Jaukiai aplinkai didelis margumynas nebūtinas

Net ir nežinodamas, kur Pajūrio seniūnijos Pakalniškių kaime gyvena Elena ir Donatas Tomkai, neabejodamas sustotum važiuodamas vieškeliu nuo Pajūrio Žvin­gių link. Erdvus, idealiai išlygintas kiemas apsodintas dar tik vos spėjusiais ūgtelėti visžaliais augalais. Nuo dulkėto, duobėto kelio sodybą saugo kasmet vis tankėjanti eglaičių gyvatvorė, įvažiavimas atskirtas koloninėmis bei rutulinėmis tujomis.

Sodyba neperkrauta gėlynais: prie ūkinio pastato suvešėję margalapiai, trinkelėmis klotą kiemą nuo žaliosios zonos skiria akmenų sienelė ir eilė dekoratyvinių medžių, palei gyvenamąjį namą - nedidelis alpinariu­mas. Visur kitur - lygi žalia veja. Erdviausia teritorija atiduota vaikams: čia stovi sū­pynės, batutas, neseniai tėčio sukalta laipynė bei didžiulė smėlio dėžė.

Tai, kad medžiai dar nespėjo itin išsišakoti, rodo, jog čia gyvena naujakuriai. Paaiškėja, kad įkurtuves Tomkai atšventė prieš trejus metus.

„Stengiamės pragyventi iš to, ką uždirbame, bet namui pasistatyti, žinoma, neužteko. Padėjo tėvai, artimieji, ėmėme kreditą“, - pasakoja Elena.

Iš kiemo statinių gali spręsti, kad šeimininkai - jauni tėvai. Šį rudenį Tomkų dvyniai Živilė ir Augustas bus „nulinukai“, o mažajai Rugilei - vos dveji. Mažiesiems kieme yra kur išsidūkti, o atsigaivinti šoka į pripučiamą baseiną, į kurį vandens prileidžia senelis Adas Savickas. Tomkų ir Elenos tėvų sodybas skiria tik keliukas ir pievutė.

„Ir lentų laipynėms senelis davė“, - įsiterpia Živilė.

„Su vyru galvojome vaikams ką nors panašaus nupirkti. Tačiau kai mano tėtis pasiūlė lentų, o Donatas ryžosi meist­rauti pats, kam tos bereikalingos išlaidos“, - sako Elena. Ir iš tiesų, tokios spalvingos bei originalios laipynės mūsų rajone turbūt daugiau niekur neišvysi.

Tomkai Pajūrio krašte - ne vietiniai. Donatas kilęs iš Vingininkų, o Elena užaugusi kone ant miesto grindinio. Ilgus metus jos tėvai gyveno Lentvaryje, Trakų rajone, kur abu po studijų gavo paskyrimus į kilimų fabriką. Ir tik apie 1990-uosius Elenos tėvas sumojo grįžti tėviškėn, kaip dažnai juokaujama, žemės ūkio kelti. Ir iš tiesų Gražinos bei Ado Savickų pieno ūkis yra vienas geriausių bei perspektyviausių rajone, pelnęs ir rajono, ir respublikinių apdovanojimų.

Elena ūkininkauti  nepanoro, tad Aleksandro Stulginskio universitete įgijo nekil­nojamojo turto vertintojos pro­fesiją. Pagal specialybę dirb­ti jai neteko, tačiau šiokios tokios darbo praktikos įgijo kredito unijoje. Donatas - dip­lomuotas buhalteris, veda įmonių bei ūkių apskaitą, atlieka auditą.

Neseniai Tomkų sodyboje atsirado naujų gyventojų - dvi triušių šeimynos. Donatas pūkuotiesiems įnamiams sumeistravo dailią palėpę, aptvėrė vielos tinklu, o ilgaausių teritorijoje atsidūrusiems dekoratyviniams medeliams apsaugoti net dvigubą tvorelę įrengė. Tai rodo, jog šeimininkai yra tvarkingi ir taupūs.

„Vis tiek iškasa vos ne iki pat šaknų“, - stebėdamasi augintinių gyvybingumu, tarsteli Elena.

Daugiau gyvūnų Tomkai nelaiko. O ir kam? Už kelių met­rų - didelė tėvų pieninių galvijų ferma, tad pieno į parduotuvę lėkti nereikia. Iš tėvų gauna ir kiaušinių, o viso kito nusiperka. Tiesa, pastaruoju metu šeima gyvena kone iš vieno Donato atlyginimo, nes pag­randukei Rugilei jau sukako dveji, ir baigėsi pašalpos mokėjimas. Tačiau didelio po­­reikio išeiti į darbą ir siekti karjeros Elena kol kas nejaučia, o ir vaikai dar nedideli. Nors gė­lynų sodyboje - ne per daugiausia, aplinkos priežiūra vis tiek atima nemažai lai­ko. Tiesa, žolę traktoriuku ji netrunka nupjauti, o štai Donatas sugaišta ilgiau, kol vejapjove dai­liai apskuta aplink kiekvieną medelį ar vaikų žaidimų statinius.

Aplankyti Tom­kus redakcijai pasiūlė Pajū­rio seniūnė Roma Veš­čiū­nienė, seniūnija ketina jų sodybą pristatyti šių metų gražiausios rajono sodybos nominacijai.

„Čia taip erd­vu, žalia, jauku. Ir tuo pačiu - paprasta“, - sakė seniūnė.

Elena aplinkos dizaino nelaiko vien savo ir vyro nuopelnu.

„Turiu gerą draugę ūkininkę Silviją Elvikienę, kuri išmano sodybos puošimo meną. Ne vienas pajūriškis jau pasinaudojo jos patarimais, ne vienam ji kiemo „veidą“ su­kūrė. Ir mūsų aplinka - jos fantazijos vaisius. Beje, Silvija nesistengia įpiršti sunkiai prižiūrimų, mūsų kraštui nepritaikytų ir dėl to skurstančių augalų. Juk gražiausia yra tai, kas paprasta“, - įsitikinusi Ele­na.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Atnaujinta Antradienis, 09 rugpjūčio 2016 10:03