Dukart savanoris Leibas Bunka

„Istorikai tikina, kad iš istorijos reikia mokytis nekartoti klaidų. Bet jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, vyrautų teisingumas, taika ir gal net absoliuti tolerancija“, – sako 2019 m. tolerancijos žmogus Eugenijus Bunka.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos išva­karėse pateikiame skaitytojams jo šeimos istoriją.

Šilalėje kantoriaus Jakovo Bun­kos šeimoje 1895 m. gimęs Leibas ir jaunesnysis brolis Dovydas anksti neteko tėvų. Tikslių žinių neišliko, tačiau giminėje sklandantys pasakojimai byloja, kad našlaičius brolius priglaudė giminaičiai Izraelis ir Gita Efrosai. 

Izraelis buvo baigęs chemijos studijas Berlyno universitete, Gita – gydytoja stomatologė. Kurį laiką jie gyveno Plungėje, čia jiems 1914 m. lapkričio 1-ąją gimė būsimas nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Vilniaus chirurgų bei Lietuvos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų draugijų garbės narys, medicinos mokslų daktaras, pirmasis Lietuvoje planinę širdies operaciją 1958 m. atlikęs sūnus Borisas.

Efrosai iš Plungės išsikėlė į Šilalę, augino tėvų netekusius Leibą ir Dovydą. 1920 m. persikėlė į Kauną, kartu pasiėmė ir Dovydą, kuris tapo pedagogu ir žurnalistu. 

Regis, dar buvo 1907-aisiais gimusi sesuo Chaja Chasė Bun­kaitė. Matyt, našlaite ji liko visai mažutė, ją augino kažkas iš giminaičių ar pasiėmė bevaikiai žydai. Bet apie tai, jog brolių ir sesers keliai buvo susikirtę, žinių nėra. Tik po daugiau nei šimto metų archyvuose netikėtai atrasti dokumentai, bylo­jantys, kad 1932 m. Chaja Chasė buvo gavusi Klaipėdos krašto direktorijos vidaus pasą Nr. 97422. 

Kai Leibui buvo 22-eji, Lietuvoje prasidėjo didieji pokyčiai, po kurių šalis atgavo Nepriklausomybę. Bet ją dar reikėjo apginti. Leibas buvo vienas iš pirmųjų, užsirašęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose už valstybės išlikimą. Vėliau jis juokaudavo, kad kariuomenėje gavo rusišką milinę, vokiškus batus, o kovėsi ir su rusais, ir su vokiečiais. Nėra žinių ir apie tai, kur bei kokiuose mūšiuose dalyvavo, tačiau, matyt, buvo geras kareivis, nes, kovoms pasibaigus, negrįžo į Šilalę, o buvo pasiųstas į Plungę kurti žandarmeriją kovai prieš vagis, plėšikus ir kont­rabandininkus.

Plungėje Leibas sutiko Taubę Eidę Rilaitę, kurią vedė 1920 m. gruodį. Ji buvo iš giminės, kurios protėviai atsikėlė į Plungę maždaug prieš 300 metų. Taubės tėvų statytas namas tuometiniame vargingųjų apgyvendintame rajone, Rietavo gatvėje, stovėjo iki 2019 m. Namelis – mažutis, bet jame til­po ir jaunavedžiai, ir jaunosios tėvai, buvo vietos ir karšinamai giminaitei, ir dar didžiulei krosniai, kurioje Taubės tėvai kepdavo riestainius parduoti, iš to ir pelnėsi pragyvenimui.

Taubės tėvas Mendelis Plungėje bei apylinkėse garsėjo dar ir tuo, jog gydydavo žmones užkalbėjimais. Jo anūkas, Taubės ir Leibo sūnus Jakovas, pasakojo, kaip jis per durų plyšį stebėdavo senelį, pirštu vedžiojantį apie vandens butelį ir kažką šnabždantį. Paskui tą butelį senelis atiduodavo ligoniui ar jį atlydėjusiesiems, pasakydavo, ką su jame įpiltu vandeniu daryti. Ir jokio užmokesčio neimdavo, aiškindamas, kad pinigai gali sunaikinti užkalbėjimo galią. Bet kai ligonis išgydavo, atsidėkoti atvežtų dovanų neatsisakydavo.

Jakovas vis pra­šydavo senelio iš­mokyti ir jį gydy­ti žmones, tačiau sulaukdavo tik pažado, jog tai bū­tinai padarys, kai bus labai senas. Bet gilios se­natvės senelis ne­sulaukė, jį kar­tu su senele ir viena Leibo dukra, karui prasidėjus, nužudė Skaud­vi­lėje, kur jie buvo nuvažiavę aplankyti ten nutekėjusios duk­ros. Taip senelis savo pas­laptį nusinešė į kapus.

Bet tai buvo vė­liau, o nuo pra­ėjusio amžiaus trisdešimtųjų pradžios Leibas ir Taubė mažoje trobelėje augino keturias duk­ras ir du sūnus.

Brolis Dovydas irgi buvo atsikėlęs į Plungę. Prie gražuolio vaikino panelės kibo kaip musės prie medaus, viena iš meilės be atsako net bandė žudytis. Gal ir todėl Dovydas emig­ravo į JAV, ten sukūrė šeimą. Mirė 1976 m. Niujorke.

J. Bunka prisiminimų knygoje „Žydiškas Plungės istorijos puslapis“ rašo: „Mano tėvą L. Bunką visi plungiškiai kviesdavosi į savo vakarones, vestuves ar jubiliejines šventes palinksminti svečius, surengti žaidimų. Jis sugebėjo ekspromtu sukurti dainą ar eilėraštį apie šventės dalyvį pagal jo išvaizdą ar kokį būdo bruožą, mokėjo daug žydų liaudies dainų bei padavimų, pats gražiai dainuodavo ir pasakodavo. Buvo raštingas, rašydavo žmonių prašy­mus į teismus bei kitas įstaigas. Kvalifikuotam raštininkui reikė­davo nemažai mokėti, o jis rašydavo veltui“.

Leibas sugebėdavo susivokti sudėtingose situacijose. Jau­niau­sioji dukra Hana prisime­na, kaip, traukiantis nuo artėjančių vokiečių į rytus, pabėgėliai buvo sustoję poilsio kažkokiame miestelyje prie dvaro rūmų. Tėvas nuėjo apsidairyti, o grįžęs visiems liepė kuo greičiau eiti iš čia. Mat suprato, kad rūmuose yra raudonarmiečių štabas ir manė, jog vokiečiai gali jį bombarduoti. Pavargę žmonės nenoromis pakilo, bet kai vos puskilometrį nu­ėjus, jų poilsio vieton ėmė kristi bombos, apsidžiaugė, kad juos išgelbėjo Leibo karinė patirtis.

1928 m. Lietuvos valdžia savanorius apdovanojo Lietuvos Ne­priklausomybės meda­liais, da­vė po arklį, statybinių medžiagų namui susiręsti, o Lei­bas Bab­rungo kaime, kurį plun­giš­kiai paprastai vadina Trui­kiais, gavo beveik aštuonis hek­tarus že­mės iš buvusio Olgapolio dva­ro. 

Žemės ūkiu niekada nesivertęs ir jokios patirties neturėjęs Leibas nesiryžo pradėti naujakurio gyvenimo. Tuos aštuonis hektarus išnuomojo, arklį bei statybines medžiagas pardavė, o pats susirado darbą Klaipėdoje, tekstilės fabrike, nusipirko namelį ir išsikraustė ten su visa šeima. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fonduose esančioje Klaipėdos miesto adresų knygoje užrašyta, kad darbininkas L. Bunka 1935 m. gyveno Aukštosios gatvės pirmame name.

Sesuo Chaja Chasė vos prieš trejetą metų buvo gavusi Klaipėdos krašto direktorijos vidaus pasą, tad tikėtina, jog brolis ir sesuo vaikščiojo to paties miesto gatvėmis, bet taip ir nesusitiko. Koks Chajos Chasės likimas, nežinia.

Vaikai lankė mokyklą, žmona rūpinosi jais ir neseniai gimusia Hana, Leibas dirbo ir išlaikė šeimą. Gyvenimas atrodė susiklostęs gerai, nepaisant retsykiais nuskambančių vietinių vokiečių išsišokimų prieš žydus ir Lietuvą. Vaikai net draugavo su bendraamžiais vokietukais, puikiai kalbėjo vokiškai. Leibas aktyviai dalyvavo Lietuvos savanorių sąjungos veikloje Klaipėdoje, dėl to buvo patekęs į vietinių vokiečių organizacijų nemalonę ir netgi jų juoduosius sąrašus.

Vieną vakarą atėjo kaimynė vokietė ir papasakojo girdėjusi, jog kitą dieną areštuos visus Klaipėdos Lietuvos savanorių sąjungos narius. Leibas nedelsdamas geležinkelio bėgiais pėstute patraukė Kretingos link, o iš ten – į Plungę. Šeimai parvežti Taubės dėdė pasamdė vežimą. Leibas susirado darbą lentpjūvėje. Išeidavo iš namų savaitei, Stalgėnų miškuose priiminėdavo nukirstus medžius, kraudavo juos į roges ar vežimus ir siųsdavo į Plungę.

1939-ųjų rudenį mieste pasirodė Lietuvos internuoti vokiečių užgrobtos Lenkijos kariai. Vienas iš jų buvo Katynės žudynių išvengęs karininkas žydas. Su juo susipažino, o netrukus už jo ir ištekėjo vyriausioji Leibo ir Taubės dukra Dina. Sūnui Jakovui tėvai pranašavo rabino karjerą, bet, grįžus į Plungę, jis nuėjo mokytis staliaus amato pas Telšių gatvėje gyvenusį ir dirbtuves kieme turėjusį Šoblinską. Leibas ir tarybų valdžiai atėjus dirbo lentpjūvėje. 

Birželio sekmadienį, kai vokiečiai įsiveržė į sovietų sąjun­gą, šeimos pasitarimas buvo la­bai trumpas. Dinos vyras, Lei­bas, Taubė žinojo, kaip vokiečiai elgėsi su žydais Lenkijoje, Klaipėdoje, Leibas prisiminė ir Klaipėdoje girdėtą bepročio svai­čiojimus primenančią Hitlerio kalbą, ir visi nutarė, kad reikia trauktis kuo toliau nuo atžygiuojančio Trečio­jo reicho kariaunos. Taubės tėvai viešėjo Skaudvilėje, tad liko tik melstis, kad jie išsigelbėtų. Tačiau nuogąstavimai išsipildė su kaupu...

O tą sekmadienį, pirmąją karo dieną, Plungė lydėjo išeinančiuosius. Bevaikiai Šoblinskai ašarodami atsisveikino su Leibo sūnumi Jakovu, be Leibo ir Taubės, dar kelios pabėgėlių šeimos laimino pasiliekančiuosius, nujausdamos, jog niekada jų nebepamatys... 

Iki Daugpilio daugiau kaip 300 km ėjo pėsčiomis per kulkų ir bombų lietų iš vokiečių lėktuvų, palikdami žuvusiuosius, pasimesdami ir vėl surasdami artimuosius. Dina su vyru po vieno bombardavimo neberado savų, tad nutarė traukti į pietus ir atsidūrė Samarkande, kur Dinos vyras mirė iš bado.

Tik po pusantrų metų Leibas gavo dukros laišką ir sužinojo, kad ji gyva. 

„Mieloji ir brangioji dukrele Di­ninka, man šiandien didelė šven­tė, nes gavau tavo laišką. Sulaukiau, kad galiu skaityti tavo ranka rašytą. Aš verkiau iš laimės, kad tu atsiradai. Šituos aštuoniolika mėnesių man gyvenimas buvo nemielas, vis galvojau, kur tu nublokšta, bet ačiū Dievui, kad galime vienas kitą girdėti. Aš manau, kad dar pasimatysim, bet Dievas žino...“ – rašė jis dukrai 1943-iųjų sausį.

Bet tai buvo vėliau, o Daugpilyje Leibas su Taube ir vaikais rado vietos į rytus važiuojančiame traukinyje. Stotyse mainydami daiktus į maistą, atsidūrė už 4000 km nuo Plungės, Novosibirsko srities Bolotnoje rajono Vorošilovkos kaime. Iš geležinkelio stoties juos pasiėmė „pirklys“ – netoli rajono centro buvusio kolūkio pirmininkas.

Gyventi priėmė tremtinys uk­rainietis, pabėgėlių šeimai užleidęs pirtelę. Tik po karo paaiškėjo, jog už tai, kad Leibas buvo Lietuvos savanoris, jo pavardė atsidūrė ne tik vokiečių, bet ir tremtinių į Sibirą sąraše. O į Sibirą šeima atkeliavo pati...    

Jakovui liepos viduryje jau bu­vo sukakę aštuoniolika, tad turėjo gauti šaukimą į kariuomenę. Kad jos išvengtų, dokumentų neturinčiam sūnui tėvai gimimo dieną iš liepos 13-osios pakeitė į gruodžio 16-ąją. Nors Leibas manė, jog karas bus ilgas ir žiaurus, bet viltis, kad sūnų išgelbės pusmečiui atidėtas gimtadienis, vis dėlto ruseno. 

Likimo ironija taip surikiavo, kad Leibui teko tapti valstiečiu – kolūkyje jis prižiūrėjo arklius. Kartu su juo dirbo ir Jakovas, su kuriuo likimas irgi pažaidė: karą jis baigė raiteliu, tarnaudamas žvalgu Dono kazokų kavalerijos korpuse, nes karas tęsėsi ir po jo atidėto gimtadienio, o šaukimą į kariuomenę jis gavo 1942-aisiais. Tada kūrėsi 16-oji Lietuviška divizija ir visus, kas tik turėjo kokių ryšių su Lietuva, net tremtinius, ėmė jon tarnauti.

Leibui jau buvo beveik penkiasdešimt, jo į kariuomenę ne­šaukė. Bet staiga jis šeimai pareiškė, jog vieno Jakovo į karą neišleis, nes be tėvo – patyrusio kareivio – priežiūros jis pražus. Visi atkalbinėjimai buvo bevaisiai. Leibas nuėjo į karinį komisariatą ir pasiprašė į diviziją savanoriu.

Jo pranašystė beveik išsipildė. 1943-iųjų vasario viduryje divizijos vadai raportavo, kad mūšiams pasiruošta, nors gink­lų, šaudmenų vežanti gurguolė dar tik artėjo prie fronto linijos, įšalusioje žemėje neįmanoma buvo iškasti apkasų. Vienintelė apsauga nuo kulkų buvo iš sniego supilti kauburėliai. 

Laukai prie Oriolo srities Aleksejevkos kaimo nuo 1943 m. vasario 20 iki kovo 20 d. tapo ne tik divizijos krikšto, bet ir jos karių skerdynių vieta. Istorikai skelbia, kad iš šiek tiek daugiau kaip 9900 divizijos karių žuvo 5218, iš jų 4064 kilę iš Lietuvos, 3215 buvo sužeisti, 159 dingo be žinios. Sužeistas po nesėk­mingos atakos sniege liko gulėti ir Jakovas. Jį rado ir į lauko ligoninę ant pečių nunešė po mūšio sūnaus ieškojęs Leibas.

„Žinai, žmonele, nepajėgiu ap­rašyti, kas dedasi. Manykite, kad jūs niekada negalėsite įsivaizduoti. Brangioji, aš iškentėsiu už jus visus. Man jau keturiasdešimt aštuoneri, bet tenka net sergančiam žygiuoti“, – rašė jis žmonai.

Išgelbėtas sūnus atsidūrė Zla­tousto ligoninėje, o Leibas kovo 8-ąją žuvo. Šeima gavo pranešimą, jog dingo be žinios, bet iš ligoninės į frontą grįžęs Jakovas sužinojo, kad atsitiktinis minosvaidžio sviedinys sprogo tiesiai po tėvo kojomis. Laidoti nebuvo ką, todėl ir „dingo be žinios“...

Rusijos gynybos ministerijai išslaptinus daug antrojo pasaulinio karo dokumentų, galima rasti žinių bemaž apie kiek­vieną kariavusįjį – nuo eilinio iki generolo. Yra ir dokumentas apie šilališkio žūtį bei palaidojimo vietą. Po visą pasaulį dabar pasklidę Leibo artimieji po 77-erių metų sužinojo, kad guli jis Oriolo srities Pokrovsko rajono Kubanės kaime, „60 metrų į pietus nuo mokyklos“. Vietinis kraštotyrininkas Aleksandras Polynkinas tai patvirtino ir dar atsiuntė broliško kapo nuotrauką, kurioje tarp daugybės kitų yra ir L. Bunkos pavardė.  

Beveik kartu su pranešimu apie netektį šeima gavo ir vos prieš keturias dienas iki žūties rašytą Leibo laišką, kuriame jis neužsiminė apie sužeistą sūnų. 

Žinojo, kad Jakovas parašys iš li­goninės, Sibire likusie­siems ne­bus sopulio spėlioti, ar liko gy­vas. 

„Taubele, Taubele, kaip gerai, kada visi kartu, bet reikia tikėti, gal Dievas duos, vėl pasimatysim. Neverk, bus gerai, rašyk savo ranka...“ – ramino jau žuvęs brangus žmogus.

Vėliau nei Jakovas į kariuomenę paimtam jaunesniajam Leibo sūnui Abraomui teko toks pat likimas. Karo pabaigoje iš Karaliaučiaus jis rašė, kad muša vokiečius, ir tikėjo greitai grįšiantis namo, bet netrukus atėjo žinia apie jo žūtį.

Po karo į Plungę grįžo išsigelbėjusios Leibo šeimos moterys – žmona Taubė, dukros Dina, Genė ir Hana. Sūnus Jakovas, paliktas tarnauti Vokietijoje, grįžo tik po dvejų metų.

„Jeigu ne karas, mano vyras būtų gyvenęs šimtą metų“, – sakydavo jo žmona Taubė.

Ji žinojo, ką šneka. Nes labai į tėvą panašus Jakovas beveik išpildė jos pranašystę – sulaukė 91-erių.

Eugenijus BUNKA