Adata paklūsta miklioms vyro rankoms

Tauragės krašto muziejuje vykusioje tradi­ci­nėje, jau keturioliktoje parodoje „Aukso vainikas“ tarp mūsų rajono tautodailininkų bei liau­dies meistrų dalyvavo ir specialiuoju diplomu už kryželiu siuvinėtus paveikslus buvo apdovanotas Vladas Janavičius iš Degliškės kai­mo. Turbūt pirmiausia stebina tai, jog tokiu ga­na neįprastu pomėgiu užsiima vyras. Vladas sako, kad šita meno šaka jam prilipo ir neabejotinai jau yra jo. Be to, konkurentų kol kas neatsiranda.

V. Janavičius teigia siuvinėjimu užsiimantis jau apie penkiolika metų.

„Gyvenau Šilutėje, psichinės negalios žmonių klube „Sielos paguoda“ vedžiau užsiėmi­mus. O kaip mokysi kitus, jei pats pirma neišbandysi? Kadangi dėl širdies problemų sunkiai dirbti negalėjau, siuvinėjimas labai tiko, juo labiau, jog tai tolygu nusiraminimui. Iš pradžių siuvinėdavau su lankeliu, paskui panorau imtis didesnių darbų. Atsimenu, visi so­fų atlošai būdavo adatomis išbadyti. Tuomet sugalvojau pasidaryti rėmus, ir taip po truputį mano paveikslai ėmė „augti“. Štai ir dabar siuvinėju 86 spalvų siūlais su 86 adatomis. Kiek­vienos spalvos siūlui – vis kita adata, kad nereikėtų siūlo išverti ir vis iš naujo įverti. Taip sutaupau laiko. O pakabinu siuvinėjamą paveikslą dėl to, kad galima būtų jį apversti, nes paveikslą turi laikyti apkabinęs –  adata duriama ir iš kitos pusės“, – darbo proceso plonybes noriai atskleidžia Vladas, apie tai galintis kalbėti va­landų valandas.

Vyras teigia pradėjęs nuo ma­žų darbelių – maždaug atviruko dydžio ar truputį didesnių. Nors ir dabar mažesnių neat­sisako: tarp stambių­jų išsiuvinėja ir paveikslėlių laikrodžiams su kačiukais, voverėmis bei pan., jie esą labai populiarūs. Štai du tokie, anot Vlado, buvo eksponuojami ir Šilalės kultūros centre vykusioje parodoje, bet nė vieno neliko.

„Išsivežė paveiks­lų ir sūnus į Airiją, vieną kitą išsiuvinėti vis paprašo seserys. Tiesa, siuvinėja ir brolio žmona, tik mažesnius. Ji vėliau pradėjo, tai gal ir nuo manęs užsikrėtė,“ – juokiasi Vladas.

Paklaustas, iš kur pas jį „parėjo“ toks neįprastas rankdar­bių menas, vyras pa­mąstęs atsako, kad jų giminėje tokių aistruolių nebuvo. Tačiau Vladas savo pomėgiu yra labai patenkintas.

„Atsikeliu penktą valandą ry­to, kol žmona dar miega, ir imuosi adatos. Dvi–tris valandas prisėdu, paskui darau pertrauką – įskausta akys. Man negali būti jokio triukšmo – trukdo susikaupti, išmuša iš ritmo, ir, žiūrėk, padarau klaidą. Tai paleidžiu tyliai muziką, gali ir televizorius dėl fono „eiti“, būtinai turiu įsijungti šviesą. O suklysti siuvinėjant lengva – siūlų atspalviai labai nedaug tesi­skiria. Turiu atsispausdinęs raš­­to schemą, ten skaičiais pažymėta kiekviena spalva. Pamatęs klaidą, pieštuku ją apsibraukiu, paveiksle išsiuvinėju trūkstamą kryželį, tada ištrinu schemoje. Du–tris kartus gali schemą trinti, paskui reikia spausdintis naują.

Audinys siuvinėjimui yra spe­cialus, kaip ir siūlai. Jie paprastai būna po aštuonis me­t­rus „matkutėse“, ant kai kurių nurodoma, kiek išeina kryželių. Raštų ieškau internete, nusifotografuoju paveikslus ar nuot­raukas, schemą susikuriu pagal kompiuterinę programą. Kuo daugiau spalvų, tuo paveikslas sudėtingesnis, tuo ilgiau trunki siuvinėdamas. Antroje pu­sėje negali būti jokių mazgelių, nes gobelenas ne­bus lygus. Tad siūlai yra nukarpomi“, – pasakoja Vladas.

Išsiuvinėtas paveikslas, anot kūrėjo, skalbiamas ūkišku muilu.

„Muiluoji ir trini trini. Kartoji keletą kartų, nes pieštuko žymės sunkokai pasiduoda. O jei pieštukas kietas – dar sunkiau. Lyginti reikia drėgną, uždengus drobe, kad neįgautų blizgesio. Paskui belieka įrėminti. Viską darau pats, tik užsisakau rėmus bei pritaikau stiklą. Įrėmini – ir paveikslas gatavas.

Namuose jų turiu nemažai. Bandžiau sukabinti visus ant sienos – netilpo. Kai kuriuos padovanoju. Atsiranda norinčių pirkti. Tada paaiškinu: 1 kry­želis – 1 centas. Štai šitame pa­veiksle, kurį dabar siuvinėju, yra: 400x285=114000 tūkst. kryže­lių. Suskaičiuoti nesunku: tūkstantis su trupučiu eurų. Bet tokio dydžio paveikslui išsiuvinėti prireikia visų metų“, – pasakoja V. Janavičius.

Vladas sako, jog kai paveikslas eina į pabaigą, norisi jį užbaigti kuo greičiau – jau yra sugalvojęs, ką toliau darys. Taigi mintys visada eina priekyje ir duoda gaires. Tautodailės konkursui „Aukso vainikas“ Vladas pristatė penkis dar­bus. Vyras teigia sulaukęs gerų vertinimų, šiltų atsiliepimų. Be to, dar anksčiau jo kūriniai buvo demonstruoti Panevėžyje, Šilutėje, Klaipėdoje, pernai – Laukuvos bibliotekoje. Apie pastarąją parodą buvo rašyta ir „Šilalės artojuje“. Ne veltui V. Janavičiaus kūriniai buvo pastebėti ir deramai įvertinti – į kiek­vieną jų autorius sudeda visą sa­vo fantaziją, kruopštumą. Ir mei­lę šitam neįprastam pomė­giui.

„Jis jau visam laikui yra mano“, – tikina Vladas, nenustojantis kurti ateities planų, kuriuose dar daugiau bei įvairesnių kūrinių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

Atnaujinta Antradienis, 15 Gruodžio 2020 10:38