Už tą šiltą šiltą žodį, tartą iš širdies, – ačiū

„Nors laikas, kai dirbau vaikų darželio auklėtoja, praėjo seniai, bet ir da­bar prisimenu savo vaikus, ne nuo vieno gaunu ir sveikinimo atvirukų“, – pa­liečia prisiminimais savo jautrią stygą Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ di­rektorė Dalia Kutniauskienė, šiai darbovietei atidavusi pusę visos savo darbo karjeros – 20 metų, ir laikančius juos pačiais gražiausiais bei prasmingiausiais: „Prisilieti prie to mažo žmogučio, kuris dažniausiai pas mus ateina su ašaromis, sušildai, išmokai visų pradžių pradžios, už­augini su­brendusį vaiką, pasiruošusį mokyklai – tai yra gražus ir dė­kingas darbas“.

Darželis – viso gyvenimo iššūkis

Įprasta kasmet spalio 5-ąją pagerbti mokytojus už jų atsidavimą darbui, meilę savo mokiniams. Tačiau dažnai šiame šventės šurmulyje nepelnytai užmaršties šešėlyje lieka ikimokyklinio ugdymo pedagogai, nors jie yra daugybės vaikų pirmosios kelrodės žvaigždės, nuo jų prasideda pasaulio pažinimas.

„Dabar į lopšelį priimami vai­kučiai nuo pusantrų metukų. „Žiogelyje“ šiuo metu yra keturios lopšelinukų grupės – per 20 mano darbo metų tiek niekada nėra buvę“, – sako ilgametė pedagogė.

Klaipėdietė Dalia, baigusi prieš­mokyklinio ugdymo pedagogi­kos ir psichologijos studijas, gavo paskyrimą į Šilutę. Tačiau atsitiko taip, jog kartu su vyru parvyko į Šilalę, tuo metu kaip tik buvo atidaromas naujas vaikų darželis tuometiniame Mičiurino kolūkyje. Dalią skyrė jo vedėja, šeimai davė būstą. Gyvenimas klostėsi taip, jog keletą metų moteriai teko dirbti vykdomajame komitete, draudime, bibliotekoje, kol galiausiai vėl nugalėjo pašaukimas.

„Buvo paskelbtas konkursas į „Žiogelio“ direktorius. Nutariau dalyvauti: norėjosi išbandyti savo jėgas, įsitikinti, ką sugebu. Ir laimėjau. Nuo 2000-ųjų vadovauju šiai priešmokyk­li­nio ugdymo įstaigai. Galima sakyti, vos tik ėmiau čia dirbti, prasidėjo darželio remontai. Iššūkiai teko tikrai dideli, bet kuo daugiau jų įveiki, tuo tampi stip­resnis. Taigi ir moters vadovės pečiams tokie, atrodo, vyriški statybų, remonto darbai yra pakeliami. Aišku, pasitaiko  ir nusivylimų – kam jų nebūna. Tačiau aš labai džiaugiuosi – čia galiu save realizuoti: turiu kūrybinių idėjų ir stengiuosi jas įgyvendinti. Likimas davė man daug puikių, savo darbui atsidavusių bend­ražygių – čia dirbančių moterų beribio kūrybiškumo, vyrų nagingumo dė­ka darželis suklestėjo. Viso mūsų darnaus kolektyvo darbo rezultatas yra akivaizdus: „Žiogelis“ puikuojasi geriausių dar­želių dešimtuke Lietuvoje“, – didžiuojasi jo vadovė.

Projektų įgyvendinimas – mažųjų šilališkių gerovei

Anot direktorės, to pasiekta dalyvaujant projektuose. Žinoma, reikėjo labai pasistengti, jog sugebėtumei įrodyti, kad tai, kas numatyta projekte, bus įgyvendinta. Antraip nelaimėsi.

„Įgyvendinome didžiulį darželio modernizavimo projektą: pagražėjo vaikų grupių patalpos, ugdymui pritaikytos visos erdvės, jog vaikams būtų patogu, saugu, jauku, kuo geresnės sąlygos darbuotojams. Koridoriai tapo sau­gaus eismo zona, jais galime „važiuoti“: įrengtos stotelės, perėjos, šviesoforai. Tad jei lauke blogas oras, vaikučiai juda koridoriais, mokosi saugiai elgtis gatvėje. Koridorių idėją „pritraukėme“ dėl to, kad laimėtume finansavimą jų remontui, o kad sukurtume bendrą 30 kv. met­rų erdvę (buvo tokia sąlyga), išardėme sandėliukus.

Visi baldai mūsų darželyje – iš natūralios beržo klijuotos faneros, taip pat pagaminti darželio meistrų iš vokiškos laminuotos plokštės. Grupėse baldai vaikučiams yra skirtingo aukščio, pagal jų ūgį, nėra standartinių keturkampių stalų, bet suprojektuoti mūsų pačių, kad būtų žaismingesni. Visa tai padarė mūsų auksinių rankų meistrai. Kaip ir medinius traukinukus, mašinas, kuriuose vaikučiai lauke labai mėgsta žaisti“, – pasakoja Dalia.

Vadovė deda ranką prie širdies ir sako, jog labai didžiuojasi darželiu ir nori, kad jį pamatytų kuo daugiau svečių.

„Tobulintis pas mus atvažiuoja ir iš Vilniaus. Štai lankėsi net 58 darželių direktoriai – tiek tilpo į autobusą. Ir liko sužavėti. Mes su savo auklėtiniais dalyvavome sostinėje vykusiame „Rasos“ teatro festivalyje. Ir ten nuskynėme laurus. Vaikučiai jautė pasididžiavimą, kad mes, žemaičiai, buvome geriausi. Tai auklėtojų nuopelnas: jų kūrybiškumo, gebėjimo atskleisti mažųjų talentus, tai puikios mūsų siuvėjos nuopelnas – duok jai skiautę audinio ir ji sukurs stebuk­lą. Dėl to mūsų programėlių, švenčių personažų kostiumai tolygūs profesionaliems. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad darbuotojų kaita darželyje labai maža, esame susigyvenę, tarsi vienas kumštis, dirbame visi drauge.

Šiuo metu vykdome labai sun­kų, pa­gal Amerikos mokslininkų su­kur­tą projektą „Ikimokyk­linių mo­kyklų veiklos tobulinimas“. Jau vyksta mo­ky­mai, kartu su mumis mokosi atstovai iš Šiaulių, Šakių, mus konsultuoja marijampoliečiai, nes jie jau yra dalyvavę šiame projekte. Taigi vėl mokomės. Pedagogo darbas – nuolatinis to­bulinimasis visą gyvenimą, nes jei stovėsi vietoje, užželsi kaip tekėti nustojęs upelis.

Varomoji jėga – susiklausymas ir bendrystė

Džiaugiuosi darželio bend­ruomene – aktyvia, kūrybinga, vieninga, tad yra kuo pasiremti, pasikliauti. Ypatingai sustip­rėjo ryšys su auklėtinių tėveliais, jie aktyviai įsijungia į vaikučių ugdymą: dalyvauja renginiuose, talkose, kartu vyksta į turistinius žygius. Labai gaila, jog pastaruoju metu dėl koronaviruso negalime jų įsileisti, tėveliai dėl to irgi išgyvena. Dabar vaikučiai su jais atsisveikina prie darželio durų, baigiantis die­nai, auklėtojos juos „atiduoda“ irgi ten. Bet kiekvieno­je blogybėje yra ir teigiamų ženklų – išaugo vaikų savarankiškumas: patys nusirengia, apsiauna, susilanksto darbužėlius“, – pasakoja darželio vadovė.

Nors dėl riboja­mo judėjimo esant koronaviruso grėsmei iš­vykų už darželio ribų sumažėjo, viduje renginiai vyksta kaip numatyta. Tiesa, anot direktorės, atskiromis grupelėmis, paskirstant kiekvienai po kažkiek minučių, vaikų judėjimas suplanuotas taip, jog jie kuo mažiau kontaktuotų. Kad nenukenčia nuosek­lus darželinukų ugdymas, pasak Dalios, lemia ir tai, jog „Žiogelyje“ yra net dvi salės: kūno kultūros ir meninio ugdymo.

„Kai nuvyksti pas kolegas į kitus miestus ir parvažiavęs palygini, skirtumas neabejotinai yra mūsų darželio naudai. Turime labai daug orgtechnikos, įrengtos interaktyvios grindys ir lentos, šviesos terapijos kabinetas. Kiekvienoje grupėje yra kompiuteriai, DVD grotuvai, audioaparatūra. Tačiau nepamatysi jokių garsiakalbių ar kabančių laidų – viskas yra po lubomis, kurios yra akustinės, kad nesklistų aidas. Už visa tai esame dėkingi architektui iš Vilniaus, su kuriuo bendradarbiavome vykdydami projektą. Su juo derinome ir spalvinę gamą, likome labai patenkinti. Neseniai atidarytame priestate vyrauja balta ir pilka spalvos, toks buvo projektas. Gaila, jog ir pastačius jį, 22 vaikučiai liko už ikimokyklinio ugdymo ribų. Prieš kitą rugsėjį su darželiu atsisveikins 90 auklėtinių, tikimės, jog tuomet darželis patenkins visų poreikius“, – sako direktorė.

Dalia apie darželį, jo kolektyvą ir vaikus galėtų kalbėti valandų valandas.

„Visada baiminausi, kad nenugrimzčiau į administracinį darbą, nepaskęsčiau popierių šūsnyje. Bet dėl kiekvieno darbo privalai save apginti, ir be „popierių“ to nepadarysi. Tačiau būtina bendrauti su žmonėmis, pasakyti gerą žodį, suprasti, paskatinti, užjausti. Visiems pasitaiko suklysti: jei žmo­gus reaguoja „ne taip“, supranti, jog kažką padarei negerai... Tuomet taisaisi...

Džiaugiuosi auklėtojų bei jų pa­­dėjėjų išmone, jų sveika kon­kurencija, lenktyniavimu: ne­ra­si vienodai ar bent panašiai papuoštos grupės, kokio nors akcento. Fantazija neišpasakyta. Kodėl mokyklose taip nėra? Suprantu, ten reikia tikslaus rezultato. Bet ir darželinu­kai dabar yra vertinami – žingsne­liais. Toks yra Švietimo ir mokslo mi­nisterijos nurodymas.

Kartu su darželio bendruomene puoselėjame aplinką. Įren­ginėjant „Žiogelio“ simbolį Žio­gą, kiekvienas vaikutis atnešė po akmenėlį, kiekviena grupė juos nudažė skirtingomis spalvomis. 

O pilis – tai mūsų pilietiškumo ugdymo tvirtovė. Čia įrengėme ekspoziciją, yra suoliukai, telpa dvidešimt vaikų, auk­lėtojos jiems veda pilietinio ugdymo pamokėles. Kadan­gi iš tėvo paveldėjau tautiškumą, patriotiškumą, stengiuosi tai diegti ir įstaigoje: kiekvienas vaikas, palikęs darželį, turi mo­kėti Lietuvos himną, jį visada giedame Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios renginiuose, rengiamės tautiniais kostiumais. Nors jie ir paprasti, ne austiniai, bet siuvėjos pasiūti su meile. Privalome savo auk­lėtiniams įdiegti, kad didžiuotųsi būdami lietuviais ir gyvendami Lietuvoje.

Vaikams atiduoda visą širdį

Kiekvienas prisilietimas prie vai­kų man yra didžiulis džiaugs­mas. Dirbti su mažiukais visada buvo mano svajonė. Dar traukė dailė, bet nulėmė vaikai. Beje, mano dukra Rasa irgi pedagogė, vienoje iš Klaipėdos gimnazijų dėsto anglų kalbą, yra puiki specialistė, jai suteiktas Klaipėdos garbės pilietės vardas. Jūratė darbuojasi laivininkystės įmonėje administratore, yra baigusi ne vieną universitetą. Džiaugiuosi, jog abi gyvena Lietuvoje, žentai yra puikūs, turiu keturis anūkus“, – pasakoja Dalia.

Moteris teigia be darbo turinti ir malonų širdžiai užsiėmimą – piešia peizažus, natiurmortus.

„Tiesa, kurį laiką buvau užmetusi šitą pomėgį, bet dabar vėl perku teptukų, dažų. Ir duk­ros skatina: mama, tau šito reikia“, – sako Dalia.

Ji pripažįsta, kad su amžiumi ateina pokyčiai, su tuo reikia susitaikyti ir ieškoti savotiškų pliusų. Ar dalyvaus konkurse į darželio vadovus, kuris vyks bemaž po dviejų mėnesių, dar nenusprendė. Tačiau tvarką, kad vadovai švietimo įstaigoms skiriami tik penkeriems metams, laiko ydinga: kuris aukosis, jausdamas, jog dirba tik laikinai.

„Švietimo įstaigos vadovu bū­ti nelengva: privalai sutelkti bend­ruomenę, žengti koja kojon su gyvenimu, dirbti naujoviškai, būti autoritetu. Jei dirbsi atmestinai, ignoruosi vaikų poreikius, jo nenusipelnysi. 

Mokytojas privalo turėti pašaukimą. Žinoma, galima jį ugdytis, bet reikia tos kibirkštėlės, kurią atiduodi vaikams. Vaiko nenulipdysi tarsi iš granito ar kitos medžiagos – turi dalį savo sielos, širdies, proto, žinių sudėti į tą mažą žmogutį, kuris galėtų per gyvenimą eiti pasitempęs, stiprus. Turi užauginti jam sparnus. O kai vaikas apsikabina, tai tirpdo visus širdies ledus“, – pedagogo darbo prasmę įvardija lopšelio-darželio direktorė D. Kutniauskienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.