Tautiškos giesmės gimtinė, tapusi dar ir Bulvių sostine

Nors vis dar atsiranda niurzgančių dėl sužlugusių šiųmečių kelionių į užsienius,  užtenka gerai apsidairyti aplink, ir pamatai, jog Lietuvoje yra daugybė gražių vietų, kuriose galima ne tik maloniai praleisti laiką, bet ir daug sužinoti. Ko gero, tikrai yra šilališkių, dar neaplankiusių Šakių rajone esančio Kudirkos Naumiesčio – vos kelis šimtus gyventojų turintis miestelis vadinamas ne tik Tautiškos giesmės gimtine, bet ir Lietuvos bulvių augintojų sostine. Visoms įdomioms vietoms aplankyti bei visiems pasakojimams išklausyti gali neužtekti dienos, todėl kelionę reikėtų pradėti didelio Šilalės ūkininkų bičiulio, Lietuvos nusipelniusio agronomo Jono Valaičio įkurtame Bulvės mu­ziejuje. 

Likimas lėmė gyventi pasienyje

Pro atvirus tik pernai įkurto muziejaus langus kaip ant delno atsiveria vaizdas į Šešupės ir Širvintos santaką, tapusią išorine Europos Sąjungos siena. Tai pati seniausia Europos žemyno siena, nustatyta 1622 m. Vytauto Didžiojo ir Jogailos sudaryta Melno sutartimi, garantavusia Žemaitijai teisinę bei politinę nepriklausomybę. Po šios sutarties Žemaitija tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi.  

J. Valaitis, jau 30 metų gyvenantis dviejų upių santakoje, sako, jog kaip tik čia prasideda Lietuva. Suvalkiečiai tiki, kad šiame Europos užkampyje prieš 2020 m. į dausas pakilo pagonims tikėjimo šviesą nešusio vyskupo Brunono ir 18 jo palydovų dūšios. Sako, jog dabar tą jau pripažįsta net lenkai, šventajam Brunonui gar­binti paskyrę daugybę svarbiausių Gižycko miesto vietų. 

Kudirkos Naumiesčio istori­ja prasidėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikš­čio Zigmanto Vazos val­dymo me­tais. Miestu šią kaimišką vietovę 1643 m. pavertė Vla­dis­lovo Vazos žmona Ce­ci­lija Re­nata, savo vyro garbei pasienio miestelį pavadinusi Vla­­dislavovu. 

Caro okupacijos metais jis net tapo apskrities centru, istoriniai šaltiniai teigia, jog čia gyveno per 6 tūkstančius žmonių. Tuo metu Vladislavovas bu­vo tapęs iš Tilžės gabentų lie­tuviškų knygų perskirstymo centru, čia veikė didžiuliai slap­ti lietuviškų knygų sandėliai. 

Vladislavovo klestėjimas baigėsi Pirmojo pasaulinio karo metais. Didžioji miesto dalis sudegė, o vokiečiai tiesiog gat­vėse gaudė gyventojus ir vežė darbams į Vokietiją. Vla­dis­la­vovas neteko daugiau kaip pusės gyventojų. 

„Tokia pasienio dalia – per šią vietą ėjo visi karai. 1812 m. vos per kelias birželio dienas mažomis grupelėmis, viską siaubdami, pro mus praėjo 40 tūkst. Napoleono kareivių. Grįžo tik 8 tūkst. – išbadėję, vos vilkdami kojas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mūsų apylinkėse jaunas galvas padėjo 6,5 tūkst. raudonosios armijos karių: tris mėnesius Šešupės ir Širvintos santakoje stovėjęs frontas 1944-ųjų rudenį prasiveržė su baisia jėga, griaudamas viską, kas pasitaikė jo kelyje. Tai, kad žuvo tik vos daugiau kaip 325 vokiečių kariai, rodo, kokia patrankų mėsa bu­vo tapę sovietiniai kareiviai“, – mano Kudirkos Naumiesčio istorija besidomintis J. Valaitis. 

Pavadintas Vinco Kudirkos garbei

Lietuvoje ma­žą pasienio mies­­tuką išgarsino daktaras Vin­cas Ku­dirka, Prū­sijos pasienyje pra­­leidęs pas­ku­­tinius ketve­rius sa­vo gy­ve­­ni­mo metus. Čia bu­vo sukurta ir Lie­­tu­vos him­­­nu tapusi Tau­­tinė giesmė. Jos kūrėjo gar­­bei miestas 1934 m. pavadintas Ku­dir­kos Nau­­mies­čiu. Lie­tu­vy­bės puoselėtojas čia ir palaidotas.  

Iškalti tauti­nę giesmę ant V. Kudirkai skir­to paminkli­nio ak­mens nusprendė Ne­pri­klau­so­mybės akto sig­nataras Jonas Vileišis. V. Kudirka buvo laisvamanis, todėl ant jo paminklo fasadinės pusės Nu­kry­­žiuotojo nėra, bet, žiūrint iš viršaus, kryžiaus ženk­las matyti – J. Va­laičio duo­meni­mis, tuo pa­sirū­pino ak­mentašiai. Dau­­giau nei 5,5 tonos sve­rian­tį akmenį 1905 m. iš Pil­viškų geležinkelio sto­ties iki Kudirkos Nau­miesčio ka­pinių rogėmis vežė dvi paras.

Pirmasis pastatas, kuris iškilo Kudirkos Naumiestyje Lie­tuvai atgavus nepriklausomybę, buvo Vinco Kudirkos muziejus. Lankytojams duris jis atvėrė 1998 m. gruodžio 5 d., minint Lietuvos himno sukūrimo 100-metį ir V. Kudirkos gimimo 140-ąsias metines. Iki praėjusių metų muziejus buvo daugiausiai lankytojų sutraukianti Kudirkos Naumiesčio vie­ta. 

Šiemet visų norinčiųjų nebesutalpina mažutis, buvusioje linų fabriko siurblinėje prieš metus įsikūręs J. Valaičio Bul­vės muziejus.

Lietuviai be bulvių – kaip be duonos

Prieškario Lietuvoje buvo sakoma, jog po bulviakasio visiems pilvai pradeda augti. Bulvė lietuviui yra šventas dalykas, be jos neįsivaizduojamas nei skurdus pietų, nei prabangus vaišių stalas. O kad daugiausiai bulvių užauginama Su­valkijoje – irgi žinoma: lengva, smėlinga šio krašto žemė ypač tinka iš tolimos Pietų Ame­rikos į Europą Kolumbo atvežtam augalui. 

„Jei norite viską sužinoti

apie bulves, nereikia važiuoti į Briu­selį, kur yra vienintelis Eu­ropoje Bulvės muziejus. At­­­važiuokite į Kudirkos Nau­miestį ir išrinkite bulvę karalienę“, – kviečia tris dešimt­mečius bulves auginantis J. Va­laitis. 

Įkurti muziejų bei pastatyti paminklą bulvei buvo ne tik agronomo profesinės veik­los tikslas, bet ir viso gyvenimo svajonė. Ilgai ieškojo jam vietos, kol nutarė, kad pati geriausia vieta – savo namų kiemas ir jame esanti sena nuotekų siurb­linė. Pats projektavo jos perstatymą, lyg kepurę ant pastato „uždėjo“ Laimės bokštą, rūsyje įrengė bulvių degustacijų salę. Idėjos įgyvendinimas truko kelis metus, todėl dabar J. Valaitis su džiaugsmu pasitinka kiekvieną – vaišina saldainiais, pastebi, jog viskas, ką pamatys, yra jo paties projektas, kurį galima, o gal net ir būtina kritikuoti. Stabteli prie geltonumu švytinčios ąžuolinės skulptūros: pajuokauja, kad paminklą bulvei vyrai laiko seksualiausiu Lietuvos kūriniu, nes bulvėms būdinguose apvalumuose galima įžiūrėti ką tik nori. 

Sumanęs aukštai iškeltą bulvės gum­bą apvainikuoti gyvybę simbolizuo­jan­čiais žiedais, Jo­nas pats nupiešė pa­minklo eskizą.

„O skulptorius And­rius Bie­liu­kas padarė geriau nei galėjau įsivaizduoti“, – pripažįsta agronomas,

žiūrėdamas į šak­nimis tarsi kojomis žemėn atsirėmusį ąžuolinį kūrinį. Po juo – simboline saulute papuošti bulvės namai, kuriame augalas pereina visus vegetacijos etapus ir subrandina derlių. Kuo daugiau gumbų užaugina bulvė, tuo labiau džiaugiasi muziejaus įkūrėjas – juk toks ir yra bulvių augintojų tikslas. 

Kai dirbo bulvių sėklininkystės ūkyje, Kudirkos Nau­mies­tyje veikiančioje bendrovėje „Šaka“, iš trijų gumbų užaugindavo 1,5–2 kg bulvių.

„Bendrovė iš hektaro kasa po 50–60 t bulvių. Ar galite įsivaizduoti“? – lankytojus stebina agronomas. 

Sėkmė šypsosi darbščiausiems 

Pernai J. Valaitis pardavė visas savo paties kurto ūkio akcijas ir atsidėjo bulvės šlovini­mui. Bet ir muziejaus sodelyje auga bulvės – gražiai išrikiuotuose bandymų laukuose jau prasidėjo bulviakasis. Kas savai­tę agronomas iškasa po kerą iš kiekvieno lauko, pasveria, suskaičiuoja ir nufoto­g­rafuoja gumbus. Gamybi­nių bandymų rezultatų lau­kia didžiausios Europoje bulvių 

sėk­lininkystės firmos „Euro­plant“ mokslininkai, su kuriais jis bend­radarbiauja jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus. 

O bulvių valgiais vaišina muziejaus svečius ir kviečia rinkti bulvę karalienę. 

J. Valaitis neslepia, kad gyvenime jam šypsosi sėkmė. 1993 m. pa­ro­do­je „Ag­robalt“ užsuko į stendą, kuria­me vokiečiai demonstravo bulvių „Gra­­no­la“ gali­mybes. Išprašė kelis gumbus, pasodino šiltnamyje, įsmeigė kuoliuką su veislės pavadinimu ir parodė „Šakoje“ apsi­lankiusiam vokiečių selekcininkui. Šis kone apsiverkė, pamatęs, jog kažkur pa­saulio pakraštyje, tuo metu dar mažai kam žinomoje Lietuvoje, auginamos jo išvestos bulvės. Kitą pavasarį bend­rovė gavo ne­įkainojamą dovaną – vokiečiai atsiuntė kelis vilkikus veislinių bulvių. 

Nors iki šiol jam gražiausias žydintis bulvių laukas ir svajoja kada nors sukurti bulvių žiedų ekstraktą, iš tiesų J. Va­laitis džiaugiasi, kai bulvės nežydi – žydėjimas, pasak Jono, tik eik­voja gumbams auginti skirtą augalo energiją. 

„Kolumbas iš Andų kalnų papėdės bulves į Europą atgabeno dėl gražių žiedų, bet jos maro metu milijonus žmonių išgelbėjo nuo bado. Dabar yra išvesta šimtai bulvių veislių, ir visų jų skoniai skiriasi“, – tikina J. Va­laitis.

Laimės bokšte – šimtai pasagų

Varpo dūžiais „Kilkite, kilkite, kilkite“ Jonas svečius palydi į Laimės bokštą. Jis pastatytas spe­cialiai pasagoms eksponuoti. Per ketvirtį amžiaus J. Valaitis Ku­dir­kos Nau­mies­­čio laukuose surinko daugiau nei 300 pasagų, tačiau dviejų vienodų net ir labai norėdamas nerasi. 

„Nekaustytas arklys menkavertis, jo kanopos neturi sukibimo su že­me – tokio arklio nuo ledo niekaip nenuvesi. Todėl visus ark­lius kausto. Neįmanoma, kad vienoje vietoje jie pamestų iškart abi pasagas“, – muziejaus lan­kytojams paaiškina agronomas.

Pasaga pasagai nelygi: vienos storos, masyvios, kitos plonutės, lengvos. Yra ir su virviniu intarpu – kad arklio kanopos ant grindinio ankstyvais rytais nekaukšėtų ir žmonių iš mie­go nebudintų. Tokias pasagas prieš kelis šimtmečius naudojo antrapus Širvintos upelio gyvenę prūsai. Pagarbiai rodoma ir lietuviško žemaituko pasaga, kurią padovanojo ekspedicijos aplink Lietuvą organizatoriai. 

Kolekcionuoti pasagas J. Va­laitis sumanė pastebėjęs, jog šis senų laikų palikimas su kasamomis bulvėmis vis atsiduria ant kasamųjų transporterių.   

„Lietuviai tiki, kad, radus pa­sagą, nusišypsos laimė. Pa­sa­ga visada bu­vo brangus daiktas, nes yra pagaminta iš metalo. Arklys lietuviui irgi yra turto, jėgos bei stiprybės simbolis“, – primena Jonas. 

Nusifotografuoti Laimės bokš­te prie pasagų žvaigždės – lyg išsivežti iš muziejaus laimės nuojautą. O kol vyksta fotosesijos, Jonas savo svečius laimina varpų skambėjimu ir linki laimės. Tokios pat, kuri nusišypsojo jam, kai prieš daugelį metų įsikūrė Širvintos ir Šešupės santakoje. Tada sako ir supratęs, jog pati tik­riausia laimė yra turėti mėgstamą darbą, mylimą šeimą ir nurimti neleidžiančią idėją.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.