„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Bilioniškiai pakvietė menininkus įamžinti savo kaimus

Bilionių seniūnija ir bendruomenė prie piliakalnio sukvietė menininkus Bilionių seniūnija ir bendruomenė prie piliakalnio sukvietė menininkus

Ketvirtą kartą Bilionių seniūnija ir bendruomenė su­kvietė menininkus į plenerą prie Bilionių piliakalnio – šiemet tradicinė kūrybinė stovykla „Šimtmečio veidai ir vaiz­dai“ skirta Tautodailės metams. Visą savaitę prie pi­liakalnio ir greta esančioje etnografinėje sodyboje šur­muliavo smagūs renginiai, savo sugebėjimus išbandė prie Paršežerio stovyklavę etnokultūros kūrybinių dirb­tu­vių dalyviai, svečiavosi Luokės bendruomenės kulina­rinio paveldo komanda. Susibūrimai prie Bilionių pilia­kalnio tampa tradiciniais, o jų jau laukia ne tik vietiniai gyventojai. 

Vieta, kur istorija atgyja

Prie Žemaičių plento stūksan­tis Bilionių piliakalnis, lyg legendinis žemaičių milžinas, iš toli spinduliuoja istorijos jam suteiktą galią ir ramybę, tačiau kartą per metus atgyja visa jėga – piliakalnio papėdėje užsisuka tokia veikla, apie kurią mūsų protėviai tikriausiai nė nesvajojo. 

To šurmulio organizatoriai yra bilioniškiai, prieš keletą metų išsireikalavę atlikti ant piliakal­nio bent epizodinę archeologi­nę žvalgybą. Jų entuziazmas už­krėtė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentą dr. Gintautą Zabielą, o pirmieji unikalūs radiniai leido mokslininkui spėti, jog būtent čia, ant Bilionių piliakalnio, galėjo stovėti legendinė Pilėnų pilis. 

Epizodiniai archeologiniai pa­sižvalgymai tapo rimtu trijų va­sarų moksliniu darbu, pasiekusiu plačiąją visuomenę knyga „Bilionių piliakalnis – nauji Žemaitijos istorijos faktai“. Ir tai yra geriausias įrodymas, kiek daug gali padaryti susitelkusi bendruomenė.

Smagiausia, jog bilioniškiai ne­užmigo ant laurų ir šiemet suplanavo naują savo istorijos įam­­žinimo etapą – sugalvojo parke pastatyti atminimo ženklus visiems aštuoniems savo kaimams. 

„Niekas nežino, ar ateityje iš­liks Bilionių seniūnija, bet akmeniniai ženklai – mažosios skulptūros – amžiams primins, kad šio­je vietoje gyveno savo gimtinę mylintys žmonės“, – teigė Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė. 

Primins gimtinėje paliktas šaknis

Šiemet prie Bilionių piliakalnio prisiglaudusioje senovinėje Juozo Rupšlaukio sodyboje, kur dabar šeimininkauja Edita ir Darius Nevardauskai, ne tik kaukšėjo medžio skulptorių kaltai ir rymojo dailininkų molbertai, bet ir dūzgė akmens apdirbimo technika. Galima drą­siai sakyti, kad bilioniškiai savo kaimams įamžinti pasikvietė pačius talentingiausius šalies tautodailininkus – tris kartus „Aukso vainiku“ apdovano­tą skulptorių Adolfą Teresių ir tokį pat įvertinimą pelniusį Valdą Banzą. Abu jie kelmiškiai, smagūs vyrai, nepailstantys pasakoriai, sugebantys net ir menkiausiose smulkmenose įžiūrėti bei kitiems parodyti grožį. Nuplovę akmenį, abu ir pamatė, jog lauko riedulys jau anksčiau tapo žmogaus rankų kūriniu – ant jo išliko kažkada iškalti romėniški skaičiai. Toks akmuo galėjo būti naudojamas 

kaip lauko riboženklis. Tautodai­lininkų prielaidą patvirtino ir Etninės kultūros globos ta­­rybos pirmininkas Virgini­jus Jocys, to­dėl nuspręsta šį ak­menį išsaugoti ir statyti kartu su naujai sukurtomis skulptūromis. 

Šiemet bilioniškiai įamžino ke­turis kaimus – akmentašiai kūrė skulptūras Baublių, Stonių, Baravykų ir Plunksnės kaimams.

„Kaip Baravykai be baravykų? Susodinsiu ant akmens gra­žią šeimynėlę“, – šlifuodamas akmenį, juokėsi V. Banza. Stonių kaimą primenantis akmuo papuoštas raidėmis ir plunksna, nes jame veikė mokykla, Plunksnes žymintis – kalvę simbolizuojančiu kūju ir priekalu.

Akmentašys iš Kel­mės jau 33-ejus metus kala raides ant kapinių paminklų, o du dešimt­mečius nuo šios monotonijos il­sisi, kurdamas akmens skulptūras. Būtų to ėmęsis ir anksčiau, tik, sako, labai trūko gerų įrankių. 

„Akmuo žmones ne šiaip sau traukia, jis gydo ir mora­liš­kai, ir fiziškai. Jei ka­da susižeisite, ak­mens dulkėmis pabarstykite žaizdeles – vakare pamatysite, kad jau užsidėjo šašas“, – tikino meistras. 

Iš Kelmės kilęs, o dabar Garliavoje gyvenantis trijų „Aukso vainikų“ savininkas  A. Teresius yra medžio skulptorius, kasdien kalbina ąžuolą, akmuo jam yra „atostogų pramoga“, privertusi pasimokyti naujų technologijų. Tačiau naujoku skulptūroje A. Teresiaus nepavadinsi – jo sukurtą iš nendryno brendantį akmeninį paukštuką Baublių kaimui atminti taip ir norisi paglostyti. 

„Kaimų atminimas man labai svarbus, o kūrybai tai ypač gera tema. Mano mama kilusi nuo Varnių, visą gyvenimą kalbėjo žemaitiškai, todėl šis kraštas visada buvo savas. Matyt, manyje tebėra gyvas žemaitiškas genas: nuvažiuoju pas dzūkelius, jie ten taip maloniai ciksi, bet ne tas ir viskas. Žmogui labai svarbu jausti, kur yra jo šaknys“, – sakė A. Teresius. 

Visi kūriniai – to paties ąžuolo šakos

Greta akmentašių gaudė ir medžio skulptorių pjūklai. Prie Bilionių piliakalnio jau tarsi namo kelintą kartą grįžta pag­ramantiškis Nerijus Alšauskas, o Kaltinėnuose gyvenantis kryždirbys Alvydas Pocius čia yra visiškai savas. Šiemet abu jie ėmėsi naujam gyvenimui prikelti tai, kas liko nuo pernai žemaitiška meška pavirtusio seno ąžuolo. O liko šakos, iš kurių šokio judesyje sustingo smagi porelė – skrybėlę laikantis vyras ir grakšti moteriškė. Storos ąžuolinės lentos tapo dailiais, tautiniais ornamentais ir Vyčiu papuoštais suoliukais. 

N. Alšauskui ąžuolas pasiduo­da lengvai, todėl jam tautodailė yra visas gyvenimas: ir verslas, ir pomėgis, ir kūryba, kuriai jis negaili laiko. Skulptorius sakė, jog rankoms dirbant, galvoje sukasi nauji planai, todėl tokie plenerai kaip Bilioniuose atgaivina dvasiškai ir suteikia įkvėpimo būsimiems sumanymams.

Pernai N. Alšauskas kūrė mil­žiną, kurio pypkės pelenai, kaip byloja legenda, ir tapo Bilionių piliakalniu. Šiemet nuspręsta, kad milžinui vienam liūdna dūmoti, reikia, jog jį kas palinksmintų. O kas geriau už šokėjus gali tai padaryti?

„Gal kitąmet dar ir muzikantą į kompaniją įtaisysime“, – užsiminė Bilionių seniūnė, puoselėjanti ne vieną parko gražinimo planą. 

Kryždirbys A. Pocius taip pat yra apdovanotas „Aukso vainiku“, bet pasiūlymų nesirenka – jei reikia suoliukų, sukurs suoliukus, bet tokius, kad visi, ant jų sėdintys, aikčios iš susižavėjimo. 

Vienas iš dviejų A. Pociaus sumeistrautų suoliukų, greičiau­siai tas, ant kurio pavaizduota Vytis ir žemaitiška meška, o atlošą puošia užrašas „Ten, kur tylūs milžinkapiai stovi,/Griovė priešai pilis medines“, bus užneštas ant Bilionių piliakalnio, kad, įveikę kelis šimtus laiptukų, svečiai galėtų atsipūsti ir apžvelgti kraštovaizdį. Bilionių seniūnė džiaugėsi, jog šį kūrinį seniūnijai padovanojo E. ir D. Nevardaus­kai.

Daug gražių vietų įamžino plenere dalyvaujančios dailininkės – Lietuvos dailininkų są­jungos tapytojų sekcijos narės Eglė Petraitytė-Talalienė, Marija Rastenienė ir Jolanta Krivickaitė. Jos Bilioniuose kūrė pirmą kartą, todėl negalėjo atsigėrėti nuo piliakalnio atsiveriančiu vaizdžu, šviesos ir šešėlių žaismu, natūraliu gamtos alsavimu – popiečio kaitrą keičiančiu griaustinio dundėjimu, aud­rą pranašaujančio vėjo sukeltu lapų šnabždėjimu. Tą gamtos keliamą įtampą profesionalios dailininkės bandė atskleisti įvairiomis technikomis – štri­chavo pieštuku popieriuje, liejo akvarelę, margino drobę aliejiniais dažais. E. Petraitytė-Talalienė neslėpė, jog kūrybinė stovykla tėra žvalgytuvės, po kurių namuose gimsta geriausi kūriniai. O plenere sukurti dailininkių darbai papuoš Bilionių bendruomenės salę. 

Šlovino akmenį ir medį

Šiemet pirmą kartą Bilionių seniūnija savo planus derino su Šilalės kultūros centru, prie Paršežerio organizuojančiu jaunimui tradicinę etnokultūros stovyklą. Sumanymas gimė bend­rai ieškant renginiams finansavimo ir besižvalgant į Lietuvos kultūros tarybą. Nauda akivaizdi visiems – į Bilionius pakviestas Užgavėnių kaukių kūrėjas Raimondas Puškorius ir akmens amuletų gamyba užsiimančio Alberto Martinaičio pasakojimai bei pamokymai buvo vertingi ne tik etnokultūra besidomintiems moksleiviams, bet ir suaugusiesiems. 

„Meskite akmenį į mano daržą, o aš iš jo pagaminsiu akmenį po kaklu“, – siūlė prie klėtelės įsitaisęs šiaulietis kalvis A. Marti­naitis, kelias dienas iš ran­kų nepaleidęs koncerti­nos ir nuolat smagiai traukdavęs visų dėmesį prikaustančias dainas. 

Jau daug metų jis gamina miniatiūrinius akmeninius amuletus. Pasak tautodailininko, po ledyn­me­čio akmuo maitino ir rengė žmones: akmeniniu kir­vuku jie nudobdavo žvė­ris, kurių mėsą valgydavo, o kailiais saugodavosi nuo šalčių.

„Net ir visi žodžiai iš akmens amžiaus pas mus atėjo, todėl kožnam save gerbiančiam žemaičiui reikia pasikabinti akmenį po kaklu“, – rodydamas amuletus, aiškino meist­ras.

Dar smagesnis juokas skambėjo nuo daržinės, kur Užgavėnių kaukes demonstravo medžio gabalą skaptavęs kretingiškis R. Puškorius. Tautodailininkas garsėja koplytstulpiais, kryžiais, paminklais ir skulptūromis – didžiuliai jo kūriniai stovi Gargždų, Vėžaičių bažnyčių šventoriuose, Kretingoje bei daugelyje kitų vietų. Bet smagiausia jam kurti Užgavėnių kaukes, kurias drožti išmokė tėvas, garsus Žemaitijos tautodailininkas Anicetas Puškorius. Beje, ranką tam įvaldė visi penki vaikai. Ant daržinės durų iškabinęs velnių, raganų, kanapinių, lašininių, suktų pirklių kaukes, kurią nors nuolat dėdamasis ir gąsdindamas smalsuolius, R. Puškorius juokavo, jog kaukes kuria ir jo vaikai bei anūkai – tai tapo net kelių šeimų užsi­ėmimu, nes jų prireikia ne tik prieš Užgavėnes.

„Piršlio korėjai“ kaukėmis puošiasi vestuvėse, liaudies teatrų aktoriai prašo sukurti vaidinimams, kaip unikalus tautodailės kūrinys kaukės vežamos lauktuvių užsienyje gyvenantiems lietuviams. Nesuskaičiuoju, kiek jų per gyvenimą išdrožiau, bet niekada tiek daug nesu niekur nusivežęs, nes pas mane jos neužsilieka – čia visos šeimos kūrinius sudėjau“, – juokėsi meistras. 

Patyrė atradimo džiaugsmą

Bene daugiausiai žmonių šurmuliavo apie Luokės bendruomenės moteris, iškepusias 100 raganų papločių. Luokiškės ragino prisiminti, kaip mūsų močiutės ant pečiaus rinkių kepdavo duonos papločius. Raganų paplotėliai skanesni, pagardinti dešra ir sūriu, bet jiems iškepti reikia 300 laipsnių karščio. Tokią 1,5 tonos sveriančią krosnį, pagamintą Italijoje pagal specialų užsakymą, luokiškės atsivežė ir į Bilionius. 

„Kai prašo duoti dar, nepaprastai džiau­giamės – matom, kad skanūs tie raganų valgiai. Gal papločiai šiek tiek panašūs į picas, tačiau norime priminti žmonėms, kaip anksčiau buvo gaminamas valgis. Savo krosnyje ir duoną galime kepti, bet per šventes ilgu laukti, reikia mažiausiai trijų valandų“, – pasakojo vos spėjusios ap­link krosnį suktis Luokės moterys. 

Smagų šurmulį stebėjusios Šilalės kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė ir Bilionių seniūnė L. Dau­kantienė džiaugėsi, jog ple­neras „Šimtmečio vei­dai ir vaizdai“ tapo atradimu ir me­ni­nin­kams, ir kaimo bend­ruomenės žmonėms, ir prie piliakalnio užsukusiems lan­kytojams. O svarbiausia, kad tokie renginiai palieka ne tik gražius prisiminimus, bet ir turi išliekamąją vertę. Bilionių parkas vėl praturtės skulptūromis, ne viena būsima karta džiaugsis sumanymu įamžinti seniūnijos kaimus. Geresnės priemonės savo kraštui garsinti ir negali būti.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.