Logo
Spausdinti šį puslapį

Emigrantams tenka rinktis vieną kelią, vidurio nėra

Vyresnės kartos žmonės neretai sunkiai randa bendrą kalbą su jaunimu. Kai kas tai galėtų įvardinti visuomenės abejingumu, kartų nesusikalbėjimu bei panašiai. Tačiau tikrai esama išimčių, kurios tiesia tiltą ir naikina mirštančios visuomenės požymiu įvardijamą abejingumą.

Neregėta akcija senjorams

Poetas Justinas Marcinkevi­čius šią situaciją yra nusakęs labai taikliai: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčian­tį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume“. 

Taip mąsto ir kalba brandžios asmenybės. Tad nereikia nė sakyti, kaip kartais nustembi, sutikęs jauną, bet išmintingą žmogų. Tokiu drąsiai galima vadinti ir Pajūryje gy­venantį Marijų Kačiną, kuris bando kurti savo verslą, nepamiršdamas tų, kuriems jau­nesnės visuomenės dalies dėmesio niekada nebus per daug.

Tikriausiai dar ne kiekvienas šilališkis žino, jog Pajūryje, gatvėje priešais gimnaziją, atsidarė kol kas mažytė picerija „Pica kvik“. Ir nors dar tik pati verslo pradžia, vietiniai jau žino apie gražią jo savininko idėją ir gali ją paremti: įmetus į specialų tam skirtą indą pinigėlių, už juos iškepta pica  nugabenama vienam Pajūrio seniūnijos senjorui. Laimėtojui dar garuojantį patiekalą į namus nuveža pats Marijus.

„Dabar, kai vis daugiau žmonių sužino apie mūsų organizuojamą akciją, „ledai jau pralaužti“. O iš pradžių sulaukdavau priešingos nei tikėjausi re­akcijos: senjorai net nenorėdavo priimti dovanojamos picos. Tekdavo kantriai aiškinti, kad tai nėra labdara ar koks nors šelpimas, o tik padėka už tai, jog visą gyvenimą dirbo ir kūrė ateitį mums“, – sako pajūriškis.

Ir atskleidžia, jog, išsikalbė­jus su senjorais, paaiškėja, kad dauguma aplankytųjų iki šiol dar nebuvo ragavę tikros picos.

Skoniu nenusileidžia restoranui

Paklaustas, kaip klientai vertina jo paties kuriamus patiekalus, Marijus santūriai šypsosi ir prasitaria, jog kol kas atsiliepimai – patys geriausi. Pasak jo, viena klientė net patikinusi, jog neseniai lankėsi restorane Italijoje, bet „Pi­ca kvik“ produkcija jai pasirodžiusi aukš­tesnio lygio.

„Italai jūsų picos pavydėtų“, – sakė moteris. Su­laukiame klientų ir iš Tau­ra­gės, jie visada perka šešias pačias didžiausias picas. Klau­siau jų, kam tiek daug, sakė, kad sau: pasišildo ir valgo kelias dienas. Beje, mano picų pag­rindo paslaptis yra ta, jog tešlą minkau ir brandinu aš pats. Todėl ir šildant pica ne tik nepraranda skonio, bet tampa netgi dar skanes­nė“, – primindamas, jog visų picų receptai yra išbandyti ir išragauti, pasakoja „Pica kvik“ savininkas.

Marijaus teigimu, picos ingredientus klientas gali susidėlioti, kaip jam patinka: vieni nemėgsta svogūnų, kiti – kukurūzų, treti – jalapeno paprikos. Pagal tai keičiamas ir meniu.

O dar dažniau ant vieno picos pagrindo nugula keli įdarai.

Nė dienos be picos

Kodėl Pajūryje gimęs ir augęs vyras sugalvojo kepti picas? Atsakymas, pasirodo, labai paprastas: šis patiekalas jam labai patinka ir niekada neatsibosta.

„Viskas prasidėjo prieš kokius aštuonerius metus, kai buvau išvykęs uždarbiauti į Da­niją, vėliau – į Norvegiją. Vi­­sada, kur begyvenau, picą val­­gydavau kasdien ir, beje, darau tai iki šiol. Žinau, kiek pica kainuoja užsienyje, koks turi būti jos skonis, todėl nusipirktu patiekalu ne visada likdavau patenkintas. Todėl praėjusią vasarą nusprendęs visam laikui grįžti į Lietuvą, nutariau pamėginti picą iškepti pats. Nusi­pirkau šitą didžiulę krosnį ir kepiau sau bei draugams. Kai Pajūryje įsikūrė karinis dali­nys, atgijo miestelio bend­ruo­menė, pamaniau, kad galbūt verta pabandyti savo gebėjimus pademonstruoti pla­tesniam žmonių ratui. Ir nors laikas nebuvo pats tinkamiausias, vis tiek ryžomės atidaryti savo piceriją karantino metu. Tad pradžia mums yra gana sudėtinga – tuo labiau, jog viską darome iš savo lėšų, stengiamės išsiversti be paskolų“, – apie nuosavo verslo pradžią pasakoja M. Kačinas.

Jis neslepia, kad ši picerija yra savotiškas startas, mokyk­la ar įžanga į kažką didesnio. Marijus turi minčių susikurti darbo vietą ne tik sau, bet ir padėti užsidirbti kitiems. Artimiausiu metu picerijoje tu­rėtų atsirasti ir kebabų, kurių skonis, o gal net išvaizda, žada Marijus, bus kitokia nei mums įprasta. Taip pat pajūriškis davė žodį, kad nesvarbu, kiek plėsis jo verslas, patiekalų kokybė išliks tokia pat, kokia yra dabar. 

„Šiam sumanymui skiriu labai daug savęs, šeimos laiko ir, žinoma, pinigų. Tad negaliu prarasti pasitikėjimo. Juk būtent mano sukurtos picos bei nauji skoniai lemia tai, kad šį patiekalą pamėgsta net tie, kurie teigia iki šiol picų nemėgę“, – teigia pajūriškis.

Emigrantui – du keliai

Kodėl greičiausiai didesnį už­darbį jis iškeitė į rūpesčius gimtinėje ir iš emigracijos grįžo į gimtąjį Pajūrį? Kodėl ne šeima išvažiavo paskui jį, kaip dažniausiai nutinka, o jis grįžo į Lietuvą? 

„Viskas priklauso nuo konk­retaus žmogaus. Dauguma lietuvių į užsienį išvažiuoja turėdami tikslą užsidirbti pinigų namui, automobiliui, studijoms ir t.t. Aš nebuvau išimtis, bet, laikui bėgant, pradėjau savęs klausti, ar noriu taip praleisti visą gyvenimą. Mačiau daug sudaužytų likimų, iširusių šeimų. Emigrantui, kurio artimieji lieka Lietuvoje, nėra vidurio: arba jis lieka vienas, arba verčia atvykti pas jį šeimą. Aš pasimokiau ne iš savų, o iš svetimų klaidų ir pasirinkau gyvenimą čia, su savo šeima. Be to, Pajūryje gyvena ir mano mama, ir du broliai“, – prisimindamas, kaip išmainė statybininko duoną į picų kepėjo profesiją, kalba Marijus.

Vyras neslepia, jog artimieji nebuvo tokie ryžtingi, nepritarė siekiui kurti nuosavą verslą, ragino ieškotis darbo stabiliai veikiančioje įmonėje. Nerimo užteko visiems. O kai jau buvo priimtas sprendimas, juo suabejojo pats Marijus: atsirado baimė prarasti visus uždirbtus pinigus.

Jis juokiasi suprantantis, jog jeigu būtų nusprendęs juos investuoti į automobilį ar gyvenamąjį būstą, rizikuotų mažiau, tačiau nebūtų išbandęs galimybės sukurti kažką naujo ir savo.

„Visada sakau, jog kiekvienas žmogus yra kažkam talentingas. Tik ne visiems yra galimybė tą talentą išreikšti, kiti galbūt patys savo baimėmis jį užslopina. Bet galvoju, kad visko gyvenime galima išmokti. Juk rinkdamiesi emigruoti, mes irgi dažniausiai nebūname dirbę tų darbų, kuriuos tenka ten atlikti. Viskas yra išmokstama, tik nereikia bijoti išbandyti sėkmės“, – įsitikinęs „Pica kvik“ šeimininkas.

Marijus pastebi, kad pas mus labai daug žmonių dirba nemėgiamą darbą. To, jo manymu, neturėtų būti, nes kiek­vienas yra laisvas pasirinkti, kaip jam užsidirbti duoną, kuo užsiimti. 

Pokyčiai veda į priekį

„Žmonės dažnai bijo permainų, geriau tūno ten, kur nenori būti, bet nieko nesiima, jog kažkas pasikeistų. Todėl ir atsiranda tiek daug neigiamų emocijų, nepasitenkinimo, nusivylimo. Tad visiems visada patariu nebijoti keistis, keisti savo aplinkos. Nes tik keičiantis pačiam įmanoma atrasti kažką naujo, vadinasi, kažką sukurti. O naujovių kūrimas ir yra tikrasis visuomenės prog­resas. Ši tiesa nėra mano atradimas, tai visiems žinomi dalykai. Tiesiog skubėdami gyventi, mes tai pamirštame“, – svarsto M. Kačinas.

Savęs verslininku jis nelai­ko ir sako dar nežinia, ar kada nors tokiu taps. Jam yra tekę dirbti ne vienoje Lietuvos įmo­nėje ir sako esantis įsitikinęs, jog verslo kultūra mūsų šalyje yra labai žemo lygio. 

„Čia tas pats kaip politiko­je. Seimo ar rajono politikai išrinkti visuomenės, t. y. jie yra visų mūsų tarnai. Bet pažiūrėkime, kaip jie pučia­si prieš tuos, kuriems turi tarnauti. Panašiai yra ir versle: darbdaviai turėtų lenktis prieš savo darbuotojus, nes jie sukuria viską, ką turi įmonės vadovai. Tačiau yra atvirkščiai: labai dažnai tenka iš darbdavio išgirsti, neva darbuotojas, kurio paslaugas jis perka, turi būti dėkingas už tai, kad gavo šansą dirbti. Tad ieškantys darbo dažnai susiduria su problema: gauti gerą algą, bet kentėti, ar dirbti gerame kolektyve ir gauti minimalų uždarbį. Aš noriu būti kitoks darbdavys. Todėl kol kas darbuotojų nesamdau. Esu pasiryžęs su savo personalu bend­rauti kitaip: įtikinti, kad mes vienas be kito paprasčiausiai neišgyventume. Šitą mintį tikiuosi įskiepyti savo personalui ir kurti tokį verslą, jog vi­si dirbtume lyg vienas kumštis“, – savo verslo ateities viziją atskleidžia M. Kačinas.

Kol kas „Pica kvik“ į namus pristatoma tik Pajūrio seniūnijoje ir nemokamai gabenama tik šios seniūnijos gyventojams. Tačiau Marijus pabrėžia „kol kas“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos