„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Šilalė indonezietei teikia atgaivą ir gerą nuotaiką

Kai girdime žodį „ambasadorius“, paprastai galvojame apie aukšto rango pareigūną, bet pastaruoju metu šis titu­las vis dažniau suteikiamas kiekvienam eiliniam mirtingajam, kuris vienaip ar kitaip garsina savo kraštą. Tokia ambasadore, ko gero, galėtų vadintis ir šilališkė Milda Sirtautaitė, kuri nuolat į Šilalę pakviečia svečių iš pačių tolimiausių pasaulio pakraščių. Šįkart mūsų mieste sve­čiavosi Indonezijos pilietė Fransisca Risny Oktavia.

Iš milijoninio miesto – į mažą šalį

Į „Šilalės artojo“ redakciją mer­ginos užbėgo trumpo pokal­bio – skubėjo į ekskursijas po Lietuvą. 

„Susipažinome per muziką – vienu metu abi klausėmės Taivano kūrėjų. Vėliau Fransisca nusprendė atvykti į Lietuvą studijuoti. Taip ir padarė 2019-ųjų rugpjūtį, bet pavažinėti po mūsų šalį ir aplankyti Šilalę ji nusprendė tik dabar, kai baigėsi karantino apribojimai“, – pristato savo draugę Milda.

Indonezija yra salų valstybė. O mūsų viešnios gimtinė – Surabaja miestas, įsikūręs Rytų Javos saloje. Šiame mieste gyvena beveik 2,8 milijono žmonių. 

„Visada svajojau studijuoti Europoje, todėl ieškojau univer­siteto, kuriame dėstoma anglų kalba. Tiesa, pati angliškai tuo metu nekalbėjau, nes mūsų šalyje naudojama indoneziečių kalba. Todėl teko mokytis savarankiškai. Išmokau šią kalbą per 8 mėnesius, kai apsisprendžiau persikelti į Europą. Tada apie Lietuvą išvis nebuvau girdėjusi, tik žinojau, kad yra trys Baltijos valstybės“, – pasakoja viešnia, svajojanti likti Lietuvoje visam.

Ir prisipažįsta, jog tėtis vis tik buvo girdėjęs, kad esame krepšinio šalis. Nors Indonezijoje sportas Nr.1 yra futbolas, Fransisca juokiasi, jog tėvai pritarė jos sumanymui vykti į Lietuvą mokytis: nusprendė, kad sportuoti mėgstanti šalis jų dukrai tinka.

Be Fransiscos, bankininko ir fizikos mokytojos šeimoje užaugo dar du jaunesni jos broliai. Tiesa, dabar su Indonezijoje likusiais artimaisiais mergina sako bendraujanti mažiau, glaudesnius santykius palaiko su močiute, kuriai paliko prižiūrėti tris savo šunis. 

Paskyrė gyvenimą veterinarijai

Prieš atvykdama į Lietuvą, Fransisca jau buvo įgijusi bakalauro laipsnį vietos universitete – pagal išsilavinimą ji yra veterinarė. Todėl ir mūsų šalyje ji siekia magistro laipsnio Lietuvos sveikatos mokslų universitete. 

„Negaliu lyginti Indonezijos ir Lietuvos švietimo sistemos ar studentų paruošimo lygio, nes bakalauro ir magistro studijos iš principo yra skirtingas reikalas. Tačiau vieną dalyką galiu išskirti. Tai – studentų ir dėstytojų tarpusavio santykiai. Pas jus ryšys yra daug glaudesnis, studentas nesivaržydamas gali dėstytojui paskambinti ar parašyti klausimą elektroniniu paštu ir sulaukti atsakymo. Pas mus to nėra“, – sako indonezietė.

Ji teigia, jog norėtų likti gyventi ir dirbti Europoje, bet pir­miau reikia apsiginti magistro diplomą, o dar knieti baigti ir doktorantūrą.

„Jūsų šalyje labiau išvystytos technologijos ir veterinarijos srityje galima tikrai daug nuveikti“, – įsitikinusi Fransisca.

Tiesa, jeigu ne COVID-19 ir su tuo susiję apribojimai, šiuo metu ji jau atlikinėtų praktiką Portugalijoje. Tačiau visada besišypsanti indonezietė sako nenusimenanti ir džiaugiasi, kad šiuo metu dėl neįvykusios darbo praktikos turi daugiau galimybių geriau pažinti Lietuvą – šalį, kurioje tęsia veterinarijos studijas.

Fransisca, paklausta apie mū­sų vyrus ir galimybę sukurti šeimą su lietuviu, pritilo ir pasakė tik tiek, jog kol kas apie šeiminius santykius negalvoja.

„Pirmiausia noriu visą savo laiką skirti mokslams, užbaigti tai, dėl ko čia atvykau, o šeimos reikalai palauks“, – tvirtą poziciją išsako 25-erių mergina.

Jos manymu, Lietuvos vyrai yra labai drovūs.

O lietuvius ji įvardija kaip ypa­tingai smalsią tautą. Tačiau indoneziečiai, ko gero, europiečių atžvilgiu yra dar smalsesni. Mergina pasakoja, kad jos gimtinėje lietuvaičiams tektų ne kartą patirti išskirtinį vietinių norą draugauti, o jau nusifotografuoti būtų tiesiog privaloma.

Tautinių virtuvių skirtumai

Mūsų šalyje indonezietė sako ypač vertinanti išskirtinę ramybę, tvarką ir žmonių santūrumą. Tarkime, net sostinėje Vilniuje, lyginant su jos gimtuoju miestu, yra labai švaru, vairuotojai sustoja prie pėsčiųjų perėjų, o praeiviai prie kitokios išvaizdos merginos nesikabinėja. Deja, tokių priekabių Fransisca prisipažįsta patirianti, pavyzdžiui, Italijoje, kur gatvėje ne kartą buvusi palydėta švilpimu.

Kita vertus, kalbėdama apie lietuvių natūrą, pašnekovė pastebi, kad Indonezijoje žmonės dažniau šypsosi vieni kitiems, nors nėra nei draugai, nei pažįstami. Lietuvoje to ji pasigenda. 

„Man teko prisitaikyti ir taip pat mažiau šypsotis“, – plačiai šypsodamasi kalba mergina.

Ji sako, jog teko keisti ir mitybos įpročius bei prisitaikyti prie lietuvių virtuvės.

„Pirmas ir, ko gero, didžiausias skirtumas – patiekaluose naudojamų prieskonių kiekis bei aštrumas. Mūsų virtuvėje jų naudojama labai daug ir įvairių, todėl Lietuvoje aštrumo man trūksta. Keistas valgis ir jūsų šaltibarščiai. Nors Indonezijoje būna apie 40 laipsnių karščio, bet niekas nevalgo šaltos sriubos, tik karštą. O štai jūsų cepelinai man labai patinka“, – atskleidžia Fransisca. 

Tačiau ji sako jau įgudusi ir savo nacionalinių valgių leng­vai galinti pasigaminti ir Lietuvoje – mūsų parduotuvių lentynose randa visų reikalingų produktų.

„Vienas dažniausiai mano ga­minamų patiekalų yra vadinamas jautienos karis – rendangas. Kadangi Indonezija – salų valstybė, kiekviename regione šis patiekalas gaminamas vis kitaip, be to, yra labai daug jo variacijų (galima gaminti ir iš vištienos, grybų, avienos, bananų ir t.t.). Šis indoneziečių valgis jau daug metų patenka tarp skaniausių pasaulio patiekalų, o 2017-aisiais buvo išrinktas pačiu skaniausiu“, – su pasididžiavimu pasakoja Fransisca.

Rendangas – išskirtinio skonio karis, kurio gamyba reikalauja nemažai laiko bei pastangų. Todėl dažniausiai indoneziečiai jį ruošia tik išskirtinėms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms. Ruošiant patiekalą iš jautienos, mėsos gabaliukai net kelias valandas turi būti troškinami ypatingame kokosų ir prieskonių padaže. Svarbūs ingredientai – galangalo šaknis (panašus į imbierą šak­niavaisis), citrinžolė, česnakai ir čili pipirai.

Dar vienas Fransiscos išskiriamas ir jos mėgstamas nacionalinis indoneziečių patiekalas – kepti ryžiai arba nasi goreng. Ryžiai dažniausiai gardinami įvairiomis daržovėmis, čili pipirais, krevečių pasta, svogūnais, česnakais ir pomidorų padažu. Nasi goreng iš kitų panašių azijietiškų patiekalų išsiskiria tuo, kad yra gaminami kartu su saldoku, tirštu sojų padažu, o pageidaujantiems ant ryžių porcijos užvožiamas keptas kiaušinis, į vidų gali būti dedama vištiena, krevetės ar grybai. Nasi goreng yra gana sotus patiekalas, tinkamas pietums ar vakarienei, bet Indonezijos gyventojai jį mielai renkasi ir pusryčiams.

Milda sako, jog Fransiscai labai patiko jos mamos pagamintos morkų su česnaku salotos.

„Jų ji jau buvo valgiusi, tačiau jos nebuvo tokios aštrios. O mūsų darže išauginti česnakai pasirodė besantys gerokai ašt­resni. Tad Fransisca prisipažino vien dėl jų dar galėtų sugrįžti į Šilalę“, – juokiasi šilališkė. 

Šilalė priminė gimtinę

Į kelionę po Lietuvą Milda ir Fransisca leidosi autobusais. Tiesa, Fransisca turi vairuotojo pažymėjimą, bet negali juo mūsų šalyje naudotis, nes Indonezijoje eismas juda priešinga kryptimi. Viešniai iš, mūsų akimis, egzotiškos šalies Šilalė paliko itin gerą įspūdį.

„Tai miestas, kuris teikia atgaivą ir gerą nuotaiką. Atrodo, kad žmonės čia vieni kitus pažįsta, visi sveikinasi. Išskirtinės architektūros katalikų bažnyčia – viena gražiausių iš matytų Lietuvoje, tvenkinyje įrengtas fontanas – nuostabūs Šilalės akcentai. Ir, žinoma, nuoširdūs žmonės“,– įspūdžiais dalijasi Fransisca. 

Su „Šilalės artojo“ skaitytojais ji mielai pasidalijo indoneziečių virtuvės paslaptimis ir siūlo pamėginti pasigaminti Indonezijoje mėgiamus patiekalus.

* * *

Indonezietiški ryžiai su vištiena (Nasi Goreng Ayam) 

Šis patiekalas lengvai pagaminamas, pigus, o ir visų reikiamų produktų galima rasti na­muose, nieko ypatingo pirkti nebūtina. 

2 porcijoms reikės: 200 g ilgagrūdžių ryžių, 2 kiaušinių, 1 vištienos krūtinėlės, skiltelės česnako, 100 g šaldytų arba šviežių šparaginių pupelių, 1 nedidelės morkos, 1 čili pipiro (galima ir daugiau arba mažiau, priklauso, kaip mėgstate, nes indoneziečiai valgo labai ašt­riai, tad nustatyto kiekio nėra), 0,5 svogūno, 1 pomidoro, 1 agurko, 2 valg. šaukštų alie­jaus, 2 valg. šaukštų saldaus sojos pa­dažo (galima pirkti „Santa Maria“ padažą „Ketjap Manis“), žiups­nelio druskos, pipirų, aštriųjų paprikų arba saldžiarūgščio padažo (pagal skonį), 1 žaliosios citrinos (laimo) pagardinti (nebūtinai).

Paruošimas: ryžius išvirti, atvėsinti. Kol ryžiai virs, susmulkinti česnaką, morką (galima šiek tiek apvirti, kad būtų minkštesnė), čili pipirą, svogūną, mažais (maždaug 1 cm) gabaliukais susmulkinti vištieną, ant jos suberti prieskonius. Tada į keptuvę aukštais kraštais įmušti kiaušinius, juos kepant reikėtų mentele susmulkinti iki mažų gabaliukų. Į iškeptus kiaušinius sudėti vištieną, šparagines pupeles bei smulkintą morką, česnaką, čili pipirą ir svogūną ir kepti 4 min. aukštoje temperatūroje nuolat maišant. Baigus suberti ryžius ir supilti saldų sojos padažą. Patiekti lėkštėje su pomidorais ir agurku bei aitriųjų paprikų padažu.

Indonezijoje kartu neretai patiekiami ir krevečių trapučiai, tačiau jie tikrai nebūtini. 

Šis patiekalas gali būti ruošiamas ir su jūros gėrybėmis (ypač tinka krevetės). Krevetes galite naudoti, ir ruošiant patiekalą su vištiena (taip dažnai patiekiama ir Indonezijoje).

Aštrus jautienos troškinys iš Balio arba jautiena rendang

Reikės: 1 kg jautienos kumpio ar mentės, 6 šaukštų alyvuogių aliejaus, 250 ml kokosų pieno ir šiek tiek kremo, 3–4 svogūnų, 8 česnako skiltelių (galima ir mažiau), 5 raudonų čili pipirų (arba paprikos, kaip patinka labiau), gabaliuko imbiero šak­nies, šaukštelio maltų baltų pipirų, 2 cit­rinžolių, 2 žvaigždinių anyžių, 4 lauro lapelių, šaukštelio ciberžolės, druskos, rudojo cukraus, ryžių garnyrui, kalendros lapelių papuošimui.

Smulkintuvėje iki rupios tyrelės sutrinti svogūnus, česnakus, čili pipirus, sutarkuotą imbierą. Puode, kuriame bus troškinama mėsa, į įkaitintą aliejų supilti šią tyrelę ir pakepinti 3 min. Jautieną supjaustyti kubeliais ir suversti į puodą. Uždengus troškinti ant lėtos ugnies, kol jautiena suminkštės (apie pusvalandį), vis pamaišant. Kai mėsa bus minkšta, supilti kokosų pieną, sudėti likusius ingredientus ir dar pakaitinti. Patiekti su ryžiais, papuošus kalendra.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir asmeninio pašnekovių archyvo nuotr.