Ieško senų koklinių krosnių – gal jų yra ir šilališkių namuose?

„Jeigu turi seną koklinę krosnį, kuri tave šildo ir džiugina, arba atvirkščiai, kuri yra šalta ir nekūrenama ir galbūt visai nereikalinga, kviečiu tave tapti ekspedicijos „Gyvos krosnys“ dalyviu ir istorijos metraštininku“, – prašo Klaipėdos universiteto mokslininkė dr. Raimonda Nabažaitė.

Koklinėmis krosnimis bei jų istorija besižavinti archeologė siekia, jog šis kultūrinis paveldas dabartinių „euroremontų“ laikais neišnyktų ir bent fotografijų pavidalu at­gultų į istorinę atmintį. 

Pasak jau gerus metus puoselėjamos idėjos sumanytojos dr. R. Nabažaitės, žmonės iki galo, deja, nesuvokia koklinių krosnių vertės ir, nesugebėdami pritaikyti jų šiuolaikiniame interjere, pasirenka drastiškiausią būdą – jas griauti. Klaipėdietė istorikė-archeologė sako, kad koklinės krosnys yra mūsų istorijos liudininkės, o apie XIX–XX a. laikotarpį, kai jos buvo itin populiarios, informacijos yra tikrai per mažai. 

„Aš 10 metų tyri­nėju sudužusių kros­nių koklius. Kai kuriuose namuose jos dar stovi nepaliestos karo negandų ar „euroremontų“. Koklinės krosnys yra vienas iš XIX–XX a. informacinių šaltinių – tyrinėjant jas, galima daug pasakyti apie jų šeimininkus, apie tuomet naudotas medžiagas bei jų importo kelius. Tarkime, ar krosnis mūryta vietinių meistrų, ar kokliai atvežti iš Vokietijos, o gal pagaminti Priekulėje. Istorikams ypač stinga informacijos apie fabrikuose gamintus koklius. Todėl ir prašome, kad žmonės ištrauktų šias muziejines vertybes į dienos šviesą“, – idėją apibūdina archeologė R. Nabažaitė.

Pasak mokslininkės, koklinės krosnys esančios vertingos ne tik savo istorijos slėpiniais, bet gali būti vertos ir ne vieno tūkstančio eurų.

Vizija – krosnies pasas ir metraštis

Mokslininkė sako, jog kok­linė krosnis kadaise būdavo brangiausias šeimos turtas. Net ir dabar jų statyba yra pakankamai brangi.

Archeologė R. Nabažaitė pla­nuoja išleisti koklinių krosnių metraštį – knygą, kurioje būtų sudėtos krosnių, išsibarsčiusių po Klaipėdos kraštą bei visą Žemaitiją, fotografijos. Be to, mokslininkė užsimena ir apie planus suteikti koklinių krosnių savininkams specialius pasus.

„Tuomet ir atsivertų vaizdas, ar esama atsikartojančių koklinių krosnių, kuo jos vertingos, kuo skiriasi, kuo yra unikalios. Anksčiau koklinės krosnys stovėjo visuose namuose. Tai buvo įprasta šildymo praktika. Tiesa, jos statomos ir dabar, bet dažniausiai pagrindinė jų paskirtis yra ne šildyti, o suteikti namams jaukumo bei išskirtinumo“, – sako archeologė. 

Prašo atsiųsti savo koklinės krosnies fotografiją

Mokslininkė tikisi, jog artimiausiu metu jai pavyks surinkti koklinių krosnių fotoarchyvą, nes žmonės prasitaria turintys tokias kur nors kaimo sodybose, yra matę pas gimines, draugus ar pažįstamus.

„Nuoširdžiai kviečiu visus pasidalinti koklinės krosnies nuotrauka. Tai neatima daug laiko. Net jei ir manote, kad jūsų krosnis neverta dėmesio, nesikuklinkite. Laukiame visų fotografijų, o atsirinkę, mūsų akimis ir žiniomis, vertas dėmesio, susisieksime su jas įamžinusiais žmonėmis“, – teigia R. Nabažaitė.

Mokslininkė 10 koklinių kros­nių fotografijų atsiuntusiam žmogui padovanos savo išleistą knygą „Interjero karalienė“.

Koklinių krosnių nuotraukas reikėtų siųsti iki lapkričio 26 d. el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., o tokių galimybių neturint, susisiekti tel. (8-46) 39-86-48.

„Kviečiame paraginti šiame prasmingame projekte dalyvauti savo draugus, kaimynus, senolius ar pažįstamus“, – prašo šilališkių archeologė R. Nabažaitė.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Nuotr. iš asmeninio archyvo