„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Žinoma sinoptikė irgi skaito „Šilalės artoją“

Orų pristatymas per LRT „Labas rytas, Lietuva“ Orų pristatymas per LRT „Labas rytas, Lietuva“

Bijotai yra ne tik išskirtinė vietovė savo gamta bei istorija, bet ir dovanojo visai Lietuvai ne vieną ypatingą žmogų. Tikriausiai nedaug kas žino, jog čia gimė, augo ir vaikiškas eibes garsiųjų Baublių prieigose krėtė šiandien orų prognozes nusakanti hidrometeorologijos tarnybos vyriausioji specialistė Izolda Marcinonienė.

Iš televizijos ekranų puikiai atpažįstamas veidas patraukė per vieną Bijotuose vykusią šventę – muziejaus darbuoto­jai buvo parengę stendą su savo krašto žmonėmis, kurie lankė Bijotų mokyklą. Vėliau, paklausta, ar dar apsilanko tėviškėje, I. Marcinonienė sakė, kad ji yra dažna viešnia Bi­jo­tuose, mat čia tebegyvena jos tėvai. O grįžusi į namus, kaip ir dažnas „emigravęs“ kraštietis, Izolda visada perskaitanti ir saugomus „Šilalės artojo“ numerius. 

„Mano tėviškė – Bijotų kaimas, pirmoji mano lovytė buvo pastatyta tuometinės Bi­jo­tų septynmetės mokyklos antrajame aukšte įrengtame vieno kambario butelyje, kur mano jauni tėveliai mokytojai gyveno. Beje, šio kambario langai yra išlikę ir tebėra tokie pat, kaip dabar senojoje mokyk­loje įsteigtame Baublių muziejuje. Juokaudama savo vaikams parodau: štai pirmasis mano žvilgsnis į pasaulį buvo iš čia“, – šiltai apie gimtinę kalba I. Marcinonienė.

Jos pavardė – dzūkiška, ištekėjo už dzūko, nors sąskambis su mergautine Martinėnaitės pavarde vis tik išliko. Izoldos tėvelis Alfonsas buvo fizikos ir matematikos mokytojas, ma­ma Aleksandra mokė piešimo bei geografijos paslapčių. Beje, tėtis buvo ir jos klasės auklėtojas. Be Izoldos, šeimoje užaugo ir jaunesnis brolis Sigitas, kuris baigė Radiotechnikos fakultetą Kauno politechnikos institute ir nukeliavo į žentus Kretingon. Baigusi Bijotų aštuonmetę, Izolda mokslus tęsė Skaudvilės vidurinėje mokyk­loje. Dabar moteris pasakoja, kad ji buvo gera mokinė, labiausiai jai patiko tie dalykai, kuriuos įdomiai dėstė mokytojai: matematika, fizika, lietuvių ir anglų kalbos, geografija, braižyba. Tačiau įstoti į nusižiūrėtas studijas pavyko ne iš karto.

„Nepaisant to, kad buvau gera mokinė, deja, iškart nepasisekė įstoti į Vilniaus universitetą. Teko metus darbuotis Bijotų mokyklos valgykloje ir kartu vakarinėje mokykloje kolūkiečiams dėstyti fiziką. Gera patirtis! Išploviau kalnus indų ir nuskutau ne vieną toną bulvių per tuos metus. Bet tai nuo šių darbų neatgrasė, iki šiol jie man patinka“, – dalija­si jaunystės atsiminimais I. Mar­cinonienė. 

Pasak Izoldos, koją pakišo matematikos egzaminas, bet, papildomai padirbėjusi, po me­tų, 1979-aisiais, ji tapo Vil­niaus universiteto Gamtos moks­lų fakulteto studente, pasirinko geografijos specialybę. 

Bijotiškė didžiuojasi, jog pa­sisekė būti universiteto 400-me­čio „fukse“, o įspūdingą tų metų studentų ir dėstytojų eiseną Vilniaus gatvėmis bei nuotaikingą šventę Vingio parke sako menanti iki šiol. 

„Tai buvo labai neįprasta gūdžiais sovietiniais metais – sostinė sušvito netikėtomis spal­vomis, padvelkė sunkiai nusakoma atmosfera, kuri lydėjo visus studijų metus. Beje, būtent tomis šventinėmis dienomis susipažinau ir su būsimu vyru Antanu, kuris tuo metu pradėjo studijuoti hidrogeo­logiją. Gal ir tai pridėjo, kad jausčiausi lyg pakylėta“, – šypsosi Izolda.

Ji prisipažįsta, jog specialybę rinkosi dėl traukos kelionėms, noro pažinti tolimus kraštus. Tais laikais tai buvo įmanoma tik iš kino filmų, knygų ar žurnalų. Be to, įtaką darė ir istoriniai Baubliai, ypatinga Bijotų kaimo aplinka. Tiesa, Izolda teigia turėjusi ir kitokių minčių: kadangi sekėsi piešti, pasvajodavusi ir apie architektūros studijas.

„Lankiau dailės kursus tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI), bet pamačiau, kad man, kaimo mergaitei, sunku ly­­gintis su miesto vaikais, baigusiais dailės mokyklas. Ir neišdrįsau bandyti laimės“, – atskleidžia neišsipildžiusią svajonę žinoma sinoptikė.

Tačiau ją kuo puikiausiai įgy­vendino Izoldos ir Antano vaikai Sigita bei Do­mi­ny­kas, pasirinkę architekto kelią.

Kalbėdama apie savo darbą, I. Marcinonienė jį apibūdina kaip orą, kuris nuolat kinta ir gali būti nenuspėjamas.

„Orų prognozuotojo specia­lybė yra ne tik sudėtinga, bet ir kupina netikėtumų. Sutikime, jog dažniausiai žmonės kalbą pradeda būtent nuo orų aptarimo. O jei pradedi profesionaliai apie juos kalbėti, tai pasitaiko, kad kai kas iš nuostabos ir išsižioja“, – juokiasi I. Mar­­cinonienė.

Juokai juokais, tačiau, pasak jos, iš tikrųjų orų prognozės yra labai nelengva sritis, nes orai beveik nesikartoja: sinoptinė situacija kasdien kinta, net ir panašūs reiškiniai nesusidaro absoliučiai vienodomis sąlygomis. Palieki vaka­re vienokią situaciją, o rytą randi jau paįvairintą ne visuomet maloniomis gamtos išdaigomis.

Sinoptike ji dirbo 20 metų, po to pradėjo labiau gilintis į pavojingų bei stichinių meteorologinių reiškinių susidarymą, juos analizuoti, pristatinėti pranešimus įvairiuose meteorologų susitikimuose, konferencijose. 

„Dabar ties šia sritimi rimčiau ap­sistojau ir esu Lie­tuvos hidromete­orologijos tarny­bos Ty­ri­mų ir plėt­ros skyriaus vy­riausioji specialistė. Padedu jau­niesiems kolegoms suprasti įvairiausių gamtos reiškinių susidarymo esmę bei juos prognozuoti. Pabendrauju ir su žiniasklaida, paaiškinu žmo­nėms paprastai įvairias situacijas. Šiuo metu plačiai naudojami skaitmeniniai prognozių modeliai, tačiau specialisto žinios ir patirtis yra būtini – kuriuo variantu tikėti, ką pakoreguoti bei pan. Nuolatinis mo­kymasis yra būtinybė, reikia susipažinti, atsižvelgti į klimato pokyčius ir į daugybę kitų veiksnių, lemiančių prognozių kokybę. Daugeliui norisi ypatingo tikslumo – kad pasakytume, kas dėsis konkrečiame kaime ar gatvėje tam tikru laiku. Bet kol kas tai yra siekiamybė“, – pripažįsta patyrusi specialistė. 

Mintimis sugrįžusi į tėviškę, Izolda sako, kad Bijotai iki šiol tebėra tikrieji namai, nes čia gyvena tėveliai.

„Jie abu, ačiū Dievui, gyvi ir aktyvūs, nežiūrint solidaus amžiaus. Abu yra dideli knygų „rijikai“, mama vis dar išaudžia žentui tautinę juostą, išsiuvinėja kokį mielą daiktelį proanūkei, tėtis bendrauja su medžiu – pradžiugina savo drožiniais. Ypač mano mėgstami jo išdrožti Baubliukai. Tėvų sodyba, nepaisant jų amžiaus, prižiūrima, be gipsinių „grožybių“ sode, bet su jurginų darželiu, stropiai sukrautu malkų kūgiu, tėvelio padarytu koplytstulpiu“, – džiaugiasi savo tėviške moteris.

I. Marcinonienė sako, kad Bi­jotai apskritai yra labai gražiai besitvarkančių žmonių mies­telis. 

„Man smagu atvažiuoti į tėviškę, kuri ne nyksta, o priešin­gai – tik gražėja ir turtingėja. Išpuoselėta Baublių aplinka, matyt, skatina ir kitus pasitempti. Praėjusią vasarą „paekskursavau“ po Bijotus – nu­stebino naujos sodybos, tvar­ka, lietuviškas skoningumas. Visuomet, kai sutinku naujus žmones, juos paraginu aplankyti Bijotus, Baublius – jie pirmieji tokie ir nepakartojami nuo 1812 m. Visur kitur jų Baublių „broliukai“ neprilygsta senoliams nei dydžiu, nei amžiumi, nei istorija, kurią pradėjo garbusis šviesuolis Dionizas Poška“, – didžiuojasi savo gimtine Bijotų žemės dukra.

Izolda pasidalijo ir smagiais vaikystės atsiminimais: kaip žaidė slėpynių Baublių papėdėje, kaip važinėjo dviračiu ir jų prižiūrėtojui kėlė siaubą. Būta ir kitokių nutikimų, mat į Bijotus filmuoti Baublių atvykdavo ir filmų kūrėjai, ir įvairių laidų režisieriai, o jiems „kadro“ paįvairinimui rei­kėdavo vaikų. Tad Izolda su broliu ne sykį yra tapę ant­raplanių vaidmenų atlikėjais, su kitais kaimo vaikais net radijo laidose dalyvaudavę, o bro­lis netgi yra „bandęs laimę su meškere“ filme „Ar gyvas dar Baublys?“ Todėl Izolda sako apgailestaujanti, jog dabartinis jaunimas mažai domisi krašto istorija, nepatiria tos pažinimo ugnelės, o ir apie Baublius beveik nieko nebežino, nes daugelį labiau traukia užsienio kraštai negu savojo pa­žinimas. Tiesa, kad ir kaip skaudžiai skambėtų, pandemija vis tik padarė ir šį tą gero – lietuvaičius grąžino arčiau savo šaknų.

Prakalbusi apie savo prigimtį, Izolda prisiminė, kad Bijotai geografine prasme yra arčiau Tauragės, tad ir tarmė, anot moters, būdingesnė tauragiškių šnektai ne šilališkių.

„Prisimenu, mums vaikystėje juokingai skambėdavo ta žemaitiška tirada, kuria kalba šilališkiai. O dabar tikrai malonu girdėti savo dūnininkų tarmę, nors namuose ja ne­kalbėdavome, nes tėtis kilimo nuo Ignalinos krašto, ma­ma – iš Skaudvilės apylinkių. Priešingai nei aš, brolis tik­ru žemaičiu Kretingoje tapo ir beria greitakalbe kaip žirnius“, – juokiasi Izolda.

Ir prisipažįsta visuomet suklūstanti, kai išgirsta kalbant apie Šilalės kraštą. O grįžusi į Bijotus sako perverčianti visus „Šilalės artojo“ numerius. Ir tai, pasak moters, tikrai ne laikraščio reklama – tėvai visą gyvenimą jį skaito.

„O man labai smagu, kad laik­raštis išliko tuo pačiu pavadinimu! Perverčiu skelbimus – kas ką parduoda, kokį darbą siūlo. Juk tai irgi svarbi informacija apie kraštiečius. Gaila, daug randu ir nekrologų – tokia realybė, sensta mūsų kraštas“, – apgailestauja moteris.  

Izolda jau močiutė, bet, kaip pati sako, jos kasdienybėje nė­ra pilkų tonų, nes gyvenimas vis dar verčia skubėti.

„Norėtųsi su anūke Sofija ilgiau pabūti, bet diena limituota, o darbų gausybė. Nesu virtuvės mėgėja, todėl gaminu tik savaitgaliais ir dažniausiai paprastą lietuvišką maistą. Aišku, būna dienų, kai „apsigyvenu“ virtuvėje – metinės šventės įtraukia, norisi pradžiuginti vaikų šeimas. Tada jau leidžiuosi į naujų patiekalų paiešką, nors esu ištikima, tarkime, velykinių margučių su vašku dažymui ir meduolinio namelio kepimui Kalėdoms.

Kartkartėmis ištrūkstame su vyru į Kuršių neriją, į gamtą pa­­grybauti, baidarėmis Dzūkijos upėse pairkluoti. Kasmet sten­giamės aplankyti kokią šalį. Esu buvusi Grenlandijoje, Is­lan­di­joje, nes  šiaurės šalys ir sniego paieškos vasarą – mano silp­nybė. Vasaros man gali nebūti. Ir nors esu aplankiusi ir Pietų Afriką, ir Egiptą, palmės, smėlis ir arbatos šiltumo vanduo manęs nežavi. Gražu, bet tik vieną kartą. Mėgstu apsilankyti tradiciniuose kino festiva­liuose, knygų mugėje. Be to, pa­tinka megzti, skaityti biogra­fines arba apie šiaurės šalių gy­venimą knygas. Mėgstu pasikapstyti po gėlyną, tačiau daržas nelabai domina, nors jį turiu, nes gyvenu kaime šalia Vil­niaus“, – apie savo kasdienybę pasakoja kraštietė.

Kalbėdama apie orus gimti­nėje, pašnekovė pastebėjo, kad Ši­lalės rajone gausu išskir­ti­nių reiškinių. 

I. Marcinonienė specialiai „Ši­lalės artojo“ skaitytojams ar­chyvuose paieškojo Laukuvos meteorologijos stoties 1961–2020 m. užregistruotų stichinių meteorologinių reiškinių. O jų būta įvairių: dažniausiai kartojosi labai smarkūs lietūs (>49 mm/12 val., t. y. apie 49 litrus į m2) , o stipriausia liūtis pliaupė 1997-ųjų rugpjūčio 17 d., kai iškrito katastrofinis lietaus kiekis, 85 mm per 3 val.  

22 min., t. y. vos ne 10 kibirų vandens į m2! Antras pagal populiarumą – labai smarkus (≥28 m/s, apie 100 km/val.) vėjas – yra užfiksuoti 5 atvejai, stip­riausias pūtė 1993 m. sausio 14 d.: net 35 m/s, o tai jau vadinama uraganiniu grei­čiu. Yra pasitaikę du labai stambios kru­šos atvejai (≥2 cm skersmens), vienas iš jų užfiksuotas 1999 m. gegužės 30-osios vakarą Bijotų sen. Beje, Šilalės apylinkėse 2011 m. liepos 1 d. praūžė labai retai pasitaikantis sūkurys – viesulas, pridaręs nemažai eibių.

„Šilalės artojo“ skai­tytojus si­noptikė I. Mar­cinonienė ragina dažniau pakelti akis į dangų.

„Stebėkime besikeičiančią ap­linką prieš audrą ir po jos, ne tik grožėkimės vaivorykšte, bet ir atkreipkime dėmesį į jos ryš­kumą ar išlenktumą bei patys bandykime tapti orų prog­nozuotojais. Juk seniai pastebėta, jog kuo statesnė Vaivos juosta, tuo greičiau baigsis lietus, jeigu joje dominuoja raudona spalva, dar palis, jei žalia – lietus liausis. Raginčiau ne girdėti tai, ką norite, bet ką perduoda sinoptikas: atidžiai įsiklausyti į perspėjimus apie pa­vojingus meteorologijos reiš­­kinius ir jiems pasiruošti, nes vienas pagrindinių mūsų tarnybos uždavinių yra stebėti orus, vandenis ir įspėti apie gresian­čius pavojus bei suteikti laiko jiems pasirengti. Turime meteorologijos stotį Laukuvoje, kur pastatytas pirmasis meteo­rologinis radaras Lietuvoje. Antras toks yra Trakų Vokėje, šalia Vilniaus. Taigi dangus virš Lietuvos nuolat stebimas, ir radarų spinduliai, siunčiami iš rytų bei vakarų, gali nuskenuoti visą ša­lies erd­vę bei aptikti pavojingus perkūnijų, liūčių ar krušos židinius. Todėl sinoptikų prognozės ir perspėjimai darosi vis patikimesni“, – neabejoja mūsų kraštietė ir žinoma sinoptikė. 

Ji ragina šilališkius stebė­ti įvai­rius gamtos reiškinius (ypač krušą, vie­sulą, fiksuoti, ko­kią ža­lą jie padarė) ir užfiksuotą vaiz­do medžiagą atsiųsti el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba pasidalin­ti LHMT feisbuko paskyroje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

I. Marcinonienės asmeninio archyvo nuotr.