„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Žvaigždės ryškiausiai šviečia stovintiems ant žemės

Nuotr. iš S. Lovčiko albumo Nuotr. iš S. Lovčiko albumo

Upyna Lietuvai yra padovanojusi ne vieną talentingą, daug savo kraš­tui nusipelniusį žmogų, tačiau patys upy­niškiai didžiausiais šviesuliais vadina mokytoją Vaidilutę Jončaitę ir muziejininką Klemensą Lovčiką. Jų skleidžiama kultūros šviesa ne vieną dešimtmetį darė įtaką šio krašto žmonių mąstymui bei pomėgiams. Tą šviesą savo širdyje išsinešė ir jų vaikai Saulius bei Dalia. Nors jo akys kasdien kryps­ta į dangų, astronomas Saulius tikina, jog svarbiausia yra stovėti ant žemės ir žinoti, kur tavo šaknys.

Į gyvenimą – paskui žvaigždes

Molėtų observatorija yra viena gražiausių, įdomiausių bei pas­laptingiausių Lietuvos vietų – įžengęs į salę, patenki po beribio dangaus skliautu ir supranti, koks mažas taškelis esi šioje begalybėje. Žvaigždės – tokie pat maži, žiburiuojantys taškeliai, upyniškį Saulių Lov­či­ką

užbūrė bene prieš pusšimtį metų. Apie jas jis žino begales istorijų, ir tomis žiniomis jau ket­­virtį amžiaus dalijasi su į observatoriją atvykstančiais žmonėmis. 

Žvaigždės Saulių lydi nuo šeštos klasės, kai vieną šaltą žiemos vakarą su tėvu ėjo į kaimo pirtį. Abiejų akys nukrypo į žvaigždėmis nusėtą dangų: Kle­mensas parodė, kur Didieji, kur Mažieji Grįžulo Ratai, kur yra Sietynas, o kur Šienpjoviai. 

„Šienpjoviais senoliai vadino Oriono žvaigždyno dalį – jo diržą. Tas Orionas mane tik­riausiai ir užkerėjo. Jis turi tokią galią – mano dukrai atsitiko tas pats“, –  juokiasi S. Lov­čikas, žiemos naktimis iki šiol akimis ieškantis virš horizonto kopiančio graikų mito medžiotojo Oriono. 

Saulius džiaugiasi, jog Upy­nos vidurinė anuomet turėjo teleskopą, mokyto­jas Antanas Banys sutiko vesti astronomijos būrelį, o tėvai jam suteikė galimybę labai anksti, nuo septintos klasės, važinėti į Pla­netariumą klausytis paskaitų. 

„Paziuku“ iki Skaudvilės, iš ten – į Vilnių, po to dvi valandas pavaikštinėjęs po senamiestį, Pla­­ne­ta­riu­me išklausydavo pas­­kaitą ir vėl – į stotį. Naktis au­to­buse, pa­ryčiais išlipęs Kal­ti­nėnuose, pir­muoju autobusu grįždavo į Upy­ną. 

„Pamiegi valandą ir eini į mokyklą. Neatsimenu, kad būtų buvę sunku, o kai sulaukęs 16 metų išsilaikiau teises, jau galėdavau važiuoti motociklu į Skaudvilę. Palikdavau jį mokytojo Habdango kieme, naktį grįžęs tylutėliai išsistumdavau ir nubirbdavau namo. In­te­re­sas buvo didžiulis. Toks ir tebėra“, – pripažįsta Saulius, dabar jau turintis savo teleskopą ir galintis parodyti per jį žvaigždes visiems norintiems. 

Neseniai socialiniuose tink­luose jis sukūrė platformą „Dangus į namus“, kurioje galima gauti žinių apie dangų ir žmogų – ne tik mokslinių faktų, bet ir emocijomis sušildytų pastebėjimų. O pasibaigus karantinui, tikisi S. Lovčikas, gal bus galima ir artimiau bend­rauti su norinčiais iš arčiau pažinti  žvaigždynus.

Užburia šviesulių mirgėjimas

Baigęs vidurinę, Saulius pa­­sirinko mamos profesiją – ta­po fizi­kos ir astronomijos mo­kyto­ju. Keletą metų Bety­ga­loje mo­­kė vaikus fizikos ir pasako­jo jiems apie žvaigždynus, o 1992-aisiais sulaukė kvietimo į Molėtų etnokosmologijos muziejų. Buvo taip įdomu, jog vienu metu dirbo ir mokyk­loje, ir muziejuje. 

Saulius tikina, kad ir dabar dirba pedagoginį darbą, tik ne mokykloje, o observatorijoje, kur atvyksta ir vaikai, ir suaugę žmonės. Daugelis apie ast­ro­no­miją žino taip mažai, jog mano, kad tai yra žiūrėjimas į žvaigždes ir horoskopų kūrimas. 

Ir nekeista – mokyklose jau seniai nebeliko astronomijos pamokų, todėl visuomenės su­pratimas apie mokslą, tyrinė­jantį dangaus kūnų judėjimą, stipriai sumenko. Sauliui ten­ka aiškinti, kas yra astronomija, kaip veikia gamtos dės­niai ir kaip jie atsispindi aplinkoje, kurioje gyvename. Astronomas stengiasi pajusti, ko reikia į observatoriją atvažiuojantiems žmonėms, ką jie nori sužinoti, todėl, išleisdamas grupę, būna kone tikras, jog žinių jie gavo maksimaliai tiek, kiek galėjo. 

Atvykstantys į observatori­ją naktimis stebėti žvaigždžių tikisi pamatyti jas iš arti. Ta­čiau kad ir koks galingas būtų teleskopas, per jį matomi tik skaistesni ar blausesni žvaigždynus sudarantys taškeliai. Jie mirga, svaidosi spalvomis per atmosferos sukeltą sūkuriavimą – vieni spindi aštriai kaip deimantai, kiti rausvai, kaip Tauro žvaigždyno žvaigždė Al­­debaranas. Kai kurie oranži­niai, Vega – balta, o Tikutis Ve­­žėjo žvaigždyne – geltonas kaip saulė. 

„Žvaigždės užburia: žiūri į jas ir jauti kažką tokio, kaip meilė – širdyje pradeda skraidyti drugeliai, pasidaro gera. Plius – naktis, gamta, magiški kvapai, kurie irgi veikia kartu su dangaus vaizdu“, –  tikina Saulius, kviečiantis dažniau pa­kelti akis į dangų, susimąstyti, kaip veikia pasaulis ir kokią vietą jame užima žmogus.

Gamtos dėsnius tikrina gyvenimas

Būna, jog pasakodamas apie Saulę ir Mėnulį, astrono­mas uždainuoja, prabyla Vin­co My­ko­laičio-Putino ar Maironio eilėmis. Ieškant žmonijos ryšių su dangumi, širdis pabudina tuos atminties kampelius, kuriuose sudėtos jaunystėje dainuotos liaudies dainos, tėvų bei senolių išmintis, studentiškose ekspedicijose patirti įspūdžiai. Nes žmogus taip pat yra gamtos dalis, todėl visuomenės raidai irgi būdingi fizikinio pasaulio dėsniai.

Tai, kad jiems paklūsta žmogus ir Visata, yra kur kas paprasčiau, nei atrodo mokantis fizikos. „Ne­kask duobės kitam, pats įkrisi“, „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“ – liaudies patarlės, o fizikoje, pasak Sauliaus, tai trečias Niutono dės­nis, sakantis, jog veiks­mas lygus atoveiksmiui. Patarle „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ galima iliustruoti ener­gijos tvermės dėsnį, o posakiu „Lenk medį, kol jaunas“ – mechanikos dėsnį. 

„Toks gamtos dėsnių supratimas turėtų daryti visuomenę geresnę. Jaučiu pareigą žmonėms papasakoti, kaip veikia gamta ir kaip joje viskas dera. Jei norime būti sėkminga visuomene, turime būti darnaus mechanizmo, gamtos sistemos dalis“, – įsitikinęs ast­ronomas, anksti pajutęs gražią jungtį tarp žmonių ir gamtos, nes nuo vaikystės matė, kaip tėvai bendraudavo su kaimynais, su mokiniais, ir kaip viskas jiems grįždavo atgal kitu pavidalu. 

„Tėtis, būdavo, nupjauna kokiam kaimynui žolę ar dalgį senukui išplaka, o kitą dieną, žiūrėk, randa prie durų padė­tą kiaušinių krepše­lį. Nežinia nuo ko, iš kur. Tai yra gamtos tver­mės dėsnis, pasireiškian­tis per žmones. Mes esame gam­tos produktai, turime bū­ti, kaip sakė Kiplingo Maug­lis, vieno kraujo, džiaugtis, jog esame kaip vienas: susitikę toje pačioje erd­vėje, toje pačioje vietoje. Ir jei reikia padėti, turėtume ištiesti vienas kitam ranką, o ne galvoti vien apie save, kad tik man geriau būtų“, – įsitikinęs S. Lovčikas. 

Didžiausia – tėvų namų įtaka

Jei visi gamtos dėsniai tokie paprasti, kodėl šiandien žmonėms taip sunku gyventi, iš kur kyla tiek daug socialinių bei psichologinių prob­lemų? At­­sa­kymas, pasak Sau­liaus, paprastas: žmonės pamiršo savo šak­nis, atitrūko nuo jų ir nebejaučia tos stip­rybės, kurią ankstesnėms kartoms suteikdavo šeima, kelios giminės kar­­tos ir sava žemė. 

„Žodis šaknys simbolizuoja paveldėtą vertybių sistemą. Kuo geriau supranti, jog esi tos sistemos dalis, tuo tvirčiau jautiesi gyvenime. Pojūtis, kad tai, kas esi, atėjo iš protėvių, yra neįkainojamas dalykas, api­mantis viską – nuo kultūrinio paveldo iki psichologinių, socialinių dalykų. Tam suprasti reikia sąmoningumo, o jo šian­dieninėje visuomenėje labai nedaug“, – pripažįsta upyniškis.

Mintimis grįžtant į gimtinę, Sauliui prieš akis pirmiausia iškyla tėvų sodyba ir jos aplinka. Žydinčios gėlės, mamos dar­želiai, akmenėliais grįsti takai, tėvo suvežti skirtingų for­mų, įspūdingi akmenys. 

„Atsimenu, kaip mes su tėčiu važiuojame eksponatų: sėdime vežime, traukiamame kai­my­no Mišeikio paskolintų ark­lių, kalbamės su žmonėmis. Vežimas girgžt, girgžt, kanopos knapt, knapt – visa tai po lašelį, po ma­žą akmenuką susikrovė į supra­timą, kas yra gyvenimas. Namai man darė didžiulę įtaką: knygos, įvairiausi albumai, seni daiktai, medaliai su kunigaikščiais ant sienos. Soviet­mečiu žinojau, kur kunigaikštis Gediminas, kur Vy­tautas Di­dysis, man nereikėjo aiškin­ti, kas jie tokie ir kuo nusi­pelnė Lietuvai. Miestelyje bu­vo šviesių žmonių, bet didžiausia buvo tėvų, jų sukurtos aplinkos įtaka“, – pripažįsta S. Lov­­­či­kas.  

Kultūrines jo „šaknis“ forma­vo mamos V. Jončaitės meilė lietuviškai dainai, perduodama vaikams jos vadovaujamame etnografiniame an­samblyje „Kukutis“, ir tetos Re­migijos Bukaveckienės, atradusios Vilniuje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namus, organizuojami renginiai. Į tuo­metės Kauno veterinari­jos aka­demijos kraštotyros fa­­kul­ta­tyvo studentų ekskur­sijas, ku­rio­se dalyvaudavo tokios as­me­nybės, kaip Lie­tu­vos kultūros ąžuolu vadinamas profesorius Klemensas Čer­bu­lė­nas, etnologas Napalys Kit­kaus­­kas, archeologas Vy­tau­tas Ur­bo­navičius, R. Bu­ka­vec­kie­nė kviesdavo važiuoti ir seserį su šeima – tų kultūrinių susidū­rimų įtaką Saulius tvirtina jaučiantis iki šiol.  

Sėkmingam žmogui būtinas tautiškumas

Laikai keičiasi, ir nors Lie­tuva jau 30 metų laisva, liaudies dainų, kurias jaunystėje taip mėgo S. Lovčikas, net per Lietuvos radiją skamba vis mažiau, o pasaulio piliečiais pri­sistatantys, bet labai menką supratimą apie gyvenimą turintys kai kurie „visuomenės veikėjai“ vis dažniau piktinasi „senų bobų kvarkimu“. Ne­gražios jiems tos liaudies dai­nos, nemodernios. 

„Mums gal irgi nebuvo gražu, kai dainavo bobutės. Tik vė­liau, kai patys pradėjome dainuoti, pajutome, kaip tai smagu, supratome, kad tai yra mū­sų, jaunų žmonių, dainos, suvokėme, kokia gi­li prasmė jose užslėpta“, – sa­ko S. Lov­čikas. 

Jis džiaugiasi, jog ir šiandien kartu su žmona Elona randa laiko ir galimybių dainuoti liaudies dainas, tęsti papročių tradicijas. Upyniškis įsitikinęs, kad sėk­mingam žmogui tautiškumas būtinas. Dar Mi­kalojus Daukša sakė, jog kalba gimtoji, žemė, kurioje gyveni, ir tėvų papročiai yra tai, ko reikia kiekvienam. Kai visa tai turi, Sauliaus nuomone, gali modernėti, kiek širdis geidžia: fotografuoti išmaniausiomis naujausios kartos kameromis, bet savo kraštą, įrašinėti į tobuliausius galaktinius magnetofonus, bet savo liaudies dainas.  

Žmonės, kurie nevertina kultūrinės ir tautinės savasties, Sauliui panašūs į medžio lapus, išdidžiai šnarančius ant šakos ir besipiktinančius, kad po jų šaknimis paklotas mėšlas, padėjęs jo medžiui užaugti. Tokie žmonės nesuvokia, iš ko gyvena, kuo maitinasi. Juk, pakirtus šaknis, lapelis nudžiūtų ir nukristų. 

„Jei esame gamtos dalis, tai ir šak­nys mums turi būti svarbios. Toks yra mano tautiškumo supratimas. Vi­suomenę rei­kėtų įsivaizduoti kaip vande­nyną, kuriame aš esu lašelis. Jei visi lašeliai bus taip pat „po­liarizuoti“, visuomenė bus tvir­ta. Tą darė mano tėvai. Di­džiuo­juosi, kad jie išleido į gyvenimą daugybę mokinių, kurie geba ir patys mylėti bei vertinti savo tautos praeitį, ir gali tą palikimą perduoti savo vaikams, savo mokiniams. Tai žmonės, kurie yra tvir­ti Lie­tuvos valstybės ir visuo­me­nės ramsčiai“, – įsitikinęs S. Lov­či­kas. 

Daiva BARTKIENĖ

Atnaujinta Penktadienis, 12 vasario 2021 08:15