„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Upyniškę laimė pasitiko šimtametėje suvalkiečių sodyboje

Sakoma, jog likimas mus nuveda ten, kur turime būti, ir pasiunčia žmones, kuriuos turime savo kelyje sutikti. Šią tiesą garantuotai gali patvirtinti iš Upynos kilusi Vi­da Umantaitė-Galvelienė. Nuostabaus grožio šimtametėje suvalkiečių sodyboje šei­mi­nin­kaujantys Vida ir Artūras Galveliai į savo namus kviečia pasisvečiuoti pasiilgusius ramios laiko tėkmės bei tikro lietuviško svetingumo. Kukarskės kaimo turizmo sodybą Šakių rajone atranda ne tik pernakvoti užsukantys užsieniečiai – pailsėti čia atvyksta ir mūsų šalies menininkai, mokslininkai bei visuomenės veikėjai.

Traukia kaimo kvapai ir spalvos

Įžengęs pro Kukarskės kaimo turizmo sodybos vartus, pasijunti lyg atvykęs pas artimiausius giminaičius – džiaugsmingai sutinka ne tik šeimininkai, bet ir jų šunys. Čia viskas yra taip, kaip ir turi būti kaime: gieda gaidžiai, gagena žąsys, akį traukia ryškiaspalviai jurginai, ramiam poilsiui nuteikia šeimininkės išvirta žolelių arbata, iš gėlių darželių sklindantys mėtų ir levandų kvapai, pavėsinėje džiūstančių žolynų ryšulėliai. Jokios prabangos, jokių trinkelėmis klotų takelių ir jokio kaimo turizmo sodyboms būdingo pobūvių šurmulio.  

Tas jaukumas – šeimininkės, kiekvieną sutinkančios lyg artimiausią žmogų, nuopelnas. Alkanam Vida visada įpils dubenėlį gaidžio sriubos, sotų pavaišins pačios gamintu skanėstu ar sūriu su medumi, švenčiantiems iškeps „ugninių“ pyragų, kurių skonis pranoksta net pačią originaliausią itališką picą. Todėl kartą pasisvečiavę Kukarskėje visada nori čia sugrįžti. Ir grįžta – šeimomis, su draugais, bendradarbiais arba vieni, pajutę poreikį pasėdėti po šimtamečiais ąžuolais, pasigėrėti tyliai gęstančio vakaro žaromis. 

Kukarskės kaimo turizmo so­dyba, užimanti maždaug hek­ta­rą, yra nemažas ūkis: V. ir A. Gal­­veliai laiko daug paukščių – vištų, žąsų, ančių, kalakutų, par­duoda jų mėsą, kiaušinius, augina daržoves bei uogas. Iš tų pačių kaimiškų ir natūraliai užaugintų produktų pagamintais patiekalais vaišinami svečiai, daugelis ir namo išvyksta kupinais krepšiais kaimiškų gėrybių. 

Talkininkų šeima nesamdo, todėl visi darbai gula ant Vi­dos ir Artūro pečių. O Vida vis dar tebedirba Smalininkų techno­lo­gijų ir verslo mokykloje – mo­ko jaunimą biologijos bei floris­tikos pagrindų. Tačiau niekas niekada nėra girdėję ją sakant, kad pavargo, kad sunku suspėti: grįžusi po pamokų, moteris pasineria į kvapnų, spalvingą, ramybe alsuojantį, todėl labai mėgstamą kaimo gyvenimą. 

„Neįsivaizduoju gyvenimo bu­te – gal užsidariusi tupėčiau ir liūdėčiau, bet tikriausiai ilgai neišgyvenčiau, nes man visą laiką reikia ką nors veikti: rauti piktžoles, skinti gėles, rūšiuoti, džiovinti, todėl savo sodyboje jaučiuosi labai gerai. Kas mano, jog tai yra sunkus darbas, klysta – man tai yra geriausias poilsis“, – prisipažįsta Vida. 

Atsiminimai grąžina į vaikystę

V. Galvelienė tvirtina, kad dabar turi viską, apie ką kada nors yra svajojusi. Gimusi ir užaugusi Upynos mokytojų Onu­­tės ir Kleopo Umantų šeimoje, „paveldėjo“ ir profesiją – ta­po biologijos mokytoja, kaip jos šviesaus atminimo tėvas K. Umantas. Savo vaikystę bei jaunystę, praleistą Upynoje, Vi­da atsimena kaip patį gražiausią laiką. 

O. ir K. Umantai gyveno mokytojų name, vertėsi ūkiškai – turėjo  daržą, karvę, du paršelius, vištų. Trims dukroms tekdavo ravėti ne tik savo šeimos, bet ir mokyklos daržus: nors visi kaimo vaikai per vasaros atostogas turėdavo ateiti į savaitės daržininkystės praktiką, mokyklos darže visada likdavo daug nepadarytų darbų. 

„O man labai patikdavo sukišti rankas į žemę, pajausti jos vėsą, kvapą. Rinkdavau ir džiovindavau žoles, kartą buvau pri­siskynusi net Sosnovskio barščių, rankas ir veidą išvertė pūslėmis“, – iš savo patirties šiandien juokiasi V. Galvelienė.

Tėvas, prisimena Vida, labai daug žinojo apie augalus, nes buvo baigęs ne tik pedagogikos mokslus, bet ir agronomijos studijas Žemės ūkio akademijoje. Tik tuomet, kai suaugo, iš tėvo sesers Sabinos Vida sako sužinojusi, kad jis buvo kviečiamas dirbti dėstytoju, mat diplominis darbas apie bi­tininkystę akademijoje buvo įvertintas pagyrimu.  

Bet K. Umantas iš Upynos niekur nenorėjo važiuoti: netoliese, Eržvilke, buvo jo tėviškė, o ir mokytojo darbas jam labai patiko, todėl su džiaugsmu mokytojavo net išėjęs į pensiją. Turėjo biologams įprastą pomėgį – sudarinėjo gam­tos procesus atspindintį fe­nologinį kalendorių: kada kas pa­vasarį susprogo, pražydo, ka­da paukščiai sugrįžo, nes įdo­miausia jam būdavo tyrinėti gamtą. 

V. Galvelienė prisimena, jog tėvas savo pastebėjimus parašydavo ir „Šilalės artojui“ – siųsdavo vaizdelius iš Upynos gyvenimo, pasidalindavo bičių priežiūros patarimais, todėl laikraštis namuose visada būdavo labai laukiamas.

„Ir dabar, nuvažiavusi pas mamą, pirmiausia tiesiu rankas pavartyti rajono laikraštį. Jis tikrai atspindi žmonių gyvenimą“, – neabejoja Vida. 

Upyną tebelaiko širdyje

Gyvendama Upy­noje, o vėliau sugrįždama į gimti­nę pas mamą ir seserį, Vida sutiko daug įdomių, gyvenimiškos patirties išmokiu­sių žmonių. Ypač įstrigo istorijos

mokytoja Janina Ri­dze­vičiūtė, mokiniams pasakoju­si apie Vasario 16-osios aktą ir gūdžiu sovietmečiu nebijo­jusi pasakyti, jog tarybinė istorija išgalvota, reikia mokytis tik­ros savo šalies istorijos. 

„Tuo metu tik­rai ne visi mano klasės draugai žinojo, kas ta Va­sario 16-oji. Ma­no tėvelis buvo gimęs būtent tą dieną, todėl šeimai paslapčia šven­čiant, senelis su tėčiu kalbėdavosi apie Lie­tuvą, okupaciją, svajojo, jog kada nors būsime nepriklausomi“, – prisiminimais dalijasi V. Galvelienė. 

Tokį pat nepamirštamą įspūdį jai paliko ir Upynoje šešerius metus kunigavęs Vytautas Skiparis. Jaunas, gražaus stoto, ilgais garbanotais plaukais, drąsiai kalbantis bei smerkiantis sovietinę santvarką kunigas traukė jaunimą lyg magnetas, su juo, anot Vidos, būdavo apie ką padiskutuoti ir grįžus iš studijų, todėl vakarais jaunimas paslapčia rinkdavosi klebonijoje. Bet už tai jis skaudžiai nukentėjo – už nelojalumą sovietinei santvarkai, pamokslus bei pasisakymus, atspindėjusius lais­vės nuo sovietinės okupacijos troškimą, kunigas nuolat bu­vo keliamas iš vienos parapijos į kitą, o 2006 m., sulaukęs vos 52-ejų, netikėtai mirė... 

Gerumo kodas – iš mamos

„Didžiosios metų šventės ir dabar dažniausiai mums būna Upynoje, pas mamą. Visada nueiname į bažnyčią, smagu sutikti pažįstamus, mielus žmones, pajusti, kaip nesustabdomai laikas keičia gyvenimą ir mus visus“, – sako Vida, Upyną iki šiol laikanti savo širdyje. 

Devintą dešimtį įpusėjusi Vidos mama O. Umantienė, pa­­sak dukros, – tikras gerumo įsi­kūnijimas. Jos įsitikinimas, kad „viskas bus gerai“, tarsi bur­tų lazdele panaikina visas prob­lemas. 

„Man mama – kaip tabletė: jei liūdna, pavargstu ar negaluoju, skambinu jai. Pasikalbam pusvalanduką, ir gyvenimas vėl nu­švinta. Jos mintys tikrai turi gydomąjį poveikį“, – šypsosi Vida, ir pati iš mamos perėmusi gerumą bei kantrybę. 

Panašu, jog dar vaikystėje Vida iš šeimos išmoko ir meilės žolelėms. 

„Vaikeli, sako mama, jau reikia važiuoti namo – ramunėlės nubyrės, nebus ką rinkti. Šiemet girdime, kad kmynų mažai turėsime: mamos rankelės nebeklauso, nebesučiupinėja. Bet ji ir mums, ir visiems anūkams prirenka sėklų, pridžiovina obuoliukų – geresnės šventinės dovanos negaliu net įsivaizduoti“, – su didžiausia meile pasakoja V. Galvelienė.  

Kasdienybę nuspalvina kūryba

Kaip atsitiko, kad pasuko tėvų pėdomis ir tapo mokytoja, Vida nežino. Tiesiog nebuvo kitų minčių, nesvarstė apie kitokį pasirinkimą, nes nuo mažens domino augalai, geriausiai jausdavosi pievose, miškuose, todėl intuityviai pasirinko biologiją. 

„Atsimenu, kunigas Vytautas kartą manęs paklausė, kodėl nusprendžiau būti mokytoja – juk tai toks sunkus darbas. Nežinojau, ką jam atsakyti, sakiau, jog myliu vaikus. Dabar galėčiau pakartoti tą patį. Mokykloje daug įtampos, mokytojams keliami dideli reikalavimai, kartais galvoju, kad jau galėčiau ir nedirbti. Bet matau, kaip nuoširdžiai džiaugiasi mokiniai, mane pamatę – ir vėl einu į pamokas“, – tikina Vida, mokytojaujanti jau 35-erius metus. 

Nors biologija jai prilipo nuo mažens, labiausiai patinka merginas mokyti floristikos pagrindų. Baigusi tarptautinę visame pasaulyje žinomo floristo šveicaro Peterio Hesso mokyklą, V. Galvelienė tapo profesionalia floriste dekoratore, galinčia perduoti technologijų besimokančiam jaunimui pag­rindinius grožio supratimo principus. Vida sako, jog floristika jai patinka dėl tų pačių priežasčių, kaip ir biologija – mokydamasis ir kurdamas prisilieti prie gamtos. 

„Floristikoje naudojama daug gamtinės medžiagos, natūralių dalykų. Jau­nystėje sąsiuvinius puošdavau klijuodama džiovintas gėles. Vienas dėstytojas tuometiniame pedagoginiame institute pastebėjo, kad tokius atvirukus galėčiau pardavinėti meno galerijose. Menininke netapau, tačiau namus papuošti, svečius pradžiuginti savo kūriniais galiu“, – tikina floristė. 

Kukarskės kaimo turizmo sodybos šeimininkai vertina natūralumą, juo pasi­džiaugti siūlo ir savo svečiams. Iš to, ką kiti rudenį sudegina kaip atliekas, V. Gal­velienė kuria mažus meno stebuk­lus. 

Visą kiemą gali nušviesti gėlių darželyje įritintas moliūgas, o Vidos suklijuotos ąžuolo gilės tampa Advento vainikais. Šventinėms dekoracijoms ji panaudoja viską, ką randa sodyboje: ir nuo senų stogų nuplėštas samanas, ir pušų kankorėžius, ir beržo tošį, ir nukritusias ąžuolo šakeles... 

Bet kad turėtumei tokių, regis, nieko nekainuojančių, puošmenų, juokiasi Vida, visą vasarą reikia dirbti: rinkti ir džiovinti giles, kankorėžius, lapus, šermukšnio uogų šakeles. O kur dar visas paukščių ūkis! 

Užtat sodybos svečiai jaučiasi kaip namie, sako, jog tokios kiaušinienės, kokią kepa Vida iš ką tik vištų lizduose surinktų kiaušinių, valgydavo tik pas mamą vaikystėje.

Atrodo, kad vienas žmogus negali turėti tiek jėgų, gyvenimo džiaugsmo ir šilumos, kuria negailėdamas dalijasi su kitais – ne tik savo šeima, draugais, bet ir visiškai svetimais, atsitiktinai užklystančiais pašaliečiais. Tačiau Vi­dos šeimos sodyboje kiekvienam lengva pasijusti savu ir laukiamu. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 09 spalio 2020 08:31