Gydytojo pašaukimas – girdėti ir mylėti žmogų

Sveikata besidomintys šilališkiai tikriausiai nieko taip nelaukia, kaip laukia atvykstant į Šilalės ligoninę profesoriaus Prano Šerpyčio. Jau kelinti metai iš Žvingių kilęs medikas per atostogas šilališkiams skaito paskaitas apie širdies ligas, pataria, kaip save prisižiūrėti, papasakoja apie naujausius gydymo metodus. Liepos viduryje jis vėl lankėsi Šilalėje. 

Prieširdžių virpėjimas – pasalūniška liga

Gydytojas kardiologas, anes­teziologas-reabilitologas, moks­lų daktaras, Vilniaus uni­versiteto profesorius ir Me­di­cinos fakulteto Skubios pagalbos centro vadovas P. Šerpytis, ko gero, yra vienas daugiausiai pasiekusių mūsų kraštiečių. Šilalėje apie jo nuoširdumą sklando kone legendos – kiek galėdamas jis padeda sunkiausiai susirgusiems, ne vienerius metus remia iš Žvingių kilusį jaunimą, lankydamas gimtinėje gyvenančią mamą, nepamiršta užsukti ir pas buvusius savo mokytojus.

Paskaitos – taip pat pagalba žmonėms, nes medicinos profesorius įsitikinęs, jog žodis gali pasiekti daugiau nei rankos, o vienas žodis kartais gali net gyvybę išgelbėti. Šįkart į Šilalę jis atvyko pasidalinti žiniomis apie  daugelio nejuntamą, bet labai pavojingą širdies ritmo sutrikimą – prieširdžių virpėjimą. Tai dažniausiai pasitaikanti širdies ritmo sutrikimų liga.

„Jei kas nors atrastų būdą šiai ligai užkirsti kelią ar išgydyti ją, tikriausiai gautų Nobelio premiją. Tačiau toks gydytojas dar negimė“, – pradėdamas paskaitą, prisipažino patyręs kardiologas. 

Prieširdžių virpėjimu serga apie 2 proc. pasaulio gyventojų, manoma, jog Lietuvoje tokių ligonių gali būti per 100 tūkstančių. Senstant rizika susirgti didėja, bet to neišvengia ir jauni žmonės – aktyvus darbas, sportas, sukeliantis intensyvų prakaitavimą, bet kada gali sukelti širdies ritmo sutrikimus. Dar didesnę riziką patiria tie, kurie turi širdies ydą, ypač dvigubo vožtuvo angos susiaurėjimą, dėl kurio ple­čia­si prieširdžiai, arba esant padidėjusiai skydliaukės funkcijai, nekontroliuojamai arterinei hi­pertenzijai, progresuojant išeminei širdies ligai bei kitoms būklėms.  

Prieširdžių virpėjimas nėra mirtina liga, tačiau gali sukel­ti labai sunkių komplikacijų. Treč­dalio išeminių insultų prie­žas­tis ir yra prieširdžių vir­pė­jimas, nes jo metu prie­­širdžiuose susidarę trombai pa­tenka į arterijas, „numeta­mi“ į smegenų ar žarnyno krau­jagysles. 

„Jauniems žmonėms atrodo, kad jie gali viską daryti be jokių apribojimų, bet net toks paprastas veiksnys kaip karštis sutrikdo elektrolitų balansą ir, jei tik yra koks nors genetinis polinkis, atsiranda rizika iššaukti aritmiją. Didžiausią riziką  patiria vyresni nei 75 metų, sergantys diabetu, trumpalaikį sąmonės praradimą patyrę, aukštą kraujo spaudimą turintys, kraujagyslių ligomis sergantys žmonės. Nors širdies ligos labiau būdingos vyrams, didesnę prieširdžių virpėjimo riziką patiria moterys.

Be to, ritmo sutrikimus stimuliuoja net ir labai nedidelės alkoholio dozės“, – įspėja profesorius. 

Pasak kardiologo, dauguma žmonių prieširdžių virpėjimo visiškai nejaučia, jis pasireiškia tik didelio fizinio krūvio metu. Bet palaipsniui prieširdžiai plečiasi, vystosi širdies nepakankamumas – širdis nesusitraukia tiek, kiek turėtų susitraukti. Todėl visi, kuriems nustatytas lėtinis prieširdžių virpėjimas, privalo gerti kraują skystinančius vaistus. Tiesa, daugelis klaidingai mano, jog aspirinas apsaugo nuo krešulių susidarymo, esant prieširdžių virpėjimui. Šiam procesui suvaldyti reikalingi vaistai, vadinami antikoaguliantais. Nau­­dojant „senuosius“ (varfarinas), būtina kraujo krešumo kontrolė, t.y. kas mėnesį reikia atlikti kraujo krešumo tyrimą, norint nustatyti vaisto efekty­vumą bei siekiant išvengti krau­javimo ir tromboembolinių komplikacijų.

Geriant „naujuosius” antikoaguliantus, kraujo krešumo tyrimas nebūtinas, bet jie neskiriami ligoniams, kuriems yra implantuoti mechaniniai širdies vožtuvai. Gydymas antiko­aguliantais pradedamas „senaisiais” antikoaguliantais ir, esant neefektyviam gydymui jais, po pusės metų gydytojas kardiologas gali išrašyti kompensuojamus „naujuosius” geriamuosius antikoaguliantus. Vėliau šiuos vaistus turi teisę išrašyti ir šeimos gydytojas. 

„Ko labiausiai reikia, kad širdies ritmas netriktų? Kont­roliuoti arterinį kraujo spaudimą – taip galima 10 kartų sumažinti insulto ir 6 kartus miokardo infarkto riziką. Būtina pasitikrinti, ar nėra skydliaukės susirgimų, širdies vožtuvų patologijos ar išeminės širdies ligos, gerti pakankamai skysčių, nedirbti iki devinto prakaito. Vieną kartą atsiradus prieširdžių virpėjimui, ritmas sutrinka daug greičiau“, – primena profesorius P. Šerpytis. 

Pasak jo, kiekvienas turi žinoti, jog, pajutus prieširdžių virpėjimą, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus – be spe­cialaus paruošimo ir specia­lių tyrimų ritmą galima atsta­tyti ne vėliau kaip per 48 val. Pa­vėlavus lieka tik naudoti kraują skystinančius vaistus. Ilgai trunkantis, nuolatinis prieširdžių virpėjimas nebe­at­sistato, todėl, pajutus, kad ritmas sutriko, reikia kuo greičiau vykti į ligoninę.  

Medikui svarbiausia mylėti žmones

Šilališkiai profesoriui turėjo daugybę klausimų – ne tik prašė pasakyti, ar tinka jų naudojami vaistai, rodė išrašus iš ligoninių su nustatyta diagnoze, bet ir klausinėjo, ką galima ir ko negalima valgyti ar gerti. Stebino mediko kantrybė ir geranoriškumas, o ilgametė farmacininkė, su gėlėmis atėjusi padėkoti ją gelbėjusiam kardiologui, net apsiverkė.

„Po operacijos Vilniuje paju­tau, kokią gerą širdį turte. Iš kur tiek kantrybės ir gerumo? Parvažiuodavote iš Vo­kie­tijos ir skubėdavote prie mano lovos. Ačiū“, – dėkojo šila­liš­kė.

Profesorius juokėsi, kad gydytojo toks darbas – klausytis žmonių ir padėti jiems, nes tam jis ir yra reikalingas. 

„Tie, kurie renkasi mediko profesiją, be gebėjimo mokytis turi mylėti žmones ir žinoti, kad jie yra labai skirtingi. Bet vienodai gerai reikia gydyti ir inteligentą, ir paprastą darbininką, ir asocialų girtuok­lį“, – sa­kė garsus kardiologas, pagar­bos žmonėms vaikystėje išmokęs iš savo tėvų ir galintis pasigirti, jog žino, ką reiškia augti meilėje. 

Tapti mediku Pranas tikina svajojęs nuo pirmos klasės, kai buvo įsižiūrėjęs kolūkio zootechnikę. Gražiausia kaimo panelė važinėjo motociklu, o per atostogas ją vėžino mediciną studijuojantys vaikinai.

„Tada ir nutariau, jog „kiečiausi“ vyrai yra medikai, ir nors tėtis norėjo, kad tapčiau ag­ronomu, savo nusistatymo ne­keičiau“, – juokėsi profesorius. 

Į Kauno medicinos institutą šilališkis įstojo tik iš antro karto, todėl gerą pusmetį Žvingių vidurinėje mokykloje dirbo fizikos mokytoju. Mokytojauti jam patiko, sako, jog dėl to ir dabar su tokiu dideliu malonumu dėsto studentams medicinos mokslus. 

Didžiausiu gyvenimo laimėjimu profesorius laiko žmones, kurie jį lydėjo gyvenimo keliu. 

„Mane visada supo geri žmonės. Atvažiavau į institutą, ma­no „raketa nešėja“ tapo profesorius Algimantas Mickis, kuris laikė mane pavyzdingu studentu ir norėjo, jog pasilikčiau universitete. Esu net Katalikų kroniką institute nešiojęs, jaučiau, kad tai jis mane ir apsaugojo nuo nemalonių – nugesino visus skandalus, nes buvo Kauno medicinos insti­tuto tarybos pirmininkas. Profesorius Jurgis Brėdikis išmokė optimizmo – fantastika, kaip jis mo­kėjo pritraukti jaunimą. Jų patirtis man daugybę kartų yra padėjusi“, – džiaugėsi P. Šer­py­tis. 

Tapęs gydytoju anesteziolo­gu-reanimatologu, pateko į Vilniaus Santaros klinikas, kur nuolat jautė profesorių Al­gi­manto Marcinkevičiaus ir Alek­sandro Laucevičiaus globą. Pastarasis pakvietė dirbti kar­diologijos klinikoje širdies ritmų sutrikimų ir intensyvios kardiologijos srityje. Taip P. Šerpytis susidomėjo skubios pagalbos medicina ir tapo jos pradininku Lietuvoje. 

Profesorius įsitikinęs, jog net talentingiausiems žmonėms rezultatų pasiekti padeda ne įgimti sugebėjimai, o atkaklus darbas.

„Mama mane mokė, kad gyvenime svarbiausi du dalykai: melstis ir dirbti. Niekada nemačiau savo tėvelių tinginiaujančių, ir mes, vaikai, buvome raginami turėti užsiėmimą – po pamokų sportuoti, lankyti būrelius, skaityti, nes kai esi užimtas, į galvą nelenda blogos mintys. Tą sakau ir savo vaikams“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius. 

Su žmona Aurelija šilališkis užaugino du sūnus ir duk­rą. Kaip ir mama, dukra pasirinko farmakologiją, o sūnus Rokas dirba gydytoju kardiologu Santaros klinikose ir yra Vilniaus universiteto doktorantas. Praną džiugina ir ant­rojo sūnaus karjera – Karolis yra ekonomikos mokslų dakta­ras ir dėsto Vilniaus universitete. 

Stebi vykstančias permainas

Dažnai aplankyti mamos į Ši­lalę atvykstantis P. Šerpytis neslepia, jog visada jautė šio kraš­to trauką. Gražėjantis miestas, nauji statiniai džiugina akis, tačiau labiausiai profesorius vertina čia esančius žmones. 

 „Visą laiką galvoju apie žmones. Man ta aplinka, pastatai, supratimas, kad čia yra tavo šak­­nys – labai svarbu, bet jei nebūtų žmonių, nebūtų ir tos šilumos, kurią atvykęs jaučiu. Di­džiuojuosi savo kraštiečiais –

gydytojais, ligonine, kurią jiems pavyko išsaugoti. Mamai dažnai prireikia jų pagalbos. Sė­dėdami savo aukštuose bokštuose galime sakyti, kad čia nieko gero, bet kai patenkame į tas sąlygas, suprantame, jog čia dirbti gerokai sunkiau. Lietuvą kuria tokie maži darbai: pagalba žmogui, nuoširdus pasiaukojimas silpnesniam“, – įsitikinęs profesorius P. Šerpytis.   

2013 m., Šilalei švenčiant 480 metų jubiliejų, kardiologui P. Šerpyčiui buvo suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas. Profesorius tikino, jog šį apdovanojimą priėmė kaip įsipareigojimą kažką gero ir svarbaus padaryti savo kraštui. 

„Mūsų karta yra išmokyta daugiau imti negu duoti, o aš galvoju atvirkščiai: tik duodamas gali jaustis laimingas. Kai duodi, niekada nereikia galvoti, kad grįš: aš ir taip žinau, jog gerumas visada sugrįš tuo pačiu. Stebiuosi, kai girdžiu sakant, kad Lietuva nieko nedavė, čia viskas blogai. Taip ir norisi paklausti – o ką pats davei Lietuvai? Ir aš savęs klausiu, ką jai daviau. Labai malonu, kai supranti, jog turi ką duoti“, – sakė medikas. 

P. Šerpytį džiugina Lietuvos žmonių pakantumas, tolerancija visoms tautoms, pagerė­jęs požiūris į žydus, kurių prieš karą mūsų miesteliuose buvo labai daug ir lietuviai mokėjo gražiai su jais sugyventi. Džiu­gina jį ir permainos Ši­la­lė­je. 

„Slidinėjimo trasa, stadionas, baseinas, dabar statys sporto kompleksą. Sako, jo nereikia. Kodėl? Ar Šilalėje gyvena kitokie žmonės, negu Vilniuje? Važiuoju per Lietuvą ir džiaugiuosi, kai matau naujus namų stogus – Šilalėje jų taip pat daug. Lietuva keičiasi, žmonės tą turi pamatyti, nes daugelis per kasdienybę permainų tiesiog nepastebi. Niekas už mus valstybės nesukurs, mes patys viską turime daryti. Kiek važinėju po pasaulį, tokių darbščių žmonių niekur nemačiau – mums visi gali to pavydėti“, – tvirtino medikas, svajojantis, jog ateis laikas, kai ir mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės nebijos imtis verslų ir galės gyventi taip, kaip airiai, vokiečiai ar slovakai. 

Beje, COVID-19 virusas irgi daug ko išmokė. Pavyzdžiui, kad galima dirbti nuotoliniu būdu. Todėl ir gyvenant mažesniame miestelyje darbus galima atlikti iš namų. Nebūtina gyventi Klaipėdoje, Kaune ar Vil­­niuje. 

Sveikatos receptas – gera nuotaika

„Didžiosios ligoninės – San­taros, Kauno klinikos – diag­nostiniai centrai, kur žmogus yra tik numeriukas. Ten leng­viau nustatyti diagnozę, atlikti sudėtingas operacijas ar procedūras, o gydyti reikia mažose ligoninėse, kur medikas yra arti žmogaus. Dar labai svarbu, kad čia būtų teikiama skubi pagalba – širdies ritmui sutrikus, ne iškart galime nuvažiuoti į Vilnių, laukti eilėse. Todėl esu dėkingas tiems medikams, kurie savo likimą susiejo su mažomis ligoninėmis ir čia gyvenantiems žmonėms atiduoda visas savo žinias ir energiją“, – sakė P. Šerpytis.  

Blogai, pasak profesoriaus, kad beveik neliko medicinos punktų. Juk ne visi kaimo gyventojai gali nuvažiuoti pas daktarą, todėl laimė, jog į nuošalesnes vietas atvyksta „ratuota“ slaugytoja, atlieka paskirtas procedūras. Laikmetis keičiasi, gerai, kad atsiranda naujos darbo formos, nebereikia išlaikyti pastatų.

„Bet jei liktų tik Tauragės ligoninė, kaip planuojama, būtų labai blogai. Daugelis žmonių netektų paskutinės vilties greičiau sulaukti pagalbos“, – nuogąstauja profesorius.  

Ligoninėje paskaitos apie prieširdžių virpėjimą pasiklausyti susirinkę šilališkiai išgirdo P. Šerpyčio geros sveikatos receptą: kasdien šalia esančiam žmogui reikia pasakyti bent tris gerus dalykus. Pagirti, kad gražiai atrodo, gerai pasielgė, pasidžiaugti, jog susitiko, kas nors pasisekė. 

Profesorius įsitikinęs, kad teigiamos emocijos veikia geriau nei vaistai, nes seniai įrodyta, jog mintys materializuojasi. Gerų emocijų šaltinių yra daugybė: sportas, gamta, sodininkystė, gėlių auginimas, bend­ravimas su žmonėmis. 

O kas pačiam profesoriui suteikia gerų emocijų? 

„Kiekvienas darbas, gerai pa­­darytas, mane įkvepia. Gy­dy­tojui tenka daug bendrauti su ligoniais, prisiliesti prie tokių asmenybių, kurias šiaip jau galėtume pamatyti tik televizoriaus ekrane. Tai labai smagu. Dar nesimokiau medicinos, kai laikraštyje „Šilalės artojas“ perskaičiau šimtamečio Macaičio interviu. Jis sakė, jog geros nuotaikos semiasi iš gamtos, iš darbo, lietuviško samagono ir gražių moterų...

Supratau, kad niekada negalima prarasti humoro jausmo ir nebijoti pasijuokti iš savęs. Lietuviams to labai trūksta, mes esame skeptikai. Todėl šviesiau žiūrėkime į gyveni­mą – geriau seksis, mažiau sirgsime“, – linki šilališkiams mūsų kraštietis patyręs kardiologas P. Šerpytis. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.