Kelionė skaudžios praeities keliu
Įspūdingas, padavimais apipintas Treigių piliakalnis, o jo vardu pavadintas kaimas dar ir šiandien maloniai kviečia užsukti, pasigrožėti gilia senove, gamta.
1949 m. kovo 25 d., 4 val. nakties, į šio kaimo gyventojo Kajetono Knystauto trobos duris su triukšmu įsiveržė ginkluoti žmonės, prikėlė iš miego ne tik tėvus, bet ir dvylikametę Genutę bei vos metukų sesutę Stefą Birutę. Pakėlė tam, kad pasiųstų į nežinią...
Šiomis dienomis Genutė minėjo garbingą 85-erių metų jubiliejų. Jaunatviškos išvaizdos, šviesaus proto mūsų likimo draugė veda mus nuo paauglystės praeitu gana sunkiu gyvenimo keliu.
Baudėjai tėvams neleido nieko pasiimti, atstatę šautuvus, liepė rengtis. Motina norėjo įsidėti maisto atsargų, lašinių atsipjauti, bet neleido nė gabalėlio. Mama tik spėjo įsipilti sėtuvę rugių. Vaikus skubino rengtis, į vystyklus suvyniojo sergančią sesutę.
„Iki Laukuvos penketą kilometrų mus vežė arkliais. Vėliau persodino į atvirą bortinę mašiną, kurią lydėjo sargybinis. Geri žmonės spėjo dar įmesti duonos – matė, kad nieko neturime pasiėmę, verkiame. Iki Tauragės vežė keletą valandų. Sesutė drebėjo iš šalčio, nes mama nespėjo pasiimti šiltesnės skaros. Už išsaugotą jos gyvybę esame dėkingi mus lydėjusiam rusų kareiviui – jis nusivilko savo „šinelį“ ir padavė mamai, kad susuptų mažylę...
Kelionė į tremtį truko visą mėnesį. Išgyventi 25 šeimų nariai turėjome patys, kaip sugebame. Rytais tik paklausdavo, ar visi gyvi... Po mėnesio išlaipino iš traukinio ir vežimais, traukiamais jaučių, gabeno dar 20 kilometrų iki kolūkio „Birriusinskij partizan“. Kaimas pasitiko sukežusiomis bakūžėmis, bet, ačiū Dievui, geros širdies žmonėmis.
Sunkiai, vargingai, bet išgyvenome. Tėvą išsiuntė dirbti į taigą. Vasarą ganydavo gyvulius, žiemą šerdavo. Jo nematydavome ištisus mėnesius. Kaip sugebėjo, taip pats savimi rūpinosi. Mama dirbdavo visus darbus. Labai norėjau mokytis. Pramokau rusų kalbos, priėmė į antrą klasę. Baigusi vietinę mokyklą, su drauge, rusų mergaite, išvykau laikyti stojamųjų egzaminų į medicinos mokyklą. Norėjau būti felčere-akušere. Egzaminus išlaikiau gerai, buvau priimta mokytis, bet turėjau gauti komendanto leidimą. Deja, vietoje leidimo – atsakymas, jog mano vieta už grotų, o ne mokslo įstaigoje... Ir visa tai dėl to, kad neatsiklaususi išvykau laikyti egzaminų. Tačiau ir atsiklausus būtų neišleidęs...“ – savo sunkios jaunystės keliais veda mus jubiliatė.
Atsitiktinai pamatęs begalinį merginos sielvartą ir ašaras, vaikų namų vadovas ją ramino, įdarbino auklyte, pasirūpino, kad galėtų mokytis neakivaizdžiai. Tik diplomo Genutė neįgijo, nes šeimai buvo leista grįžti į tėvynę, o vienos svetimame krašte tėvai nepaliko.
Genutė ir šiandien bendrauja su savo jaunystės draugėmis, susirašinėja laiškais. Prieš kurį laiką jaunesnioji sesuo lankėsi buvusioje tremties vietoje, kvietė kartu važiuoti ir ją, tačiau Genutė nesiryžo. Pabūgo, jog teks plaukti laivu upe, per kurią anuomet, tirpstant ledams, jaučiai tempė vežimus. Jaučiai jau plaukė, o jie iškorijusiu ledu slydo rogėmis...
Negalia, pažeistas sąnarys nebeleidžia moteriai, kaip iki šiolei, aktyviai judėti. Jaukiuose jos namuose buvo maloniai gera. Atsisveikindami tremtiniai linkėjo, kad jubiliejus būtų tęsiamas po penkerių metų, linkėjo giedros nuotaikos ir Kūrėjo palaimos.
Sukančius iš kiemo Genutė išlydėjo mojuodama lange.
Teresė ŪKSIENĖ
LPKTS Šilalės skyriaus pirmininkė
Nuotr. iš autorės albumo
