Gorbačiovo nesėkmė Vilniuje

Likus metams iki tragiškosios Sausio 13-osios ir keletui mėnesių iki atkurtos Nepriklausomybės akto, dar vis formaliai sovietinė Lietuva su­laukė svarbaus svečio: savo žvaigždžių valandą pasiekęs, negirdėtais de­mokratijos užkeikimais „perestroika“ ir „glasnost“ visame pasaulyje pa­garsėjęs Michailas Gorbačiovas aplankė Sąjūdžio apimtą šalį. 

Sujudimas Vilniuje

1990 m. sausio 11 d. rytą pirmas, vienintelis ir paskutinis Sovietų sąjungos prezidentas su savo ištikima palydove bei pagalbininke Raisa Maksimovna Gorbačiova (Titorenko) nusileido Vil­niaus oro uoste. Tiesa, SSRS prezidentu III liaudies deputatų suvažiavimas jį išrinks iškart  po Kovo 11-osios praėjus keturioms dienoms, įkūrus prezidento instituciją, bet ir iki tol jis buvo SSKP centro komiteto generalinis sekretorius – faktinis sovietų vadovas. 

Tai štai mūsų šalies nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse SSRS lyderis atskubėjo pas nepaklusnius lietuvius – atkalbėti juos neatsiskirti nuo Sovietų sąjungos. Įvykius skubino, kad prieš tai, 1989 m. gruodį, buvo nutarta įkurti savarankišką nuo SSKP Lietuvos komunistų partiją. Maskvai tai buvo skaudus smūgis, ir Algirdas Brazauskas dėl to gavo nemažai pylos. Bet vis tiek tą rytą jis vienas pirmųjų išskubėjo į oro uostą. 

Tomis sausio 11–13 d. Lietuvos sostinėje buvo didelis sujudimas. Kaip rašė žurnalistas Aras Lukšas, oro uosto dispečeriai ruošėsi prie Vilniaus artėjančio ypatingo lėktuvo nusileidimui. Betoninėje aikštelėje prie parengto trapo, šalia juodų ZIL’ų ir vyriausybinių „Volgų“ virtinės trypčiojo dvi konkuruojančios kompanijos. Vienos jų priešakyje – vadinamosios tik ką savarankiška tapusios LKP pirmasis sekretorius A. Brazauskas. Netoli savo patrono būrėsi būsimo Sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje, t. y. „ant platformos“. Abiejų grupių laukė rimtas išbandymas: tiek vieni, tiek kiti aukštajam svečiui norėjo įrodyti, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.

Vizitas atsakingas. Iškalba garsėjantis „gensekas“ tikisi atkalbėti lietuvius nepalikti „daugianacionalinio bendrabučio“, o blogiausiu atveju jiems suteikti mistinį savarankiškumą. Jis net nejaučia, kokia tautinio pakilimo kaitra plieskia šioje Baltijos šalyje. Juodų limuzinų kortežas patraukia ne į miesto gatves, bet į Svečių namus Lat­vių gatvėje. Atvykusiems reikia atsipūsti, susikaupti, pakeis­ti kelionės aprangą. Raisai, ku­ri visada sėdi pirmose eilėse ir akylai stebi, kai Miša sako kal­bas, taip pat rei­kia iškedenti plunks­neles ir parengti vyrą. 

Raisos kerai neveikė

Apie šią moterį sklandė visokių kalbų. Bet M. Gorbačiovas apie žmoną iki šiol visada kalba su didele pagarba ir meile. Jos asmenybė bei išskirtinis stilius buvo naujiena sovietinėje erdvėje, priešingybė buvusių partinių lyderių „mat­ronoms“, ir tai padėjo sušvelninti sovietų imperijos įvaizdį pasaulyje bei buvo teigiamai vertinama Vakarų žiniasklaidos. 1987 m. britų žurnalas „Woman‘s Own“ ją išrinko Metų moterimi. 

Raisos sveikata sušlubavo, kai vyrą 1991 m. rugpjūčio pučistai įkalino Forose: jai pablogėjo regėjimas, ištiko mikroinsultas. Ji mirė 1999 m. rugsėjo 20 d. Vokietijos Miunsterio klinikoje, likus visai nedaug laiko iki kaulų čiulpų persodinimo operacijos. Iki paskutinio atodūsio vyras laikė jos ranką. Savo organą jai buvo pasiruošusi dovanoti sesuo Liudmila.

Savo atsiminimuose M. Gor­ba­čiovas atvirai pasakojo, kaip jiedu susipažino, prisiminė Rai­sos pomėgį gražiai rengtis, pasakojo, kad tik 30-ies ji pradėjo naudotis lūpdažiu, kaip per Spalio revoliucijos metines 1953-iaisiais jie šventė savo vestuves studentiškame bend­rabutyje.

Visur lydėjusi savo vyrą, Raisa nutarė kartu paveikti ir laisvės užsigeidusius lietuvius. Bet kaip tuomet rašė Lietuvos spauda, M. Gorbačiovo ir žmonos hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė. Mėgęs pabendrauti „su paprasta liaudimi“ M. Gorbačiovas šįkart neužmezgė norimo kontakto. Į jo raginimus „Давайте жить вместе“ („Gyvenkime kartu“) žmo­nės atsakė arba tyla, arba šūkiais „Laisvę ir nepriklausomybę Lie­tuvai“. Tik burokevičininkai bei jedinstveninkai į TV ekranus kaišiojo savo įsiteikiančius veidus ir linksėjo galvomis. 

Žurnalistė Valė Čeplevičiūtė rašė, kad šalia vyro Raisa stovėjo išbalusi ir nejaukiai šypsodamasi. Ji, matyt, tikėjosi, jog viso pasaulio numylėtinio charizma paveiks ir lietuvius, kurie praskys ir sutiks grįžti į „sovietinį bendrabutį“.

„M. Gorbačiovo hipnozės seansai buvo iš anksto pasmerkti nesėkmei“, – rašė žurnalistė. O jos kolega Algimantas Čekuolis pastebėjo, kad psichologinis lūžis įvyko jau pirmą vizito dieną susitikime Spaudos rūmuose, kai svečias lyg juokais, bet tikėdamasis teigiamo atsakymo, paklausė: „Nejaugi jūs norėtumė­te išstoti iš Sovietų sąjungos?“

„Taip, taip, taip“, – suošė salė, ir tada neatpažįstamai pasikeitė M. Gorbačiovo veidas bei tonas. Kažkas pastebėjo, jog Raisa drąsinančiai uždėjo ranką ant vyro rankos… Istorikai teigia, kad po tokios nesėkmės M. Gorbačiovas iš streso su inteligentais net norėjo pakelti stikliuką, tačiau Raisa neleidu­si.

Michailui iškalba nepadėjo

Iš Svečių namų Maskvos svita nuvyko padėti gėlių prie Le­nino paminklo dabartinėje Lu­kiškių aikštėje. Tiesa, pakeliui limuzinų virtinė stabtelėjo buvusiame Lenino prospekte, kad SSRS vadovas galėtų pabendrauti su „paprasta liaudi­mi“. Kitaip sakant, kad pasirinktų kokį nors nuo tokio netikėto apsireiškimo suglumusį žmogelį ir paskubomis išrėžtų jam keletą neginčijamų tiesų, kurių gerą tuziną iškalbingasis lyderis visuomet turi atsargoje. 

Į Katedros aikštę M. Gor­­ba­čiovas, žinoma, ne­vy­ko – stoti prieš 300-tūks­tantinę minią jam aiškiai nejauku.

„Mano padėtis įpareigoja nesiderinti prie jokio choro, nors ir koks skambus jis bū­tų, o svars­tyti“, – taip savo spren­­dimą po poros die­nų pa­­aiš­ki­no viešumo politi­kos iniciato­rius. O čia vy­kęs Są­jūdžio mitin­gas reikalavo panaikinti Mo­­­lo­tovo-Ri­bentropo pakto pa­­­sek­mes bei įgyvendinti 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą Lie­tuvos-Sovietų Ru­sijos taikos sutartį, pagal kurią Mask­va „be atodairos pripažįsta Lie­tuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę“. Apie nepriklausomybės siekį atvirai kalbėjo ir mitinge kalbas sakė Sąjūdžio nariai, tuo aplenkdami santūrią bei konformistinę A. Brazausko retoriką, dažniau minėjusią „kompromisinį realų suverenitetą“.

Nepavyko masinės hipnozės seansas ir Kuro aparatūros gamykloje, kur savo vyrą R. Mak­simovnai teko net ramin­ti. Šis taip įsiaudrino per pokalbį su įmonės šaltkalviu, nuo Ignalinos kilusiu 60-mečiu Ze­niumi Lisausku, laikiusiu savadarbį transparantą, kad iškė­lęs smilių jam pagrūmojo: „Ma­no­te, mane sutrikdysite? Ne­su­trikdysite manęs!“ M. Gor­­ba­čio­vas taip įsikarščiavo, jog ėmė rankomis mosikuoti, o žmo­na jį ramino: „Miša, Miša, nustok...“

Galų gale nueidamas pagrasi­no: „Sunku jums bus…“ Bet čia pat pavymui gavo darbininko repliką atgal: „Kur? Į Jakutiją iš­vešite?“ Šios scenos liudininkai sakė, jog pora atrodė gerokai sutrikusi. Galbūt jau tuomet so­vietinis lyderis pagalvojo, ką po metų reikš tas jo „bus sunku“...

M. Gorbačiovui negalėjo patikti ir susitikimas Spaudos rūmuose su moksline bei kūrybine inteligentija, kuri tuomet buvo pirmose Sąjūdžio gretose. Ir čia Lietuvos atstovai pasisakė už nepriklausomą LKP, reikalavo Lietuvos suverenite­to, atšaukti priverstinį jaunuolių šaukimą į sovietinę armiją. Į M. Gorbačiovo klausimą, ar lietuviai nori išstoti iš SSRS ir būti nepriklausomi, salė suošė: „Taip, norime!“

Susitikime generalinis sekre­torius užsimi­nė, jog Lie­tu­vos išstojimas iš SSRS yra įmanomas. Ir pami­nėjo rengiamą atsiskyrimo tei­sę respubli­koms suteikiantį įstatymą, kuris ne­trukus turėjo būti pateiktas viešam svarstymui bei priėmimui referendumo būdu. Sąjūdžio vadovybė į šį įstatymą žiūrėjo įtariai. Jau kitą die­ną, sausio 12-ąją, specialioje „Amerikos balso“ laidoje prof. Vytautas Lands­bergis rengiamą įstatymą pavadino „dar vie­na suktybe ir apgavyste“. Va­karų žiniasklaida šį generali­nio sekretoriaus pasiūlymą irgi vertino kaip mėginimą laimėti laiko.

Kitą rytą M. Gorbačiovas lankėsi Šiauliuose ir už 8 kilomet­rų esančiuose Briduose, pavyzdiniame Šiaulių rajono kaime, kur dažnai būdavo vežamos iš kitų SSRS respublikų atvykusios delegacijos. Beje, po karo naująjį socialistinį rytojų Briduose imta kurti ant išdegintos žemės – beveik visas kaimas buvo ištremtas, tarpukario nepriklausomybės ženk­lai išrauti su šaknimis.

Briduose laukė piketas su už­rašais „Netrukdykite mums ei­ti savo keliu“. O kolūkio „Pir­myn!“ traktorininko Jono Klu­so namuose aukšti svečiai bu­vo pasitikti svetingai, tačiau nei gėrė, nei valgė, net paltų nenusivilko. Čia SSRS vadovas užtruko 15–20 minučių, pa­klau­sinėjo, kaip sekasi, bet nepolitikavo. Dar jis apsilankė kolūkio dirbtuvėse, papietavo savo atsivežtų virėjų surengtuose pie­tuose medicinos punkte. Pa­vyz­diniame kolūkyje jis išbuvo apie 4 valandas.

Visa kita šios kelionės prog­rama buvo sutrumpinta: Šiau­lių partinis aktyvas nematė reikalo susitikti su SSRS lyderiu, Raisos apsilankymai Šiau­lių pedagoginiame institute bei Inžinierių namuose taip pat bu­vo atšaukti. Sakoma, kad „gen­sekas“ buvo pavargęs. Bet J. Klu­so namuose Raisai nepasisekė: ištrūko jos sijono saga. De­legacija sutriko. Bet čia moterys parodė solidarumą ir lietuvišką svetingumą: juokaudamos su Raisa tą sagą prisiuvo...

„Gensekas“ nurijo karčią piliulę...

Trečią viešnagės dieną M. Gor­­bačiovas susitiko su „savais“ – Pabaltijo karinės apygar­dos va­­dais bei partiniu aktyvu. Iš tuo­­mečių Lietuvos vadovų į susitikimą buvo pakviestas tik A. Bra­zauskas. A. Luk­šas rašo, kad štai čia aukštas svečias kalbėjo išsijuosęs. Per daugiau kaip pusantros valandos trukusį pasisakymą jis kartojo savo mantras, tad auditorijos kantrybė ėmė sekti, o jos nervingumas persidavė ir oratoriui. Ir šioje salėje M. Gorbačiovas galėjo pasijusti kaip senstanti operos primadona, niekaip negalinti susitaikyti su tuo, kad jos balsas ir žavesys pamažu, bet nepermaldaujamai blėsta. Tad pokalbio pabaigoje sovietinis lyderis jau blogai kontroliavo emocijas, vis labiau kėlė toną, o auditorija į tokius proveržius atsakydavo nedraugišku ūžimu.

Temstant kortežas jau suko oro uosto link. R. Maksi­movna, matyt, mėgindama išsklaidyti nelinksmas vyro nuotaikas, nu­tarė jam padėti – paprašė su­stabdyti oro uosto link lekiančius automobilius ir pasiūlė vyrui dar kartą pasikalbė­ti su atsitiktiniais praeiviais. Viskas įvyko taip netikėtai, kad nespėjo sureaguoti net apsauga – jos automobilis, palikęs ties Z. Sie­rakausko ir P. Cvirkos gatvių sankryža sustojusį limuziną, nulėkė aukštyn į Tauro kalną ir sugrįžo tik po kurio laiko. Buvo jau tamsu, tačiau žmonių subėgo nemažai. A. Brazauskas vėliau atsiminimuose prisipažins turėjęs keletą labai nemalonių minučių – jis nuogąstavęs, jog kas nors iš minios nekibtų Kremliaus šeimininkui į atlapus. Tokių ketinimų, regis, niekas neturėjo, tačiau pokalbis „su liaudimi“ ir čia nesimezgė. M. Gorbačiovas sugrįžo į limuziną ir ištarė sukaitusiam LKP vadovui istorine tapusią frazę: „Dabar aš pamačiau, kad jūs esate pasiryžę, kad jūs žengiat ir toliau žengsit šitą atsi­skyrimo nuo Sovietų sąjungos žingsnį. Politiškai jūs jau atsiskyrę...“ Vėliau duodamas interviu „Panoramai“, A. Bra­zauskas vis dėlto mandagiai įvertino „genseko“ vizitą ir jo nusiteikimą, jog šito lietuvių garvežio jau nesustabdysi...

„Perestroikos“ architektas atsisveikino su Vilniumi aiškiai suvokęs, kad jo misija Lietuvoje žlugo. Beveik po metų žlugo ir jis pats, ir Sovietų sąjunga.

Lygiai po metų, jau būdamas SSRS prezidentu, M. Gor­ba­čiovas tarsi atsilygino už šaltą priėmimą Vilniuje: tą Sausio 13-osios naktį, kai po Vilnių žlegėjo sovietiniai tankai ir krito laisvės gynėjai, jis neva giliai miegojo...

Iš tikrųjų, kaip liudijo jo biografas Andrejus Gračiovas, as­­­me­ninį leidimą šturmuoti laisvės panūdusius lietuvius jis da­vė anksčiau ir tą baisią mums naktį jis nemiegojo, o stebėjo savo dalinių, tarp jų – ir „Alfos“ smogikų puolimą Vil­niuje. Jis turėjo visą informaciją apie čia vykdomas žudynes.

* * *

Kovo 2 d. M. Gor­bačiovas sutiks savo 90-metį. Jam diagnozuota sunki diabeto forma, tad juda vežimėlyje. Per pandemiją jis yra izoliavęsis, jo nelanko giminaičiai. Tais Lietuvai sudėtingais 1990-aisiais gavęs Nobelio taikos premiją, šiandien jis nemėgsta ir nenori prisiminti, kokį fiasko patyrė Vilniuje. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Lietuvos valstybės archyvo nuotr.

Projektą „Mūsų dienų istorija“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, 2021 m. skyręs 7500 eurų.