Kūryba puošia skrydžiui prilygstantį gyvenimą

Klaipėdos universiteto dėstytoja, socialinių mokslų daktarė Rosita Vaičiulė jau be­veik tris dešimtmečius gyvena uostamiestyje, tačiau į gimtąją Šilalę vis dar grįžta kaip į namus. Sako, čia viskas sava, kiekvienas pušyno takelis primena jaunystę, draugus ir pirmus kartus, be kurių nebūtų ir šiandieninės patirties. Žurnalistikos abėcėlės studentus mokanti R. Vaičiulė savo profesiniu lopšiu vadina „Šilalės artoją“, kuriame per pusantrų metų išmoko pagrindinių dalykų – ieškoti tiesos, gerbti žmones ir mylėti gyvenimą. Nuo tų laikų gyvenimo keliai ją nuvedė labai toli, tačiau kūryba tebėra neatskiriama dalis – savo mintimis apie gyvenimą žurnalistė dar ir dabar dalijasi Klaipėdos laikraščiuose. 

Laikmetis verčia nesustoti

Po kelių metų pertraukos Klai­pėdos universitetas atnaujino žurnalistikos programą – Žemaitijos rajonų laik­raščiams labai reikia profesio­nalių žurnalistų. Socialinių mokslų daktarė įsitikinusi, jog tradicinę žiniasklaidą laidoti per anksti, nes greitai ji dar neišnyks.  

Kaip neišnyko ir spausdintinės knygos, atsiradus elektroninėms – knygynai skaičiuoja pelnus, nes žmonės skaito, ir gal net daugiau nei anksčiau. Rašytinis žodis yra mielesnis, mažiau vargina, suteikia didesnį malonumą negu žiūrėjimas į kompiuterio ekraną.  Todėl, R. Vaičiulės nuomone,  bent jau mažuose miesteliuose laikraščiai liks ir puikiausiai gyvuos, juo labiau, kad atsivertus laikraštį mėgautis skaitymu daugeliui jau tapo įprastu ritualu. 

„Visada sakau studentams, kad esu kaimietė, kaip daugelis jų, ir tuo reikia džiaugtis, nes mes esame arčiausiai žmogaus ir geriausiai suprantame, kas jam rūpi. Rajonų laik­raščiai rašo tai, kas svarbu vietos gyventojams, žurnalistai tiesiogiai bendrauja su ūkininkais, kultūros darbuotojais, politikais, išmoksta daugelio dalykų – kiekvienam, ypač pra­dedančiajam, tokia praktika labai reikalinga“, – sako R. Vai­­čiulė, neslepianti, jog kaip žurnalistė susiformavo būtent Ši­lalėje, kai laikraštyje teko rašyti pačiomis įvairiausiomis te­momis, rengti reportažus apie įvykius bei renginius.

Klaipėdos universitete žurnalistikos ir komunikacijos mokslų disciplinas dėstančios šilališkės kelias į mokslo aukštumas truko kone dvylika metų. Lengvas nebuvo: Rosita studijavo augindama vaikus, todėl juokais kiekvieną savo vaiką vadina diplomu. Bakalauro studijų programą baigė augindama sūnų, į magistro studijas įstojo, laukdamasi dukros, baigė ją sūpuodama, o daktaro disertaciją rašė rūpindamasi jais abiem. Ta­čiau užteko užsispyrimo ir noro eiti į priekį, nes yra įsitikinusi, jog žmogus turi vieną gyvenimą ir kokią viziją susikuria, kokius tikslus sau išsikelia – toks jis ir būna. 

„Ne daiktai ar materialinė padėtis daro mus laimingus. Laimingi esame  dėl to, ką pavyksta padaryti, kokius pėdsakus ar ženklus po savęs paliekame. Tas ir skatina eiti pirmyn. Yra labai geras posakis: jei nori ko nors išmokti, kiek­vieną dieną turi kažką gauti, jei nori įgyti išminties – kiek­vieną dieną turi kažko atsisakyti, atiduoti kitiems. Nors kartais nėra nuotaikos, norisi verkti, bet reikia dirbti, negali nuleisti rankų. Žmogų iš visų situacijų gelbsti darbas, užsi­ėmimas, veikla, darymas to, kas įdomu. To mokau ir savo vaikus: jei kitaip neina, reikia daryti tiesiog prisiverčiant. O jeigu dar nori kažko daugiau, būtinai turi mokytis, tobulėti“, – tvirtina dėstytoja. 

Išlikti jaunai ir ambicingai R. Vaičiulei padeda darbas su studentais, nes jauni žmonės neleidžia aptingti – pasaulis labai greitai keičiasi, nėra kada ilgai galvoti ir baimintis, kasdien būtina mokytis kažko naujo. 

Anot Rositos, „veža“ ir jaunų žmonių noras kuo daugiau sužinoti, siekis išdėstyti jiems savo požiūrį į gyvenimą, įdiegti patikrintas tiesas. Džiaugsmas, kad pavyko, ateina netikėtai, po daugelio metų, kai skaitydama buvusių studentų parengtas publikacijas, matydama juos televizijos ekrane, girdėdama radijo laidose, įsitikina, kad jie tapo profesionaliais žurnalistais. Ta­da apima pasididžiavimas, jog sugebėjo tam žmogui įskiepyti žingeidumo ir profesionalumo geną. 

Didžiausia prasmė – gyventi čia ir dabar

Klaipėdoje R. Vaičiulė žinoma ne tik kaip mokslo žmogus, bet ir kaip visuomeninių, kultūrinių veiklų iniciatorė bei organizatorė. Subūrusi aktyvias moteris į Klaipėdos demokratinę moterų kolegiją, Rosita ne vienerius metus rengė klaipėdiečiams vaikų šventes, su studentais kviesdavo žmones į keturkojų Kalėdas.

Šešerius metus iš eilės Jūros šventę praturtino bardų ir poezijos švente „Skrydis į naktį“. R. Vaičiulė sako, jog idėja kilo, bendraujant su Kuršių Nerijos nacionalinio parko direktore Aušra Feser. Smiltynė yra ypatinga vieta, į kurią traukia nuostabi gamta, todėl natūraliai atsirado noras girdėti ten skambant muziką ir poeziją.

Tokie renginiai reikalauja milžiniško darbo, nes niekas jiems neskiria finansavimo – tenka patiems susirasti rėmėjų, draugų, patiems suformuoti biudžetą. 

„Kolegijoje susibūrė moterys, kurioms rūpi viskas. Ak­tyviai skleidėme žinią nepasiduoti smurtui, tikrintis dėl krūties vėžio, susidraugavome ir bendrus renginius  organizavome su Sergančiųjų pros­tatos vėžiu draugija. De­mok­ratinė moterų kolegija yra aso­ciacija, kurioje aktyvios mo­terys dirba savanoriškai, aukoja savo laisvalaikį kultūriniams, šviečiamiesiems renginiams. Koronaviruso pandemija daug ką sustabdė, bet labai tikimės, kad ji visko nesugriaus ir gyvenimas tęsis to­liau“, – sako Rosita.

Visų savo idėjų ir įsipareigojimų nesuskaičiuojanti moteris suspėja visur, nes moka planuoti laiką – teigia, jog, turint idėją ir norint ją įgyvendinti, kitos išeities nėra. 

„Man patinka toks pilnavertiškas gyvenimas, matau prasmę gyventi čia ir dabar. Kiek turi jėgų, tiek atvira širdimi ir privalai pasiimti gyvenimo džiaugsmo sau, padaryti kažką gero bei naudingo kitiems“, – įsitikinusi R. Vaičiulė.

Kiekviena diena – kaip skrydis

Rosita užsigrūdino ir išmoko laikytis nustatytos tvarkos dar paauglystėje, kai noras išbandyti save atvedė į Po­ciūnų aerodromą Kaune. Ketu­riolik­metė ryžosi šuoliui parašiutu ir įsimylėjo dangaus žydrynę. Todėl vos sulaukusi šešiolikos, kai buvo leidžiama pradėti mokytis lėktuvo pilotavimo, tapo aukštojo pilotažo kursante. 

Prieš 33-ejus metus, rugsėjo 8-ąją, pirmą kartą pakilo savarankiškam skrydžiui su „JAK-52“. Žinoma, svajojo tapti pilote, bet kai Šilalėje baigė vidurinę, galimybės studijuoti avia­ciją Lietuvoje dar nebuvo.

„Tada atsiminiau savo pirmąją svajonę – žurnalistiką. Ta­čiau paauglystės pomėgis man davė daug, galiu sakyti, jog aerodromas mane suformavo kaip asmenybę, tas šuolis parašiutu buvo būdas įrodyti, jog galiu viską. Kai pirmą kartą pati viena kilau į dangų, nerimavau, kad tik viską teisingai padaryčiau – supratau, ką reiškia savarankiško skrydžio atsakomybė“, – tikina R. Vaičiulė. 

Rosita sako, jog jaunam žmogui reikėtų kuo daugiau visko išbandyti, nes tik taip įmanoma atsiskleisti. Daug ko vėliau gyvenime negali padaryti, nes nebeleidžia aplinkybės, susiformavę stereotipai. Kai pagimdžiusi sūnų nuvažiavo į Kartenos aerodromą ir sėdo prie lėktuvo vairalazdės, tokio malonumo, kaip jaunystėje, kildama į dangų jau nebejautė.

„Supratau, jog pasikeitė ma­no požiūris į baimę: turiu sū­nų, jaučiu atsakomybę, suveikė savisaugos jausmas. Kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau baimių užsiaugina. Jaunystėje buvo polėkis, kuris mane išmokė siekti tikslo, užaugino sparnus ir įdiegė žinojimą, kad aš galiu viską. To skrydžio jausmo iki šiol nepraradau“, – džiaugiasi Rosita.  

Pasaulis – mūsų atspindys

R. Vaičiulė sako į kiekvieną žmogų žiūrinti kaip į neperskaitytą knygą, o labiausiai vertinanti amžinus, nekintančius dalykus: pagarbą sau ir kitiems, tiesą, meilę ir atjautą, kurios mums labai trūksta, nes yra įsitikinusi, jog kuo daugiau žmonių norės kitiems gero, tuo mes visi geriau gyvensime. 

„Kaip žiūri į save, taip žiūri ir į pasaulį. Vaikus turėtume mokyti priimti save tokius, kokie jie yra, su visais pliusais bei minusais. Kiekvienas privalome apsibrėžti savo vertybių ribas, nes jei patys neapsibrėžiame, tą padaro kažkas kitas – tada nyksta asmenybė“, – tikina žurnalistė.

Rosita svarsto, kad pasaulis būtų daug geresnis ir gražesnis, jeigu žmonės panaudotų savo potencialą, kiek tik jo turi, nepriklausomai nuo išsilavinimo bei socialinės padėties. Bet dauguma bijo atsisakyti patogaus, sotaus gyvenimo, nenori turėti problemų. 

Tačiau, pasak Rositos, nuo gyvenimo neapsisaugosi, nes kiekviena diena pilna netikėtumų – kaip skrydis lėktuvu, per kurį pasitaiko ir duobių, ir pakratymų, ir net didelės rizikos.

„Svarbiausia yra mylėti gyve­nimą, mėgautis tuo, ką darai ir žinoti, ko nori“, – sako žurnalistė, gyvenimo džiaugsmo pasisemianti iš kasdienybės.

Knygos, ilgi pasivaikščiojimai prie jū­ros, persikėlus į Smiltynę, suteikia galimybę pabūti su sa­­vimi. O ener­gijos jai teikia maloni bend­ra­min­čių drau­gija, prasmin­gas pasibuvimas su savo suaugusiais vaikais, kurie sugalvoja nuostabiausių užsiėmimų.

Norėtų trijų skirtingų gyvenimų

Jei gyvenimą tektų pradėti nuo nulio, kaip po žemės drebėji­mo, Rosita pra­­šytų tik vieno – palikti jai vaikus, didžiausią jos turtą bei pasididžiavimą. Sūnus – Lietuvos karinių jūrų pajėgų karininkas, duk­ra studijuoja tarptautinius santykius Erfurto universite­te, Vokietijoje, todėl kiekvienas susitikimas su jais yra nesibaigianti šventė. 

„Bet jei pradėčiau gyvenimą iš naujo, eičiau tuo pačiu keliu, nes rinkdamasi kitą, nebūčiau tuo, kas esu šiandien“, – sako R. Vaičiulė ir prisimena, jog kažkada anksčiau yra prasitarusi apie norą turėti tris gyvenimus.   

Viename rinktųsi sceną – dainuotų arba muzikuotų, nes muzika jai visada prilygsta stebuklui. Antrą paskirtų motinystei – norėtų būti paprasčiausia mama. Trečiame gyvenime svajotų tapti keliautoja: kosmopolitišku žmogumi, prie nieko neprisirišusiu, kad galėtų pamatyti kuo daugiau pasaulio. Nes tik kelionės taip gerai išvėdina galvą, pakeičia požiūrį į daugelį dalykų bei praplečia akiratį. 

„Tačiau šalia viso to kiekviename gyvenime mane lydėtų kūryba. Jei tapčiau keliautoja, rašyčiau apie keliones, fotografuočiau. Jei tapčiau gera mama, turbūt irgi skleisčiau žinią, jog motinystė yra pats svarbiausias gyvenimo universitetas – diplomo negausi, bet visada būsi studijų procese. O scenoje kūryba ir komunikacija būtų tiesioginė, tad labai toli nuo to, kas esu šiandien, matyt, nenutolčiau“, – sako R. Vaičiulė, prisipažįstanti, jog kūryba jai suteikia didžiulį malonumą. 

Todėl daug pro­fesinių knygų išleidusi dėstytoja savo jubiliejaus proga rengia pirmąją poezijos ir prozos rinktinę, į kurią sudėjo ne tik džiaugsmingą, bet ir skaudžią savo gyvenimo patirtį. Tai bus tarsi atsivėrimas pasauliui, kuriame gyvenimas prilygsta skrydžiui. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

* * *

Ruduo...

Užsidega laukai, medžiai ir aistros. 

Spalvos akinančiai prasmingos.

Liūdesys, pasibeldžiantis lietaus 

rankomis.

Tyla, praeinanti šlamančiu rūko 

apsiaustu.

Paukščio malda vasarai, skrydis 

į laisvę ir tamsą...

Kontrastai, kaip būties veidrodžiai, 

kurios prasmė ryškėja šermukšnio uogų raudonyje...

Vėsuma – rimties krikštas 

ir pavargusios žemės palaima prieš miegą.

Ilgesingi rudens sapnai, įsimylėję 

geltonai žalių klevų lapų šnaresį...

Ir Rytas – paslaptingai žadantis 

vienatvę...

* * * 

Žmogaus prasmė – spalvų paletė... –

Ištaškę atspalvius – pasirenkame 

kelius...

Sunku suvokt – kodėl?

Suprast sunku – žaliai-raudonas, 

mėlynai-geltonas...

Pasirinkimo laisvė – Esaties kelionė,

Ir supratimas – esame ne tokie, 

kaip nori mus matyti Žmonės...

Bet esam teisūs – atspalviai kiti...

Tegul kiekvieno spalvos 

bus skirtingos –

tame yra peizažo žavesys...

Neteisti, o priimti Žmogų su jo 

skirtingais atspalviais Būty...

* * *

Mylėti tyliai – taip ateina rūkas,

Taip gimsta žiedas, sprogsta 

pumpurai.

Mylėti liūdint – taip debesys išeina,

Taip paukštis tolsta, gimsta išmintis.

Mylėti čia, dabar ir visad – taip esatis

kvėpuoja rytdienos veide.

Mylėti be tuštybės – taip jūra 

savo krantą glosto,

Pavasaris taip išpina baltas žiemos 

kasas...

R. Vaičiulė