Robertos rankose popierius virsta stebuklingais žiedais

Ne kartą teko girdėti aplinkinių ir net ilgamečių bičiulių nuostabą, kai greta esan­­tis žmo­gus tarsi pražysta naujomis spalvomis. Kūrėjai dažnai triūsia, kaip patys sa­ko, tyliai, savo aplinkoje, o į viešumą kūrinius ryžtasi iškelti tik tada, kai gerokai pa­to­bu­lėja. 

Kūryba peržengė namų sienas

Roberta Pocienė dirba Šilalės rajono socialinių paslaugų namuose. Tiesa, neseniai, nes iki tol darbavosi Pajūrio vaikų globos namuose. Tad gal ir nenuostabu, kad Robertos bend­radarbiai ir vadovas apie jos meninius gabumus sužinojo tik tada, kai ji pagaliau sutiko parodyti savo darbus viešumoje. Kūrinių pristatymo metu įstaigos, kurioje moteris dirba, direktorius Gediminas Raudonius sakė, jog apie tokius darbuotojos gabumus sužinojo pirmą kartą, ir sveikindamas su parodos atidarymu, klausė, gal Roberta kada ryšis savo kūrinius parodyti ir Socia­linių paslaugų namuose, o gal praves edukacinius užsiėmimus. Šiai minčiai antrino Pajūrio bendruomenės nariai, patikinę, kad tokie užsiėmimai pas juos jau vyko ir gal dar bus organizuojami ateityje. Pati autorė savo kūry­bą vadina tiesiog pomėgiu ir menininke savęs nelaiko, tačiau neslepia: malonu, kai aplinkiniai įvertina.

Savitas žvilgsnis į pasaulį

R. Pocienė gimė Kaune, tik vėliau, kai tėvai nusprendė iš didmiesčio grįžti į gimtinę, šeima persikėlė į Pajūrį.

„Mokyklą lankiau jau Pajūry­je ir visas mano gyvenimas bėga šioje nuostabioje Jūros slėnio gyvenvietėje. Nežinau, iš kur atsirado pomėgis kurti. Galbūt tai genai: mano tėveliai Juozas ir Vladislava irgi negali be kūrybos. Jie kažkaip ypatingai žvelgia į aplinką: namuose visada kas nors buvo ne taip, kaip pas kitus: kitokie tapetai, kitaip apipavidalintas veid­rodis bei pan. Ir jiems, ir man svarbu kažką kurti ir negalvoti apie materialią grąžą. Galiausiai turbūt visi turime meninių gyslelių, tik gal ne kiekvienas jas tobuliname, o aplinkiniai viską mato kitomis akimis“, – pasakoja Roberta.

Moteris sako, kad apie jokias meno krypties studijas niekada negalvojo. Kūryba jos gyve­nime atsirado gerokai vėliau, jau sukūrus šeimą, gimus dviem sūnums.

„Tikriausiai sunku būtų rasti rankdarbių rūšį, kurios nebū­čiau išbandžiusi. Taip mano gy­venime atsirado ir popierinių gėlių gamyba. Atsitiktinai, naršant internete, besidomint rank­darbiais. Sudomino vienas video, ir nusprendžiau pabandyti, net negalvodama, kad pasiseks. O gavosi atvirkščiai – gėlių žiedų įvairovė, spalvų gausybė iki šiol vis labiau įtrau­kia“, – prisipažįsta Roberta.

Moteris sako, kad jos kūrybai būtinas įkvėpimas – jeigu jo nėra, atvirauja Roberta, ji negali prisiversti dirbti. 

„Labai „užveda“ tai, kai rankose gimsta laukiamas rezultatas, o dar labiau – aplinki­nių teigiami įvertinimai. Iš vienos pusės tas susidomėjimas lyg ir skatina kurti, ieškoti kažko naujo, neatrasto, bet kai šitai tampa ne mėgavimusi, o darbu, ima sekinti. Todėl mano kūryba yra epizodinė: būna, jog dirbu kelis mėnesius be atvangos, o po to prireikia tiek pat laiko, kol ateina naujas įkvėpimas“, – pasakoja nuostabių gėlių autorė.

Popierinių gėlių gimimas – stebuklas 

Tad kokie tie Robertos darbai? Pirmiausia patraukia didieji žiedai. Jų nemačiusiems sunku įsivaizduoti, kad viena popierinė gėlė gali būti lygi su suaugusiu žmogumi ar net už jį aukštesnė. Paklausta, kur jas daro, viename Pajūrio daugiabučių gyvenanti moteris atsako, jog virtuvėje.

„Dėl tokios kūrybinės laisvės esu dėkinga savo vyrui Alfonsui, sūnums Rokui ir Albertui. Be jų pagalbos, kantrybės bei supratingumo nieko nebūtų. Vai­kai žino, kad, jeigu mama virtuvę pavertė dirbtuvėmis, reikia su tuo susigyventi. O vyras ne tik yra mano pirmasis kritikas, bet ir realiais darbais prisideda prie kūrybos. Tik pagalvokite, kaip išsilaikytų dvimet­rinis iš popieriaus pagamintas gėlės žiedas? Alfonsas padaro ir stovus, ir gėlių kotų rėmus, o sūnūs, kai būna namuose, padeda žiedus transportuoti, lydi į parodas“, – savo darbo „virtuvę“ atskleidžia pašnekovė.

Užsienyje – Bulgarijoje bei Ang­lijoje – studijuojantys sūnūs, anot Robertos, taip pat yra linkę į menus: vienas gilinasi į maisto gamybos šedevrus, ant­rasis užsiima tekstų rašymu. Ar jų gyvenimai ateityje siesis su menais, parodys laikas.

Robertos kuriamos didžiosios gėlės, pasirodo, yra išmon­tuojamos ir sumontuojamos. Sunkiausia pagaminti daug vie­nodų gėlių, nes kūrėja kiekvienąsyk mėgsta padaryti kažką vis kitaip. Tačiau būta tokių užsakymų, kai reikėjo būtent vienodų žiedų. 

R. Pocienės gėlės viešumoje pirmąkart pasirodė televizi­jos laidoje „Auksiniai svogūnai“ (dai­nininko Deivio pasirodymui), pernai jų buvo išsinuomojęs Kauno miestas, kai organizavo „Kaimyno dieną“, vežė Roberta savo gėles ir į Klaipėdą, kur vyko kūrybinės dirbtuvės-mugė „Tai pagamino mano mama“. Užsakovai, pasak moters, visada ją susiranda patys: ji turi sukūrusi profilį socialiniuose tink­luose, kurį pavadino paprastai: „Popierinės GĖLĖS Roberta“. Kauniečiai užsakė 50 vienodų žiedų. Moteris iki šiol atsimena tą akimirką – tokiam kiekiui pagaminti reikėjo visos šeimos susitelkimo bei pritarimo. 

„Supratome, jog tai – likimas, išbandymas, kurį įveikę, patys sau įrodytume, kad galime daugiau. Ir mums pavyko. Tikėtina, jog užsakymų būtų daugiau, bet aš labai myliu savo gėles ir negaliu jų įduoti per tarpininkus, noriu žinoti, kad jos bus surinktos ir eksponuojamos tinkamai. Gyvenant Pajūryje, kai užsakovai – iš kito Lietuvos krašto, tai sunkoka įgyvendinti. Todėl bent kuriam laikui verslo planus atidedu“, – neslepia R. Pocienė.

Be to, kol kas jos darbų planus stabdo pasaulį ištikusi pan­demija, tačiau moteris tikisi savo veik­lą atnaujinti. O dar šiuo metu Roberta turi mažiau laiko, nes nusprendė siekti magistro laipsnio Klaipėdos universitete. 

„Kurti galiu tik po darbo, taigi vos kelias valandas per parą ir tai tik tada, kai jaučiu įkvėpimą. O darbo yra daug. Per trejus metus sukaupiau patirties, tad dabar viskas vyksta greičiau. Tačiau gaminu ne tik didelius, bet ir mažus žiedus, kuriems sukurti reikia daugiau kruopštumo ir laiko“, – akcentuodama, jog stambieji žiedai palieka didesnį įspūdį, o mažieji yra didesnės meninės vertės, sako pašnekovė.

Roberta įsitikinusi, kad bet kokia meno rūšis reiškia savotišką terapiją, atsipalaidavimą, todėl, moters tikinimu, gėlių iš popieriaus gamybos gali imtis bet kuris žmogus, kuriam artimi rankdarbiai, kruopštumas, imlumas naujovėms. Meniška prigimtis nebūtina: jeigu patinka – ieškai informacijos ir gamini. Aišku, anot Robertos, geras rezultatas džiuginti pradeda tik įdėjus daug darbo bei pastangų. 

Žiedai keičia spalvą ir nuotaiką namuose

Daugeliui gali pasirodyti, kad Roberta yra studijavusi floristiką, tačiau ji sako, jog net nežino kai kurių gėlių pavadinimų. Kokį žiedą gaminti, moteris renkasi intuityviai. Tad būna, kad prie vieno užtrunka vos vieną vakarą, o prie kito prasėdi visą savaitę. 

Roberta puikiai atsimena, ka­da ir kam sukūrė pirmąją gėlę.

„Tai buvo prieš trejus metus, liepos mėnesį, nes dariau ją mergaitei, vardu Liepa. Dabar, kai pažiūriu į savo pirmuosius darbus, aiškiai matau, ką dariau ne taip. Blogiausia, jog Lietuvoje ne visada galima gauti reikiamos spalvos ar kokybės krepinio popieriaus. Kita problema – informacijos stoka: kaip ką gaminti, reikia sugalvoti pačiam, nes lietuviškos literatūros šia tema nėra, o internete paslaptys taip pat nėra iki galo atskleidžiamos. Todėl būna momentų, kai nusprendžiu toliau to žiedo nebedaryti, bet, praėjus kuriam laikui, grįžtu jo užbaigti“, – apie savo kūrybinius ieškojimus atvirauja moteris.

Ji priduria, kad itališkas krepinis popierius yra kitoks nei tas, kurį perkame mūsų parduotuvėse. Iš jo pagaminti žiedai ne tik puikiai išlaiko formą, bet ir nebijo stipresnių vėjo gūsių, net keli lietaus lašai tokioms gėlėms nereiškia pražūties. Tačiau, Robertos teigimu, visi jos darbai yra trumpalaikis menas – gėlės ryškias spalvas išlaiko iki metų–pusantrų, vėliau ir kotai, ir lapai pakeičia spalvą: visai kaip gamtoje – žali lapai pamažu ruduoja, ryškūs žiedai blunka ir galiausiai visiškai nubąla. 

Paklausta apie planus, Rober­ta sako, kad krepinis popierius jos gyvenime išliks, tik ji tikisi atrasti dar daugiau kūrybos subtilybių, o tuo pačiu ir labiau tobulėti.

Šiuo metu R. Pocienės darbai puošia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus erdves, tai yra pirmoji personalinė jos darbų paroda. Ją dar galima aplankyti iki spalio 10 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir R. Pocienės asmeninio archyvo nuotr.