„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Kruvini sausio įvykiai – kaip laisvės žaizdras

Sunku patikėti, kad visa tai buvo net prieš 30 metų, kad per tą laiką gimė ir užaugo mano dukra, aš pats spėjau pra­žilti, net ir Seime yra ne tiek jau mažai kolegų, kurie gi­mė po Sausio įvykių išbandymo.

Nepaisant laiko atstumo, gerai atsimenu kruviną sausio dramą, ore tvyrojusią grėsmę, po Vilnių marširuojančius šarvuočius, kareivius stiklinėmis akimis ir okupuotą te­le­vizorių, kvailai gundantį lėkštomis „labanaktuko“ kal­bomis. Atsimenu ir didžiulę eilę žmonių, speiguotą sau­­sį atėjusių atsisveikinti su savo krauju tankus sustab­džiusiais jau­nuoliais...

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo baisu. Tiek tankų ir OMON‘o monstrų, kurie, pasak įkyrių gandų, tikrai šiandien puls Seimą, tiek kareivių, gaudančių sovietinės armijos vengiančius jaunuolius. Tačiau pamenu ir gaivų aiškumo jausmą. Laisvės trapumas darė ją neįkai­nojamą. Lyg žaizdras geležį. Barikados, apjuosusios Seimą, ne skyrė, bet jungė. Visi buvome vienos tautos, kuri atsitiesė, dalis.

Man būtent sausio 13-oji, o ne tingiai vasariška liepos 6-oji yra tikroji Valstybės diena, į ka­lendorius įrašyta laisvės gy­nė­jų krauju, o ne istorikų ka­binetuose. Kovo 11-ąją Aukš­čiausioji Taryba ryžosi laisvės nuotykiui, tačiau tikrasis vals­tybės gimimas – kruvino­ji sausio drama, kai begink­liai žmonės savo dvasios jėga nugalėjo tankus. Žodis apie Ne­priklausomybę įgavo kūną.

Ką mums Laisvės gynėjų diena reiškia šiandien? Prieš kurį laiką bičiulis liūdnai paklausė: o ar taip pat entuziastingai būtume gynę valstybę ir laisvę, jei būtume turėję galimybę bent viena akimi žvilgtelėti į tai, kuo pavirs ta išsvajota Tėvynė? Ar nutrūkę jaunų žmonių gyvenimai ne per didelė kaina už skandalais, visų karu su visais persismelkusią valstybę? Ar kas galėjo pagalvoti, kad sausio įvy­kių 30-metis bus minimas karantine, nedrįstant susiburti net prie laužų, kad pandemija taps sunkiausiai įveikiama barikada, bendrystę paverčianti užkrato grėsme?

Netikiu algoritmais, esą leidžiančiais įvertinti laisvės naudą. Kai suserga artimas žmogus, mes padedame jam gyti, o ne numojame ranka, sakydami, kad, pasveikęs nuo šios ligos, jis kada nors vis tiek susirgs kokia kita, o galiausiai vis vien kažkada numirs, tad neverta gaišti, kovojant su negalavimu.

Anuomet žmonės gynė ne tik savo valstybę – gynėme teisę tu­rėti vertybes, tokias brangias, jog kartais net galima ryž­tis už jas numirti. Laisvė gy­va tiek, kiek už ją kovojama. Nesąžininga būtų sakyti, kad šiandien mums kovoti yra sunkiau nei tiems, kurie beginkliai stojo prieš tankus.

Didžiausias gundymas yra tai, jog būti vergu yra daug pato­giau nei laisvu žmogumi. Pa­vyzdžiui, galima teigti, kad vi­sų blogybių priežastis – prastas šeimininkas, kuris per daug reikalauja, duoda per mažai gė­rybių, kuris prielankesnis kitiems vergams...

Laisvo žmogaus šeimininkas – jo sąžinė, kuriai paklūstama ne iš baimės, bet iš pasitikėjimo. Vergui pakanka duonos ir žaidimų, laisvam žmogui reikia tie­­sos. Šiandien mes apvagiame sa­vo vaikus, nesugebėdami perteikti kovos už laisvę, tiesą svarbos. Dabarties herojai – ne sausio įvykių didvyriai ar pokario partizanai, bet televizijos „žvaigždžių pusfabrikačiai“. Mo­ralizuojame apie vertybių eroziją, bet patys savo veiksmais nesugebame perteikti, kad ver­tybes reikia ginti, už jas reikia kovoti. Kartais su tankais, kartais su lėkštumo gundymu, kartais – su banalia veid­mainyste. Visiems mums tenka rinktis laisvę arba vergystę, ir tai yra vidinis apsisprendimas. Niekas negali kito priversti būti vergu, jei pats nenori. Galima būti laisvam tironijoje ir vergu laisvoje bei teisingoje visuomenėje.

Praėjus kelioms dienoms po kruvinų sausio įvykių, paskambino bičiulis ir susijaudinusiu balsu pasakė: „Mes privalome to nepamiršti“. Skambino per sovietinę televiziją transliuojant Kremliaus propagandisto Aleksandro Nevzorovo filmą „Mūsiškiai“ („Našy“), kuriame buvo skelbiamas ciniškas melas apie tai, kaip specialiųjų pajėgų kariai neva tik gynėsi ir saugojo žmones, į kuriuos „šaudė savi“, apie tai, kad aukos tėra inscenizacija, apie „šlovingus išvaduotojus ir kietakakčius nacionalistus“... Tai buvo taip šlykštu, jog sukrėtė ne mažiau nei tankai, nei ta nežinomybė ar gyvybės trapumo jausmas, kuris anomis dienomis tiesiog tvyrojo ore. Tarsi dar kartą beginklę minią būtų pervažiavęs tankas. Šįsyk – informacinis. Bičiulio frazė, kad mes privalome to nepamiršti ir liudyti visiems tiesą apie kruvinus įvykius, anuomet buvo kaip įžadas: „Jei tik liksim gyvi, būsime kitokie“.

Deja, ne vienintelis įžadas, ku­rį kasdienybė gerokai aptirp­dė. A. Nevzorovo tipo žiniasklai­da lašas po lašo apsėmė viešąją erdvę. Šiandien akiplėšiškas melas, panieka, pyktis, sklindantys iš televizorių ekranų, nebestebina, veikiau nustembame, pamatę solidarumo, jaut­rumo ir pagarbos blyksnių. Gal okupantai, užėmę televizi­ją, taip ir liko jos šešėliuose – apkalbų, pykčio, pur­vasklaidos vi­ru­so pavidalu? Tik­rai nesu joks did­vyris. Anomis die­nomis man buvo baisu, tačiau taip pat buvo stebėtinai aišku, kas yra svarbu, o kas – tik nereikšmingos detalės, dekoracijos. Visam laikui pasiliko tas keisto skaid­rumo jausmas, kuris apėmė, kai užėjau tomis dienomis į Arkikatedrą. Mačiau žmonių, kurie atsisveikina su įprastu gyvenimu ir atsiduoda Dievo valiai. Tomis dienomis Lietuva tikrai buvo Marijos žemė – žvilgs­niai buvo nukreipti ne į parduotuvių vitrinas, bet į dangų. Nepriklausomy­bė atrodė gležna kaip lauko gė­lė (gal dėl to man sunku suprasti tuos, kurie piktinasi neužmirštuolėmis), tačiau kartu būtent ta­da labiausiai didžiavomės savąja valdžia.

Ano meto nuot­raukose – kiek išsigandę parlamentarų veidai, dujokaukės, apsauginės liemenės. Neabejoju, jog kiekvienas iš jų kovojo su pagunda viską mesti ir gelbėti savo kailį. Tačiau jie liko savo postuose. Galime visaip keikti valdžią, vardyti jos ydas, tačiau pripažinkime: ne kiekviena tauta gali pasigirti politikais, kurie liko su ja net fizinio susidorojimo grėsmės akivaizdoje. Taip pat ir re­ta valdžia šių lai­­kų pasaulyje gali pasigirti, kad žmonės buvo pa­siryžę prideng­ti ją savo kūnais.

Deja, per tris dešimtmečius Parlamentas tapo veikiau rietenų, nei laisvės simboliu. Kiek­vie­na nauja valdžia žada didinti žmonių pasitikėjimą įstaty­mų leidžiamą­ja val­džia, bet šis vis menksta. Sau­sio įvykių apmąstymas ir šiuo atveju galėtų būti dar viena proga ugdyti tarnaujančią, o ne kitų nepaisančią poli­tinę lyderystę. Tikrai ne skam­bių pažadų ar naujų etikos kodeksų šiandien reikia. Kur kas svarbiau sugrąžinti į širdį tą tikrumą, ku­ris buvo toks svar­bus per sausio įvykius. Tik­rumą, jog drąsa išlikti žmogumi neišvengiamai galiausiai nugali net ir didžiausią galybę, jog turėti vertybes, dėl kurių net ga­li numirti, yra kur kas svarbiau nei tik užkariauti sos­tus ir gyventi tik tam, kad juos išsaugotumei.

Sausio žaizdro patirtis galėtų padėti mums įveikti trikdančią pandemiją – su visais apribo­jimais, kaukėmis bei pajuodusiais iš nuovargio gydytojų veidais. Kol matome tikslą, viską galime padaryti.

Kiekviena karta turi savo didžiuosius išbandymus. Tik jie ga­li užauginti sparnus ir iš statistų išmokyti būti tikrais herojais.

Andrius NAVICKAS,

filosofijos daktaras, rašytojas, Seimo narys

Algimanto AMBROZOS nuotr.


Iš laiko perspektyvos...

Minime Sausio 13-osios 30-metį, kai Lietuvos žmonės parodė pasiaukojimą, susitelkimą bei ryžtą, gindami atkurtą Nepriklausomybę nuo sovietų sąjungos agresijos. Per tą laiką užaugo nauja karta, tik iš pasakojimų ir išlikusios dokumentinės medžiagos žinanti apie 1991-ųjų sausio įvykius.

„Šilalės artojas” ir prieš tuos kelis dešimtmečius taip pat buvo svarbiausių įvykių sūkūryje, fiksavo istorines akimirkas ir dalijosi su savo skaitytojais. Tad siūlome pavartyti laikraščio archyvus bei prisiminti, ką tada, prieš 30 metų, rašė „Artojas”.

Po šiurpios nakties

„Sekmadienį prie rajono kultūros namų įvyko mitingas – šilališkiai susirinko pasmerkti neteisėtų „šlovingosios“ tarybinės armijos veiksmų.

Su nerimu laukėme ryto. Visuose didesniuose ir mažesniuose miestuose žmonės rinkosi į protesto mitingus. Gausiai prie rajono kultūros namų susirinko ir šilališkiai bei aplinkinių kaimų žmonės. Visų veiduose nerimas ir susikaupimas, kai kurie laikė plakatus, tautines vėliavas, perrištas gedulo kaspinais. Netgi vaikai rankose laikė tautines vėliavėles ar net žvakutes“. (1991 m. sausio 16 d., Nr. 4)

Lietuva atsisveikina su žuvusiaisiais

„Sausio 16-oji – ket­vir­toji Gedu­lo diena Lietuvo­je. Minios žmonių eina ir eina prie Spor­to rūmų, kur pašarvotos pirmosios Nepriklausomos Lietuvos aukos. Į vidų prasibrauname ir mudu su fotokorespondentu A. Ambroza. Scenos viduryje – tautinė vėliava, kryžius. Skamba gedulinga muzika. Aštuoni karstai (kiti žuvusieji buvo laidojami gimtinėse) skęsta gėlėse, gėlių kilimu nuklotos visos grindys, o vainikais – Sporto rūmų tribūnos. Gedi namiškiai, giminės, artimieji, draugai. <...>

<...> Kunigo A. Keinos maldos žodžius protarpiais pertraukia rauda. Paskutinės atsisveikinimo minutės. Aštuoni karstai uždengiami dangčiais. Ant jų užklojamos trispalvės, uždedamos gėlės. Tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvaitės karstų priekyje neša žuvusiųjų nuotraukas. Jauni, gražūs veidai. Nuotraukose veidai, o karstuose širdys žmonių, tikėjusių šviesia Lietuvos rytdiena“. (1991 m. sausio 19 d., Nr. 5)

Žuvę ar mirę nuo žaizdų, palaidoti 1991 m. sausio 16 d.

1. Alvydas KANAPINSKAS, gim. 1952 m., Kėdainiai. Sužalotas spro­gimo.

2. Vidas MACIULEVIČIUS, gim. 1966 m., Vilnius. Nušautas.

3. Algimantas KAVOLIUKAS, gim. 1939 m., Vilnius. Nušautas.

4. Titas MASIULIS, gim. 1962 m., Kaunas. Nušautas.

5. Loreta ASANAVIČIŪTĖ, gim. 1966 m., Vilnius. Sutraiškyta tanko.

6. Ignas ŠIMULIONIS, gim. 1973 m., Vilnius. Nušautas.

7. Vytautas VAITKUS, gim. 1943 m., Vilnius. Nušautas.

8. Alvydas MATULKA, gim. 1955 m., Rokiškis. Infarktas.

9. Darius GERBUTAVIČIUS, gim. 1973 m., Vilnius. Nušautas.

10. Virginijus DRUSKIS, gim. 1969 m., Vilnius. Nušautas.

11. Apolinaras POVILAITIS, gim. 1937 m., Vilnius. Nušautas.

12. Rolandas JANKAUSKAS, gim. 1969 m., Vilnius. Nušautas.

13. Viktor ŠACKICH, gim. 1969 m., desantininkas. Nušautas savų.

14. Rimantas JUKNEVIČIUS, gim. 1966 m., Marijampolė. Mirė nuo žaizdų.

Atnaujinta Penktadienis, 15 sausio 2021 11:12