Tautiškumas ir lietuvybė – iš lūpų į lūpas, iš rankų į rankas

Šilališkiai Benisę Girkontienę turbūt labiausiai žino kaip Muzikos mokyklos kanklių mokytoją, o besidomintieji liaudies muzika ne kartą yra matę grojant ją kapeloje. Ir turbūt nedaugelis girdėjo apie jos viso gyvenimo pomėgį megzti virbalais, kuris galiausiai užtarnavo Benisei tautodailininkės vardą. Jos megzti moterų tautinio kostiumo aksesuarai delmonai pripažinti tautodailės paveldu ir „Auksinio vainiko“ konkurse pelnė menininkei antrąją vietą. Pati gi Benisė neįžvelgia kažko ypatingo – mezgė ji visada, o kad teks dalyvauti parodose, nėra net pagalvojusi.

Rankdarbiai mieli nuo vaikystės

„Babytė išmokė mane virbalus rankoj laikyti. Gimiau ir užaugau Mažeikių rajone su dviem sesėmis ir broliu. Tais laikais pats gyvenimas visko mokė – juk nebuvo nieko, žmonės viską darėsi patys. Visi mūsų baldai buvo padaryti tėčio, mama garsėjo kaip gera siuvėja, šeimininkė, audėja. Namuose stovėjo staklės. Dabar gailiuosi, kad neišmokau jomis austi. Nors juosteles audžiau – tėtis sumeistravo tokias mažy­tes staklikes. Prasidėjo turbūt nuo mokyklos – mano mokytoja buvo tokių darbų mėgėja, tai ir užkrėtė. Iš pradžių pindavome juosteles iš popieriaus. Mama paskatino pabandyti austi, pripirko įvairių siūlų. Taip prasidėjo mano kūryba. Atsimenu, vyko melioracija, pas mus gyveno darbų vykdytojas. Pamatęs, kad aš vis kažką rakalioju, paprašė, kol baigs melioruoti, jam „šlipsą“ išausti. Už vieną tris rublius davė. Ir vėliau man tos staklės praversdavo, tebeturiu iki šiol. Ne per seniausiai išaudžiau juostelių giminės susitikimui“, – pasakoja Benisė.

Moteris prisimena, kaip miela jai būdavo mokykliniais laikais vąšeliu nusinerti apykaklę uniformai ar apmegzti mamos pasiūtąją.

„Kai laukiausi pirmagimės, ap­mezgiau vystyklus, „vokelį“, primegzdavau kojinyčių, apykaklaičių. Iš mamos šiek tiek pramokau siūti, nors didelio malonumo nejaučiau – siuvau labiau iš reikalo: sukneles, kostiumėlius sau, dukroms. Sunau­dodavau daug audinio: sukirpdavau drabužį platų, paskui siau­rindavau“, – juokiasi Benisė.

Į Šilalę – pagal paskyrimą

Baigus Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, jaunai kank­lių mokytojai pasiūlė du pasirinkimus: Šventąją arba Šilalę.

„Nei vienas, nei kitas miestelis man nieko nesakė. Pasirinkimą vykti į Šilalę nulėmė tai, kad čia dirbo draugė, kuri susiruošė išvykti, Muzikos mokyk­loje buvo atidarytas kanklių skyrius. Atvažiavau 1969 metais, Šilalė buvo tokia mažutė. Bet patiko, ir niekur kitur gyventi nenorėjau. Tiesą sakant, niekada gyvenime tokių minčių nekilo.

50 metų darbo Šilalės meno mokykloje yra patys geriausi, įdomiausi, prasmingiausi. Bu­vo įdomu, nes keitėsi vaikai, ateidavo vis naujų, vykdavo koncertai, dainų šventės, festivaliai. Bet požiūris į muzikos mokymąsi keičiasi – jei anksčiau patys vaikai degdavo noru mokytis groti vienu ar kitu inst­rumentu, stengdavosi ir daug dirbdavo, tai paskutiniaisiais savo darbo metais pastebėjau, jog tai labiau yra tėvų  noras. Noras, kad vaikas būtų matomas, būtų scenoje. Tačiau jei jis nesistengia, nedirba papildomai namuose, nesuge­ba koncertuoti scenoje. Rezultatas labai priklauso nuo darbo, todėl svarbi ir tėvų įtaka. Šiaip daugiausia kanklėmis gro­ti mokosi mergaitės, nors esu turėjusi ir berniuką. Tiesa, jis muzikos mokyklos nebaigė. Nors iš tiesų kanklės laikomos vyrišku instrumentu: jis gana neleng­vas, nepaprasta ir sustyguoti“, – savo profesijos subtilybes atskleidžia B. Girkontienė.

Ne veltui moteris savo darbo metus laiko prasmingiausiais, o apie sutiktus tame kelyje mokinius bei kolegas atsiliepia pa­čiais šilčiausiais žodžiais.

„Buvome tarsi viena šeima. Su Meno mokyklos kapelomis esame daug kur koncertavę, taip pat – ir užsieniuose. Prieš išeidama į pensiją, nutariau su­organizuoti koncertą, subūriau buvusių mokinių, kolegų kolektyvą. Ne tik pavyko, bet tas renginys užlaikė mane Meno mokykloje dar dešimčiai metų! Su kai kuriomis kolegėmis bendraujame iki šiol. O per mano 70-metį, kurį švenčiau kavinėje, pasveikinti atėjo visas ansamblis su man paruošta programa. Buvo didelė staig­mena – ar bereikia puikesnės dovanos ir įvertinimo?“ – prisimena smagias gyvenimo akimirkas Benisė.

Mezgimas – atsipalaidavimas ir poilsis

Net ir būdama pavargusi moteris sako prisėdanti išmegzti bent porą eilių – antraip nenusiramins. O karoliukai mezginyje atsiradę... dėl ligos.

„Prieš dešimtmetį įsisegė erkė. Mudu su vyru Albinu labai mėgstame grybauti. Encefalito simptomai išryškėjo maždaug po mėnesio, tačiau pasireiškė negailestingai – buvau paralyžiuota, mažai kas betikėjo, jog galėsiu vaikščioti. Pradžioje vengdavau lankytojų: būda­vo sunku net suregzti sakinį – pradėdavau kalbėti ir nebežinodavau, kaip užbaigti. Kad būtų dirginamos pirštų galų nervų šaknelės, gydytojai patarė perrinkinėti žirnius, pupeles. Tai erzino, galvojau, mane mažu vaiku laiko. Tada ir šovė mintis, jog vertėtų pabandyti mezgimą su karoliukais. Riešines žinojau, dukra internete surado aprašą, reikėjo perprasti pradžių pradžią. Karoliukai aštrūs, nervų šaknelėms dirginti – pats tas. Tūkstančius jų susiverdavau ant siūlo megzdama. Pajutau, kaip malšta galvos skausmai, atsistatė judėjimas, dingo paralyžiai. Tapau vėl darbinga. Žinoma, labai svarbus buvo ir visų palaikymas.

Mezgimas po paralyžiaus net rekomenduotinas. Kai turėjau problemų dėl širdies, guldamasi ligoninėn, pasiėmiau mezginį. Bijojau: gydytojai pamatys mezgant, bars. Juo labiau, kai palatos draugė pagąsdino, jog mezgimas neva kenkia širdžiai. Bet gydytoja tik paskatino tokį mano pomėgį. O kraštietis kardiochirurgas Pranas Šerpytis sako išmokęs sūnų megzti ir taip išgydęs jį nuo paralyžiaus po avarijos. Taigi mezgimas – vaistai“, – įsitikinusi moteris.

Laimėjimas konkurse – netikėtas

Benisė teigia savo mezginių niekada niekur viešai nedemonstruodavusi. Tačiau pa­skambino iš Šilalės kultūros centro: atsinešk. Tada moteris pirmą kartą, be megztų staltiesių, servetėlių, riešinių, parodė ir delmonus, kurie ją patraukė originalumu. Delmonai, anot Benisės, labiau Klaipėdos krašto moterų tautinių drabužių detalė. Tai kaip maža rankinė ar delninukė, per kilpas dirželiu tvirtinama prie sijono. Pasak Benisės, delmonai būna siuvinėti. Tačiau jos megztus darbus vertinusi komisija Vilniuje pripažino tautodailės kūriniais.

„Kai vyko tautodailės konkur­sas „Aukso vainikas“ Tauragėje, pakvietė dalyvauti ir mane. Sėdėjau ir tai klausiausi, tai ne, kas ten ką kalbėjo apie apdovanojimus, ir tik pajutau kumšint mane ir sakant: eik, Benise, tave kviečia... Užėmiau antrąją vietą. Smagu, žinoma, bet mezgu tikrai ne dėl apdovanoji­mų“, – sako tautodailininkė.

O delmonas – ne toks pap­rastas mezginys, nors, atrodo, taip pat su karoliukais, kaip ir riešinės. Tačiau čia labai svarbu dydis – būtini tikslūs iš­matavimai. Pasak Benisės, nu­mezgami du kvadratėliai, abiem prisiuvamas pamušalas su pastorinimu, kad megztas delmonas neišsitampytų. Paskui abu kvadratėliai dailiai susiuvami, o aplink užsiuvama atitinkamos spalvos juostelė. Neturint siuvėjos įgūdžių, šitaip juvelyriškai „apštapuoti“ kampukų bū­tų neįmanoma. O Benisė viską padaro pati.

Tautiškumas – per genus

Benisė prisimena, kad jos tė­vų šeimoje didelio pertek­liaus nebuvo, tačiau niekada ne­girdėjo, kad tėvai dejuotų, jog sunku, nepakeliama. Nors augo keturi vaikai, visus išleido į mokslus, tad verstis reikėjo iš paskutiniųjų.

„Šeimoje niekada nėra buvę pykčių. Nesu girdėjusi, kad tėtis keiktųsi, bartųsi. Visada sutardavome su kaimynais. Mama su tėčiu šoko kaimo tautinių šokių kolektyve. Šokdavo be muzikos – patys dainuodami melodiją! Koncertuodavo aplinkiniuose kaimuose, išvažiuodavo net į Latviją. Mes, vaikai, irgi turėjome tautinius drabužius. Austinius. Tai brangus drabužis. O juk pertek­liaus, kaip sakiau, nebuvo. Bet tai vertybė, išeiginis rūbas, kurį vilkdavomės per šventes, atlaidus ir žinodavome, jog privalome saugoti. Pasižiūriu dabar senas nuotraukas: vestuvės kaime, aš, vaikas, – su tautiniais drabužiais.

Liko labai šilti prisiminimai, šilti mūsų, vaikų, tarpusavio santykiai. Dabar, kai per televiziją rodo tokias bjaurias istorijas, kaip sūnus šoka prieš tėvą, brolis – prieš brolį, kartais pagalvoju, kad gal specialiai taip surežisuota? Argi galima šitaip elgtis su brangiausiais, artimiausiais žmonėmis?“ – stebisi pedagogė.

Šeima – ramybės uostas

Šilalė Benisei visam gyvenimui paliko namais.

„Ištekėjau, pasilikau ir nebuvo nė minties kažkur kitur išvažiuoti. Čia ramu, čia prigijome, įpratome. Su vyru Albinu užauginome dvi dukras, turime keturias anūkes. Juokiuosi, kad mūsų vyrai – raudonojoj knygoj, o mes, moterys, – dominuojam. Turime sodybą Šiaudalių kaime, laikome bičių, ūkelį. Sėdame į mašiną, nuvažiuojame. Vyras žiūri bites, aš turiu mezginį, šį tą padirbėjusi, laisvalaikį leidžiu su juo ir kavos puodeliu. Man ten gera, ramu. O kokia palaima grybauti! Žinoma, džiaugiamės, jog dar nešlubuoja sveikata, bet nesuprantu žmonių, kurie nieko nesiima, nesistengia, o tik laukia valstybės pašalpų. Prisimenu savo pirmąją algą – 70 rublių. Kokia laimė, buvo! Parašiau mamai ir pasigyriau.

Džiaugiuosi anūkėmis, kurios nesėdi rankų sudėjusios. Vyresnioji atidarė saloną Vilniuje, sako: negalima laukti, kol kažkas kažką tau nuleis iš dangaus, reikia pačiam. Niekada nenurodinėjau joms, kaip elgtis. Ir kai jaunėlė anūkė susiruošė į Afriką savanoriauti, beliko tik pritarti, nors ir buvo neramu. Iki Kalėdų, laukiame sugrįžtant. Žinoma, jeigu kojos nepakiš draudimai dėl pandemijos. Juk per penkias valstybes turi perskristi“, – tikina Benisė.

Pomėgiai, potraukiai pereina mums iš ankstesnių kartų, jie, galbūt jau pakitę, kitokia forma perduodami ateities kartoms. Taip sakant, pagal laik­metį – ir mados. Juk ir lininis audinys, anot Benisės, kitoks, negu buvo mūsų mamų, močiučių laikais. Ir grožio bei gėrio poreikio genas įgauna naujas formas. Todėl, pasak Benisės, jaunėlės anūkės pasirinkimas padėti Afrikos vaikams taip pat išeina iš to paties geno.

„Močiute, sakė man anūkė,  kai pamačiau, kiek  ten vargingų vaikų ir kaip sunkiai gyvena žmonės, supratau, kad mes nevertiname to, ką turime Lietuvoje. Manau, jog ši misija jai ne paskutinė: Afrika ją užbūrė žmonių nuoširdumu“, – sako Benisė.

Ji supranta, kad kiekvienam – savo. Kaip ir ji nenusivylė nei savo profesija, nei mielu pomėgiu. Tautodailininkės planuose – vienodų raštų riešinių bei delmonų komplektėlių mezgimas. O ko gi ne? Virba­lų – įvairiausių, siūlų, karoliukų – daug, tad reikia duoti darbo rankoms ir atgaivą sielai.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Atnaujinta Antradienis, 08 Gruodžio 2020 15:40