Iš laiko perspektyvos...

Vilnius sausio viduryje...

„Šilališkis Juozas Lukminas keturias karš­čiausias dienas, kai sovietinė kariuomenė Vilniuje darė „tvarką“, buvo ten, žmonių pilnose gatvėse. Spausdiname jo pasakojimą.

– Į Vilnių organizuotai iš Šilalės išvažiavome sausio 10 d., kai per radiją iš Aukščiausiosios Tarybos nuskambėjo kvietimas padėti apginti Parlamentą. Tuomet Vilniaus centre jau buvo palyginti ramu, nes jedinstvininkų ketinimai šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą pasibaigė nesėk­mingai. Minios ir policininkų dėka jie buvo nustumti, išvyti. Parlamentas tęsė savo darbą, posėdžiai buvo transliuojami į aikštę, su žmonėmis kalbėjosi žurnalistai, dažnai išeidavo ir deputatai. Sklido dainos ir muzika. <...>

<...> Minioje buvo visokių žmonių. Vieni tiesiog provokavo, rodydami pernelyg didelį patriotiškumą, kiti nuoširdžiai siūlė savo paramą, nakvynę, čia pat, gatvėse, siūlė sumuštinių, karštos arbatos. Pagalvojau, kad mes, šilališkiai, nesame tokie susitelkę, kad daugeliui trūksta geranoriškumo, dažnai esame abejingi tam, kas aplink mus dedasi. Nepatiko, kad atvažiavę autobusu turėjome nedaug laiko, nes vairuotojas skubino namo. O juk ne į ekskursiją važiavome. Aš, paėmęs Šilalės herbą, pasilikau, kas galėjo, irgi pasiliko, kiti išvažiavo. Na, paskui vėl atvažiuodavo kitos grupės žmonių. Žinoma, ten jokių patogumų nebuvo. Kas prie laužo miegojo, kas tiesiog gatvėje. Bet juk ir ne tokius sunkumus lietuvis yra iškentęs... (1991 m. sausio 19 d., Nr. 5)

* * * 

Vilties nepaskandinsi kraujuje

Sausio 25 d., išreikšdama solidarumą su laisvės siekiančia Lat­vija ir kartu liūdėdama dėl kritusių jos sūnų, Lietuva vėl užsivilko gedulo rūbą. Solidarumo mitingai vyko visuose Respublikos miestuose ir miesteliuose.  Pagerbti žuvusiuosius Latvijoje prie rajono kultūros namų susirinko ir šilališkiai.

Jau daugiau nei dvi savaites netyla raudos, nedžiūsta ašaros, neatlėgsta skausmas dėl žuvusiųjų už Tėvynę. Dar nespėjome apraudoti pirmųjų aukų čia, Lietuvoje, kai išgirdome brolių latvių sielvartingą šauksmą: „Ir mūsų žemė jau laistoma nekaltų žmonių krauju!“ Taip, smurtas ir neapykanta nepripažįsta nei sienų, nei tautybės. Ir kulka skina kiekvieną, pasitaikiusį kelyje.

Ir vėl karstai, nuleistos vėliavos, juodi kaspinai. Vėl ašaros ir skausmas, vėl netektis ir klausimas: kodėl? (1991 m. sausio 30 d., Nr. 8)