„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Kokia laimė gyvenime žadėta...

„Dieve brangus, koks sunkus buvo tas gyvenimas“, – atsidūsta šimtametė Albertina Stanevičienė-Rimienė, prisėdusi prie stalo priešais ir sunėrusi tiek daug vargų pakėlusias rankas. Šimtametė! Šviesus veidas, šviesios akys, žvelgiančios pro akinių stiklus, anot senolės, kad žmonės „nesibaidytų tokių negražių akių“. Pasipuošusi balta bliuzele, įsisegusi blizgančią „broškę“ – taip, kaip puošdavosi mūsų močiutės anais laikais. Ir tokia pat šviesi atmintis – tarsi visas gyvenimas, visi įvykiai būtų nutikę vakar...

„Nuo pat mažystės žinojau, kad tiek išgyvensiu, nors netikėjau. Buvau kokių septynerių metų. Po kaimus vaikščiodavo tokie žmonės, juos vengrais vadindavo, nešiodavo vaistų – trejų devynerių, vaikams visokių niekiukų. Tėvas mūsų buvo jau miręs, tai mamai tas burtininkas ir sako: „Duok, motinėle du litus, visai šeimai (o buvom septyni) išbursiu ateitį“. Mamai neilgą amžių pasakė – taip ir buvo, neilgai ji gyveno. Pasakė broliams, seserims. Aš buvau mažiausia, prie manęs paskutinės priėjo, pažiūrėjo į delną ir sako: „O tu išgyvensi 104 metus“. Kaip šiandien tą atsimenu. Tik aš labai bijojau 2000-ųjų, nes mama buvo skaičiusi Mikaldos knygą, kad bus pasaulio pabaiga su baisiausiais reiškiniais. Tai galvodavau, kad tik numirčiau anksčiau ir tų baisybių matyti nereikėtų...

Tiek daug pragyvenau, tiek praleidau karų! Baiminomės, kad išveš į Rusiją, nes buvome stambūs ūkininkai. Tėvai buvo grįžę iš Amerikos, nusipirkę 70 hektarų žemės. Čia, Kvėdarnoje, irgi buvo mūsų žemių – gyveno brolis, sesuo jau su savo šeimynomis. O gimiau ir augau Pajūrio parapijoje, Tūbučių kaime. 19 metų buvau, kai užėjo rusas, prasidėjo vežimai, tai pabėgau pas seserį. Tėvai jau buvo mirę. Iš­tekėjau už pirmo pasitaikiusio, sesers vyro brolio Otono, kuris buvo 16 metų už mane vyresnis.

Taigi pradžia gyvenimo, užėjo karas. Biednystė: visko reikia, o nieko neturim. Rusas visas krautuves išnaikino, išbazarino – nieko nenusipirksi. Teko pamatyti visokio gyvenimo. Paskui vaikai prasidėjo: gimė dukra Zina, sūnus Ralius.

Rusą nuginė – parėjo vokietis. Vėl okupacija, nieko nebuvimas, vėl pyliavos. Grįžo rusas – vėl tas pats, viską atėmė. Kolektyvizacija. Dieve brangus, koks sunkus buvo tas duonos kąsnis! Ralius gal nuo keturiolikos pradėjo laiškininku dirbti, kad uždirbtų man darbadienių, o aš galėčiau namus apžiūrėti. Nes atsitiko nelaimė: po karo pilni pajūriai buvo  prikasinėti minų, sprogmenų. Vyras ant jų užėjo ir jam nuplėšė ranką – liko invalidas. Oi, vargo patyriau: jei norėdavai karvikę iššerti, dieną naktį tekdavo sunkiai dirbti. Dieną – kolūkyje, iki išnaktų – sau. Paskui likau našlė, gyvenimas užkampyje tapo nepakeliamas. Išėjau į Kvėdarną. Taip ir sulaukiau šimto metų“, – trumpai bando nupasakoti Albertina.

„Visaip gyvenau: ėjau šeimininkaudama vestuvėms, pagrabams, metinėms. Buvau dai­nininkė, šokėja. Keturias operacijas turėjau: sušlubavo širdis, o dabar – ir akys. Prastai matau, o kad nesimatytų tokių negražių akių, užsidedu akinius. Keturias klases esu baigusi. Mokslas labai sekėsi, no­rėjau mokytis toliau, bet ma­ma neleido. Prisimenu, atėjo mo­kytoja, sako: „Leisk, Skir­man­tiene, mergaitę mokytis, ji gabi“. Bet mama atšovė: „O kas darbą dirbs? Kas karves melš, kiaules šers? Su mokslu negyvensi“. Galvojo, kad tik iš žemės galima gyventi. Kaime žmonės tik iš žemės ir vertėsi. Pajūryje tuomet buvo tiktai trys mokyti žmonės, trys tarnautojai: klebonas, policininkas ir pašto viršininkas.

Netoliese mano draugė gyveno, mes vieną naktį buvom gimusios. Jos tėvai teturėjo šešis hektarus žemės, buvo dar jauni, viską nesunkiai nudirbdavo, tai jos gulinėdavo sau sode. Dieve, kaip mes pavydėdavome! Tai tą mano draugę Juzikę tėvai išleido mokytis į Tauragę. Iš ten išvežė ją į Rusiją. Žinau, kad grįžo ji pas vaikus į Kauną. Kažin, ar bėra gyva? Nė kokios žinios: laiško parašyti negaliu, nes neturiu antrašo. Girdėjau, kai vaikai ją sveikino su 80 ar 90 metų...

O aš tada ant savo mamos labai pykau, kad neleido, liepė darbą dirbti. Ir kai papiršdavo mane į didelį ūkį, sakydavau: eikit po šimts bie­sų – tiek tas darbas buvo įgrisęs. Bet ištekėjusi vis tiek turėjau sunkiai dirbti. Ir nė kokio unoro mes neturėjome kaip ūkininkaitės. Buvome kruvinos darbininkės. Dienomis – darbai tėviškės laukuose, vakarais suguldavome į vežimus ir – į kvėdarniškius ūkius. O kumelės didelės, nepalakios, tai kol nuvažiuodavom, ir išaušdavo, miegoti nebebūdavo kada, vyrams reikėdavo už dalgių, moteriškoms – už pėdų. Ir taip visus 13 hektarų!

Darbų buvo visokių: pa­kelės griovius kasti, kelius taisyti, javapjūtė – pėdus rišti, pirštai iki kraujo nueidavo. Dešimties metų jau melžiau keturias karves: mums, visoms keturioms mergaitėms, būdavo paskirta po keturias. Paskui pačios pieną iškošdavom, į atskirą bričką susikeldavom bidonus, nusiveždavome į Pajūrį ir pieną separuodavome. Grietinę palikdavome pieninėje, liesą pieną veždavomės namo, juo bekonus penėdavom. Parduoti juos veždavom į Tauragę ark­liais. Pakeliais tykodavo plėšikai. Atsimenu, važiuojam per Tyrelines girias ant Didkiemio. Pirmame vežime – mudvi su seseria, iš paskos – brolis. Ir iššoko iš miško du vagys. Brolis turėjo šaudyklę, paleido seriją – ir neliko vagių.

Knygą galėtum prirašyti, kiek visko teko išgyventi!

Bet buvom ir jauni, šokom, dainavom. Smetonos laikais laukai skambėdavo nuo dainų. Vienam kaime kulia, tai prieš vakarą jaunimo būrys su armonika, dainomis jau ir ateina. Padeda užbaigti darbus ir – šokiai. Gavėnios laiku šokti negalėdavo, tai sueidavo jaunimas kokioje troboje, iškalbėdavom Kalvarijos kalnus, pasimelsdavom, paskui – šėlti: pušį gaudyti, žiužį mušti. Ir taip iki paryčių... Išeis jaunimas sek­madieniais iš bažnyčios po mišių, o estradoje jau muzikantai griežia. Oi, kokios būdavo gegužinės: valsai, polkos, klumpakojai, krakoviakai, padispi­nai. Lenciūgėlis, audimėlis, klec­kai – keturios poros šokdavo. Anksčiau bernai po 25–30 metų būdavo, tai bent kavalieriai! Jaunesnius piemenukais laikė, gindavo lauk, liepdavo nesipainioti po kojomis.

Eidavome į talkas – reikėdavo uždirbti žmonių šienapjūtei, kūlei. Sutemsta bedirbant, o iki namų toli. Tai prašydavom leisti permiegoti klėtyje, bet kad užrakintų, nes tuoj bernai prie panų metasi. Oi, oi, kiek darbų! Tai kai pamatau dabar merginas bevaikštančias dykai, pagalvoju, kad bent vieną dieną būčiau turėjusi tokią leng­vą. Jeigu ir nulėkdavom į šokius, vos tik saulė prie laidos, tekinos namo tris kilometrus – karvės pritvinkusios, melžti laikas. Per darbymečius ir rankos, ir kojos būdavo kruvinos nuo ražų – ištisus hektarus reikėdavo į pėdus surišti, suvežti, per rankas perleisti.

Ir kame ta jėga buvo? Kur dabar dingo ana? Kibiro vandens nebgali panešti! O, būdavo, užsimeti 40 litrų bidoną ant pečių ir eini. Dabar ir kibiras jau per sunku...“ – stebisi šimtametė. 

„Turėjau tris vyrus ir nė vieno nebeturiu. Už Otono Sta­ne­vičiaus ištekėjau, labiausiai bijodama tos Rusijos. Bet ir patiko, antraip būčiau nėjusi. Ko­lektyvizacijos pradžioje jis ne­norėjo rašytis į kolūkį. Tai jį ba­są, vienmarškinį visą dieną varinėjo po kolūkį, po kaimą, kol privertė. O ką tu, žmogau, padarysi: nestosi – nė 60 arų negausi. Kaip išgyvensi, ką vaikams paduosi? Pokariu irgi ramybės nebuvo: stribai užėję atimdavo paskutinį kąsnį.

Kai likau našlė, baisu buvo vienai gyventi užkampy, tai par­daviau namus ir ištekėjau už Prano Ri­mo Kvėdarnoje. Jis bu­vo zakristijonas. Bet komunistinė valdžia liepė jam rinktis: arba – arba: ar eiti į kolūkį ir gauti tuos 60 arų, ar zakristijonauti ir negauti nieko. Vyko teismas, galėjo skaudžiai nubausti. Gerai, kad atvažiavo toks žmogus iš Vilniaus. Tai jis pasakė, kad antras pareigas zakristijonu gali eiti. O kai už trečio vyro tekėjau, Bartkaus, jo pavardės nebeėmiau“, – prisimena likimo vingius Albertina.

„Dabar gyvename taip gerai, kaip nė Smetonos laikais nebuvo. Ar ko trūksta? Nieko! Krautuvėse visko pilna. Man išvis gerai: malkų atveža į kiemą, seniūnijos skirta moteris ateina ir apžiūri. Vaikai čia pat. Sūnui 80 metų, ir jam jau kojas skauda. Aišku, kad rūpinuosi! Kaip motinai nerūpės vaikas. Vaikas jai viskas“, – tikina guvi šimtametė.

Albertina džiaugiasi sūnaus Raliaus ir dukros Zinos rūpesčiu. Ji skaičiuoja turinti septynis anūkus, keturiolika pro­anūkių ir du proproanūkius.

„Galėtų ji kaip niekur nieko dar mažiukus prižiūrėti“, – užtikrina Ralius, irgi džiaugdamasis mamos ilgaamžyste.

„Čia man parėjo iš babos, ma­mos mamos: ji nugyveno 103 metus. Visus jos pasakojimus iš gyvenimo atsimenu. O mano mama, jauna būdama, su grafų Povstanskių giminaičiais išvažiavo į Prancūziją, ten praleido šešerius metus. Paskui broliai ją išsivežė į Ameriką, į Čikagą, kur ir apsiženijo. Bet nepakėlė tokio gyvenimo: dūmai, smogas, smarvė. Tai abu su vyru grįžo į Lietuvą, pirko žemes...“ – vardina močiutė.

O šaltą 1921-ųjų vasario 15-osios naktį jų šeimoje gimė Al­ber­tina... 

Ir vėl galima pradėti pasakojimą nuo pradžios. Šimtametės Albertinos viso šimtmečio istoriją...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.