„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Šilališkis rengia būsimus Lietuvos kariuomenės lyderius

Mjr. N. Milašius Mjr. N. Milašius

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karo inžinerijos instruktorius majoras Nerijus Mi­lašius Šilalėje retas svečias, todėl apie jo pasiekimus žino tik patys artimiausi žmonės. Kone ketvirtį am­žiaus Lietuvos kariuomenei pašventęs majoras tikina, jog negali būti įdomesnio ir reikalingesnio darbo, kaip pasirengimas ginti Tėvynę. Kariuomenė yra vienintelė vieta, kur sunkų darbą bei nuolat kylančius pavojus vainikuoja nelengvai pasiekiama romantika.

Grįžo į Karo akademiją 

Šilališkis N. Milašius Simono Gaudėšiaus gimnaziją baigė prieš 25-erius metus. Jau tada žinojo, kad nori tapti kariūnu, tačiau studijas Lietuvos karo akademijoje teko atidėti metams. Norinčiųjų tapti karininkais tada buvo tiek daug, jog į vieną studijų vietą pretendavo net septyni žmonės.

Bet menkutės sveikatos prob­lemos nepakišo kojos Ne­ri­jaus svajonei – įsitikinęs, kad siekis tapti karininku niekur nedingo, Lietuvos karo akademiją jis sėkmingai šturmavo po metų. Ir jam ten puikiausiai sekėsi – baigė mokslą būdamas antroje pagal absolventų pažangumą bei aktyvumą sudaromų reitingų vietoje. 

2001 m. karo inžinerijos N. Mi­lašius vyko studijuoti į Jung­ti­nes Amerikos valstijas, Šve­dijoje baigė štabų jaunesniųjų karininkų kursus, karybos dalykų mokėsi Anglijoje. Karo inžinieriaus specialybę įgijęs jaunas leitenantas pasirinko tarnybą Tauragėje dislokuotame Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione, kur trejus metus dirbo Inžinerinio būrio vadu.

2008 m. panaikinus privalomąją karo tarnybą ir perėjus prie profesionalios kariuomenės, Nerijus pradėjo dirbti Tauragėje dislokuotoje išminavimo komandoje. Važinėdamas su išminuotojais po regiono savivaldybes, trejus metus rinko po Antrojo pasaulinio karo likusias bombas, minas, artilerijos sviedinius bei kitokius žemėje slypinčius sprogmenis. 

Karininkų rotacija šilališkį nuvedė į sostinę, kur jam buvo patikėta koordinuoti visoje Lie­­tuvoje vykstančius išmina­vi­mo darbus. Tarnaudamas šta­be, jis pakeitė veiklos profilį ir tapo Lietuvos kariuomenės operacijų karininku. 

Dirbdamas Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų štabe ir Jungtiniame štabe (da­bar – Gynybos štabas), mjr. N. Mi­­lašius prisidėjo planuodamas svarbiausias tarptautines taikos palaikymo misijas Irake, Af­ganistane, Kosove. Keliose svar­biose misijose dalyvavo ir pats. 

Nerijus sako, jog 2006–2007 m. Irake pajuto, kas yra tikras karas. Nors pirmajai misijai, kaip ir visi Lietuvos kariai, buvo gerai fiziškai bei psichologiškai pasirengęs, nesitikėjo, jog pačiomis pirmomis dienomis ga­li patekti į tikrą kovos lauką. 2012–2013 m. Afganistane, kur lietuviai palaikė šalies saugumą Herate kartu su Italijos kariais, buvo nepalyginamai saugiau.

Per kone ketvirtį amžiaus trunkančią tarnybą Lietuvos kariuomenėje N. Milašius įgijo didžiulę patirtį, todėl panoro ja pasidalinti su būsimais karininkais. Atsiradus galimybei, 2017 m. pradėjo  eiti taktikos instruktoriaus pareigas Vy­tau­to Didžiojo karininkų kur­suose. 

Karininkai rotuojami kas trejus metus. Paskutinė rotacija paskatino mjr. Nerijų grįžti prie jaunystės pomėgio – šiemet generolo Jono Žemaičio Lie­tuvos karo akademijoje jis pradėjo dirbti karo inžinerijos instruktoriumi. 

Neatsiejama valstybės dalis

Mjr. N. Milašius tikina, jog Lietuvos kariai yra pasiruošę taip pat gerai, kaip ir sąjungininkų kariuomenių. Karių rengimo procesai NATO šalyse standartizuoti, todėl iš esmės nesiskiria. 

„Lietuvos kariuomenėje parengimas labai stiprus, išvykę į tarptautines misijas, savo kariais tikrai galime didžiuotis – dar nenuvylėme nė vienų sąjungininkų ar partnerių, gauname geriausius jų atsiliepimus. Karybos genai yra mūsų DNR nuo pat viduramžių karų: žemaičių, prūsų kariai visada buvo tvirti ir stiprūs, tikri kietasprandžiai. Neatsitiktinai Lietuvos kariuomenėje yra labai daug žemaičių“, – su pasididžiavimu „Šilalės artojui“ sako mjr. N. Milašius.

Pasak karininko, Lietuvos ka­riuomenėje karinis rengimas nenutrūksta net ir sunkiausio­mis sąlygomis – ir pandemijos metu kariai vyksta į poligonus, tobulina karybos įgūdžius, žinoma, griežtai laiky­da­miesi saugumo bei prevencijos. Pastebimai gerėja ir Lie­tuvos kariuomenės aprūpinimas. Perkama pati pažangiausia technika bei ginkluotė, kariai aprūpinti vienais geriausių Europoje automatiniais ginklais, akivaizdžiai sustiprėjo netiesioginės ugnies galia, prieštankinė ir oro gynyba. 

Šią liepą paskelbti apklausos rezultatai parodė, jog kone du trečdaliai šalies gyventojų Lietuvos kariuomenę vertina teigiamai. Viena svarbiausių tokio pasitikėjimo priežasčių, mjr. N. Milašiaus nuomone, yra šauktinių grąžinimas į Lietuvos kariuomenę.

„Iš pradžių tėvai į tai žiūrėjo skeptiškai. Bet kai sūnūs išėjo tarnauti ir patys pamatė, kaip kariuomenėje jaunimui ugdomos lyderio, kario savybės, vyriškumas bei pilietiškumas, kaip vaikinai ir merginos sustiprėja fiziškai bei psichologiškai, visuomenės požiūris į kariuomenę visiškai pasikeitė. 

Didžiulę reikšmę tam turėjo Lietuvos kariuomenės modernizavimas ir atvirumas visuomenei. Tokiais atvejais kaip dabar, per koronaviruso pandemiją, kariuomenės matomu­mas smarkiai padidėja. Vi­suo­menėje matomi kariai savanoriai, šauliai. Žmonės pastebi, jog kariai nedelsiant reaguoja, įveikiant iškilusias grėsmes. Vienas iš kariuomenės tikslų –

ginti Tėvynę nuo agresorių ka­ro metu, bet ne ką mažiau svarbu ir taikos metu padėti įveikti krizes bei grėsmę keliančias situacijas“, – sako mjr. N. Mi­la­šius. 

Pasak karininko, neatsitikti­nai šiemet į generolo Jono Že­maičio Lietuvos karo akademiją stojo rekordiškai daug jaunimo. Ir net trečdalį pirmakursių sudaro merginos. Viešoje erd­vėje jau nebegirdime ir abejojančių, ar Lietuvai reikia savo kariuomenės. 

„Kaip žmogui reikia visų kū­no dalių, taip ir valstybei reikia turėti viską, kas užtikrintų jos funkcionavimą. Kariuomenė – neatsiejama valstybės dalis, nes užtikrina apsaugą nuo išorės agresorių. Kuo stipresnė kariuomenė, tuo labiau atgrasomi potencialūs priešai. Saugi valstybė yra stabilesnė, patrauk­lesnė investuotojams, stiprėja jos ekonominis pajėgumas, gerėja piliečių gyvenimo lygis“, – pastebi mjr. N. Milašius.

Didžiausi išbandymai – Lietuvoje

Karo inžinieriaus specialybė N. Milašiui dažnai leisdavo pajusti mirties alsavimą į nugarą. Tarnaudamas Lie­tuvos kariuomenėje, jis dalyvavo apie 150 išminavimo bei sprogdinimo operacijų. Majoras neslepia, kad būdavo momentų, kai tekdavo prisiimti atsakomybę, nes suprasdavo, jog kartu dirbantys išminuotojai turi vaikų ir negali rizikuoti savo gyvybe.

Griebti į rankas granatą be žiedo, kuri su juodžemio krūva buvo atvežta į vaikų darželio teritoriją, ir pernešti į saugią vietą gali tik stipriai psichologiškai pasirengęs karys. Kas tokiu metu gali įvykti, niekas nesiryžta net prognozuoti.

Tokių situacijų, neneigia Ne­rijus, yra buvę labai daug. Bene labiausiai atmintin įstrigo išminavimo operacija, per kurią teko į traktoriaus priekabą sukrauti ir iš ūkininko lauko išvežti 11 vokiškų Antrojo pasau­linio karo aviacinių bom­bų – konteinerinių, fugasinių, skeveldrinių bei kitokių. Kiek­viena ten rasta bomba svėrė nuo 100 iki 250 kilogramų. 

„Tai buvo iki šiol didžiausia išminavimo operacija Lie­tuvoje, vykusi net dvi dienas. Didžiulių gabaritų sprogmenis išminuotojai vežė į karjerą, kad galėtų saugiai neutralizuoti“, – „Šilalės artojui“ pasakoja mjr. N. Milašius.

Labai daug kartų mirtiną pavojų jam teko pajusti ir pirmojoje tarptautinėje taikos misijoje Irake. Karinė bazė, kurioje buvo dislokuoti lietuviai, per pusmetį buvo atakuota net 60 kartų. Sykį raketa pataikė į valgyklą, kurią turėjo atidaryti po 5 minučių. Laimė, nukentėjusių nebuvo, tik kariai liko be valgyklos ir ilgai turėjo maitintis sausu daviniu.  

„Tekdavo pasikliauti likimu, nes nežinodavai, kada koks sviedinys pataikys į tave ar nukris kažkur visai šalia. Iš savo bazės į paskutinę kelionę namo išlydėjome šešis karius – žuvo kolegos latviai, ukrainiečiai, lenkai. Tokiais atvejais supranti, jog tik laiko klausi­mas, kada jų vietoje gali atsidurti pats. Pa­vo­jin­ga prie to pripras­ti, todėl protas neleidžia atsipalaiduoti, laiko įjungtą pavojaus režimą. Ir tuo pat me­tu suvoki, kad nieko negali pa­keis­ti“, – pripažįsta mjr. N. Mi­lašius. 

Išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, pasak Nerijaus, gali­ma išmokti. Jam teko įveikti dviejų savaičių ekstremalaus šalčio išgyvenimo kursą Nor­vegijoje, už poliarinio ra­to. Iki tol, sako, negalėjo nė įsivaizduoti, jog, esant minus 40 laipsnių temperatūrai, teks šokti į ledinio vandens eketę, miegoti ant sniego, pasitiesus tik elnio kailius. 

Netrukus po to, kai grįžo iš speigračio, Nerijus vyko į Ira­ką, kur svilino didesnis nei 40 laipsnių karštis. Nors, anot majoro, prie visko priprantama, lengviau ištverti šaltį, nei karštį. Judėdamas žmogus sušyla, valgo karštą maistą, žinios padeda išvengti galūnių nušalimų, todėl nuo šalčio galima apsisaugoti. O kai spigina karštis, nuo kurio niekur nepasislėpsi, apsisaugoti nėra kaip.

„Tačiau misijos pabaigoje per karštį buvome įsigudrinę stadione žaisti futbolą. Ir kai žiemą temperatūra Irake nukrito iki -2 laipsnių, teko viską, ką turėjome, apsivilkti – atrodė, kad yra šalčiau nei už poliarinio rato“, – juokiasi iš Šilalės kilęs kariškis. 

Šauliui reikia savitvardos

Majoras N. Milašius – puikus šaulys, laimėjęs ne vienas sportinio šaudymo varžybas. Pasak kariškio, geram šauliui neužtenka taiklios akies ir geros rankos, reikia dar ir stip­rios savitvardos įgūdžių bei ilgamečių treniruočių.        

„Norėjau ginklą turėti savigynai, bet kažkada kolega pakvietė į šaudymo varžybas – ir susidomėjau šiuo sportu. 2017 m. sausio mėnesį pačiose pirmosiose šaudymo varžybose netyčia užėmiau trečiąją vietą. Taip pasinėriau į tą sportą, pradėjau domėtis šaudymo disciplinomis, ir greitai šaudymas pakeitė didžiausią anksčiau turėtą pomėgį – žvejybą“, – neslepia Nerijus, sportinio šaudymo varžybose Lietuvos karo akademijos komandai padedantis iškovoti pirmąsias vietas.

Pasak majoro, šaudymo sportas Lie­tuvoje labai sparčiai po­puliarėja, įsitraukia vis daugiau įvairaus amžiaus žmo­nių, nes šaudymas teikia di­džiulį pasitenkinimą, leidžia pa­justi galią, ug­do miklumą ir taik­lumą. 

„Sportinio šaudymo varžybos yra labai dinamiškos, visada turi galvoti apie greitį ir taiklumą ir tuo pačiu metu nepamiršti būtiniausio dalyko – saugumo. Ginklas yra labai rimtas dalykas, galintis sukelti skaudžių pasekmių. Mūsų visuomenei labai trūksta saugumo supratimo ir ginklo naudojimo kultūros, tačiau visa širdimi esu už tai, jog gink­lą galėtų turėti ir šauliai, ir savanoriai, ir daugelis nepriekaištingos reputacijos piliečių. Niekada negali žinoti, kada jo prireiks – Ukrainos atvejis parodė, kaip žali žmogeliukai paliko karius be gink­lų, ir jie negalėjo pasipriešinti“, – sako mjr. N. Milašius. 

Nuo iššūkių iki malonumo – vienas žingsnis

Iš Šilalės kilęs karininkas džiaugiasi, jog į kario profesiją pastaruoju metu žiūrima vis palankiau, didėja ir jaunimo susidomėjimas ja. 

„Jaunam žmogui ji gali duoti labai daug – kiekvienas vyras, gal ir mergina, turėtų praeiti bent bazinį kario rengimo kursą, kad pajustų karybos dvasią. Kaip žmonės pažįsta sportą, meną, taip reikia pažinti ir karybą. Kartais ji nustebina net ir pačius baisiausius skeptikus, todėl po privalomosios karo tarny­bos daugelis pasirenka pro­fe­sionalo kelią kariuomenėje“, – pas­tebi mjr. N. Milašius. 

Baigiantiems gimnazijas jau­nuoliams karininkas re­komenduoja pasido­mė­­ti studijomis generolo Jo­no Žemaičio Lietuvos karo aka­­demijoje, kurioje yra pui­­kiausios galimybės ne tik įgyti aukštąjį mokslą bei paklausią profesiją, bet ir sportuoti, mokytis taktikos dalykų. Keletas studijų prog­ramų atveria kelius tiems jauniems žmonėms, kurie domisi jūrei­vyste arba aviaci­ja – jie gali tapti jūrininkais bei nau­jausių sraigtasparnių pilotais. N. Mi­lašius tikina, kad šioje aukštojoje mo­kykloje yra kur kas daugiau egzotikos, nuotykių ir iššūkių, nei bet kur kitur. 

Nerijus ir pats stu­dijuoja magistrantūroje – gilinasi į gynybos išteklių vadybą. Jis pripažįsta, kad jo planuose niekada nebuvo karjeros siekio, nes į Lietuvos kariuomenę atėjo iš pašaukimo, jausdamas potraukį karybai, gink­lams, norą nugalėti pavojus. 

„Kariuomenė yra tokia vieta, kurioje atlikdamas sunkius ir nuobodžius darbus, tampančius kasdiene rutina, žinai, kad įvykiai staiga gali pasisukti 180 laipsnių kampu ir suteikti ne tik malonumą, bet ir leisti patirti tikrą romantiką“, – neabejoja jaunimą karo inžinerijos mokantis majoras. 

Vis dėlto, pasak Nerijaus, tarnyba kariuomenėje nėra vaikų žaidimas. Kad valstybei kylančios grėsmės realios, dabar jau niekas neabejoja – tą rodo šiuo metu prieš Lietuvą ir kitas šalis vykdomas informacinis karas, propagandinės bei kibernetinės atakos. 

„Manau, jog dabartinė Lietuvos kariuomenė yra pasirengusi apginti šalį, ir jaunimas jai labai padėtų ginti Tėvy­nę“, – įsitikinęs mjr. N. Milašius. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš N. Milašiaus asmeninio archyvo