Baltijos kelias – tai mes

Arti dvidešimto amžiaus vidurio didelėje Europos dalyje įsigalėjo komunizmas ir nacizmas. Komunis­tai skelbė pasaulinę klasių kovą, tad Rusijoje teroristiniam bolševikų sparnui užgrobus valdžią, prasidėjo priešiškos visuomenės naikinimas. Galutiniame rezultate turėjo likti dvi „draugiškos“ – darbininkų ir vals­tiečių – klasės bei negausi griežtai kontroliuojama inteligentijos grupelė. Nacizmas siekė, kad vyktų pa­saulinė rasių kova, tad pradėjo naikinti žmones rasiniu pagrindu, tikslu įtvirtinti tariamai pranašesnes rases. Tiek viena, tiek kita ideologija nepripažino laisvos visuomenės, žmonių apsisprendimo, demokratinio valdymo, sukarino valstybes, okupavo kitų valstybių teritorijas.

Nacių lyderis Vo­kietijoje Adolfas Hit­leris žavėjosi kai kuriais Sovietų sąjungos komunis­tų diktatoriaus Jo­sifo Stalino valdymo bruožais, pavyzdžiui, jo sukurta priverstinio darbo ir įkalinimo stovyklų sistema. 

Įsitvirtinę reži­mai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Mask­voje pasirašė drau­gystės, vieni kitų nepuolimo sutartis bei slaptus įtakos zonų susitarimus. Nacių ir sovietų užsienio reikalų ministrai tarp Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, dalies Ru­­munijos tarsi juodąjį kaspiną nubrėžė liniją. Jo­a­chimo fon Ri­bent­ro­po ir Viačeslavo Mo­lotovo parašai ant slaptų proto­kolų reiškė, jog minėtų valstybių pasaulio žemėlapyje nebūtų. 

Suo­kalbininkai veikė greitai – po savaitės, kuomet vaikai turėjo pradėti eiti į mokyklą, ant Lenkijos miestų ir miestelių ėmė kristi nacių bombos. Po poros savaičių iš rytų pusės Lenkijai smogė So­vietų sąjunga, po kelių mėnesių už­puolusi ir Suomiją. Įsibėgėjo Antrasis pasaulinis karas, kuriame Sovietų sąjunga – nacių sąjungininkė, o centre – tautų genocidas.

Virš Europos plačiai išskleidė sparnus nacizmas ir komunizmas: 1940 m. birželio viduryje A. Hit­lerio tankai važinėjo Paryžiuje, J. Sta­lino kariauna, remdamasi slaptais susitarimais, okupavo Lietuvą, Lat­viją, Estiją. Sugriautas valstybingumas, prasidėjo gyventojų suiminėjimai, po metų – ir žiaurūs trėmimai. Kuomet apsisukę naciai užpuolė sovietus, Lietuvoje prasidėjo nacių okupacija, masiškai liejosi bendrapiliečių žydų kraujas, Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pareiškė, jog eitų į sąjungą su pačiu velniu, kad tik nugalėtų Hitlerį, ėmė formuotis antihitlerinė koalicija.

Po šešerių metų ir vienos dienos karas baigėsi nacių bei jų sąjungininkų sutriuškinimu. Lietuvoje – antroji sovietų okupacija, atsinaujinusios represijos, trėmimai į atšiaurius SSRS kraštus, partizanų kovos prieš okupantų valdžią. Atsitvėręs geležine uždanga nuo laisvo pasaulio, režimas lyg ir su­švelnėjo po J. Stalino mirties 1953 m. Į JAV pabėgusi diktatoriaus duktė (žmona nusišovė anksčiau) Svetlana Alilujeva apie gyvenimą SSRS laiške vaikams rašo:  „Viena ranka mes siekiame pagauti patį Mėnulį, o kita esame priversti kasti bulves tuo pačiu būdu, kaip tai darėme prieš šimtą metų“.

Komunizmo kūrimas, prasidėjęs Ru­sijoje 1917 m. maisto kortelėmis, baigėsi 1989-aisiais, kompartijai netekus vadovaujančio vaidmens. Tais pačiais metais SSRS liaudies deputatų su­važiavimas paviešintus Ribentropo-Mo­­lotovo susitarimus pripažino negaliojančiais ir niekiniais, o rugpjūčio 23 d. apie 2 milijonus Lietuvos, Lat­vijos bei Estijos gyventojų sustojo į Bal­tijos kelią, taikų protestą prieš oku­paciją. Iš minėtų slaptų susitarimų išplaukė Lie­tuvos bei kitų valstybių aneksija, žalos atlyginimas, gyvenimo kokybė. 

Tūkstantis jeigu. Ko galėjo nebūti, jei nebūtų buvę Lietuvoje vadinamos Juodojo kaspino dienos? Jeigu SSRS būtų nėjusi į sandėrį su naciais, o stojusi į antihitlerinę koaliciją, galėjo:

  • būti sutramdyta nacių Vokietija;
  • nebūti užpulta Lenkija;
  • nebūti Baltijos šalių sovietinės okupacijos, represijų, trėmimų, vėliau sekusio partizaninio karo;
  • nebūti nacių okupacijos ir masinių Lietuvos bei kitų šalių žydų tautybės piliečių masinių žudynių, terpės sąskaitų suvedinėjimui;
  • būti išsaugotas ir Šilalės krašto ekonominis, kultūrinis potencialas, miestelių koloritas dėl gausios žydų bendruomenės galbūt būtų turėjęs Viduržemio jūros aromatą...

Lieka dar daugybė „galėjo“, tačiau istorija abejinga visiems „jeigu“...

* * *

Kodėl įvyko Baltijos kelias?

1940 m. Baltijos šalis okupa­vo Ta­rybų sąjunga, iš anksto dėl to susitarusi su nacistine Vokie­ti­ja. Susitarimas slapta pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Mask­vo­­je. Šis dokumentas vadinamas Hit­­lerio-Stalino paktu arba Mo­­lo­­­to­vo-Ribentropo paktu (pagal pasirašiusių asmenų pavardes: TSRS užsienio reikalų minist­ras Via­čes­la­vas Molotovas ir Vo­kie­­tijos užsienio reikalų ministras Joa­chimas fon Ribentropas).

1980 m. pabaigoje Molotovo-Ri­bentropo pakto pasekmės Baltijos šalyse vis dar buvo smarkiai jaučiamos. Okupacija tęsėsi, o TSRS nepripažino pakto egzistavimo ir toliau tvirtino, jog Baltijos šalys į Ta­rybų sąjungą įstojusios savo no­ru. 1989 m. rugpjūčio 23 d., per Mo­lotovo-Ribentropo pakto pasi­ra­šy­mo 50-ąsias metines, trijų Bal­­ti­jos šalių gyventojai pareikalavo slap­tą pakto protokolą pripažinti vie­šai ir atkurti Baltijos šalių nepriklausomybę.

* * *

Kaip įvyko Baltijos kelias?

1989 m. rugpjūčio 23 d., 19 val., daugiau nei du milijonai Baltijos ša­lių gyventojų susikibo rankomis, sudarydami žmonių grandinę nuo Talino per Rygą iki Vilniaus. Baltijos kelią organizavo Baltijos šalių nacionaliniai judėjimai: „Rahvarinne“ Estijoje, Latvijos liaudies frontas ir „Sąjūdis“ Lietuvoje.

Akcija subūrė apie 700 tūkst. žmonių Estijoje, 500 tūkst. – Latvijoje ir 1 mln. – Lie­tuvoje. Solidarumo mi­­tingai Baltijos keliui palaikyti vyko ir Berlyne, Le­nin­grade, Maskvoje, Mel­­burne, Stokholme, Tbi­lisyje, To­­ron­te ir kitur pasau­lyje.

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorijos mokytojas

Algimanto AMBROZOS nuotr.