuo skausmo. Stanislovas štai vienas iš šešių vaikų, augusių šeimoje, belikęs, aš dar turiu seserį. Mano mama devyniasdešimties metų sulaukė, o jos sesuo, mano teta – net 107-erių! Aš vis galvoju, kad tik nereiktų ant lovos atgulti ir vaikams našta būti. O dabar dar gerą apetitą turim, gal, sakau, dar porą metų ir pagyvensim. Kiek Dievas laikys, tiek ir būsim, bet tikrai nenusibos. Dabar mūsų su Stanislovu rytmetiniai pokalbiai prabudus tokie: kaip išmiegojai, ką sapnavai, kokia sveikata? O kad įvairūs skausmai yra nuolatiniai palydovai, nieko nuostabaus – jau vaikams nugaras paskauda.

Stanislovas nemato visiškai, bet ką rašo „Šilalės artojas“ labai rūpi. Tai aš jam skaitau – be akinių, nes man abiejų akių lęšiukai pakeisti. Pirmiausia jam rūpi, kas ką pavogė, kas blogo nutiko. Aš jį protinu: negi įdomu tos bjaurastys. O jis sa­ko, kad žmonės turi apie tai žinoti“, – stebina kalbėjimo dovana, atvirumu ir nuoširdumu Al­dona.

Be jaunėlio sūnaus Modesto, kurį mažą, anot mamos, jai būdavę gaila anksti žadinti į mokyklą, Koveckiai užaugino duk­ras Aldoną, kuri gyvena Pak­ruo­jyje, ir Vidą, įsikūrusią Šiau­liuose. Neišvengė jiedu ir skau­džios netekties: būdamas vos penkių mėnesių, staiga nuo meningito mirė sūnelis. Va­ka­re, pasak Aldonos, išmaudžiusi, buvo sveikas sveikutėlis, o kitą rytą, bevalgant pusryčius, užgeso... Aldona sako jau galvoję, kad sūnaus nebeturės, taigi Modestas mylimas ypatingai – ir kaip jaunėlis, ir kaip vienintelis sūnus. Skaudu močiutei kalbėti ir apie jau suaugusio anūko mirtį, kuri labai prislėgė ir dukrą – Aldona kaip reta kuri motina supranta, ką reiškia netekti savo vaiko.

„Nu jau turbūt gana prisišnekėjau... Ir pažįstamos sako, kad su manimi smagu bendrauti. Gal nuo mažens tokia buvau –

visiems kokį žodį rasdavau. Atsimenu, po karo mirė tėtis, mama liko su keturiais nedideliais vaikais. Užėjo stribai, reikalavo kažkokių pini­gų. Mama buvo spėjusi pasislėpti. Stribas kažką suvapėjo, kad gal pinigus mama į žemę užkasusi. O aš taigi vaikas, pagalvojau, gal tikrai, man irgi smalsu. Tad ir pasakiau: „Parodyk kur, aš iškasiu!“ Stribas įsiuto: „Mat smur­gė, kokia mandra!“ Ir kad pliaukštelėjo per užpakalį.

Mokyklos daug nebaigiau, tik pradinę. Kur gi išleis mama mokytis, kai ant jos vienos rankų – būrys vaikų. Nors man sekėsi. Ir dar. Nežinau, mokyk­loje gal nemokė dainuoti, o gal ir balso ar klausos neturėjau, bet nei giedu, nei dainuoju. Tačiau sukūriau dainą, nu, dvi dainas. Atsiversk švarų lapą, aš padiktuosiu, užsirašyk. Šilalėje juk yra ansamblių, gal sukurs muziką. Čia apie mūsų tėvynę, lietuvių patirtas kančias...“ Ir Aldona ima deklamuoti savo eiles. Ne skaityti iš užrašų, bet deklamuoti iš atminties! Štai jos.

Tamsią naktį vėjas kaukia,

Blaškos juodas debesis.

O mergaitė miela laukia

Pas kalėjimo duris.

 

O jūs durys geležinės,

Pasakykit paslapčia:

Mano mielą bernužėlį

Ar atvarė vakar čia?

 

Durys nieko neatsakė,

Tyli juoda geležis.

Tiktai širdis aimanuoja,

Sako, kenčia čionai jis.

 

Išsisklaidė gelsvos kasos,

Migla aptraukė akis.

Ir štai vėl staiga nerimsta

Skausmo perverta širdis.

 

Už ką kenčia mūs lietuviai?

Už ką kenti, sese, tu?

Už ką skausmas varsto širdį?

Už ką vežė iš namų?

 

Už Lietuvą numylėtą

Probočių senų laikų,

Už žadėtą mūsų „laimę“,

Kai į Sibirą mus veš.

 

Sniegas sninga, lietus lyja,

Aukit, kalnai, beržynai!

O kai reikia atsiskirti,

Akys merkias amžinai.

* * *

Buvo gražus birželio rytas,

Saulė rengėsi tekėt,

Mūs brolius išvežė kentėt.

Atrado juos dar miegančius,

Saldžius sapnus 

sapnuojančius.

Atskyrė tėvus nuo vaikų,

Atskyrė draugus nuo draugų

Ir išvežė toli kentėt,

Savo tėvynės neregėt.

Juos išvežė toli, toli,

Iš kur sugrįžt nebegali...

Jie netikėjo niekados,

Kad nematys jau Lietuvos.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.