„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Į kūrybą sudeda širdį, į širdį – padėkos kupinus laiškus

Nuo jaunystės rankdarbius mėgstanti šilališkė Kristina Venckienė sako, jog, atradusi naują jų rūšį – nėrimą iš virvelių – ėmėsi šio pomėgio su didžiuliu užsidegimu. Beje, Kristina, įgijusi ekonomistės profesiją ir visą gyvenimą dirbusi „su skaičiais“, yra įsitikinusi, kad rankdarbių ma­nija gali užvaldyti bet kokios specialybės žmones.

„Šalia savo tiesioginio darbo visada tai mezgiau, tai siuvau. Mano vaikai augo apmegzti – juk anuo metu nebuvo iš ko rinktis. Paskui atėjo laikas, kai mezginių nereikėjo – viską išstūmė europietiškos prekės. Kartą netyčia facebook’e pamačiau darbų iš virvelių. Mane jie sužavėjo: buvo nauja, nebandyta, nepatirta. Pirmiausia viską dariau sau, namams: padėkliukus, krep­šius, krepšelius, dėžutes. Domėjausi, tobulinau, ieško­jau kaž­­ko naujo. Pamažu „įsidirbo“ ranka – pradžioje nėriau iš ga­na storų, 4–5 mm storio, vir­ve­lių, dabar perėjau prie plo­nesnių, man tokie gaminiai daug stilingesni“, – pradžią prisimena Kristina.

„Atrodo, jog, įtemptai neriant, turėtų pavargti rankos? Nie­­­ko panašaus! Jei tiesiogi­nia­me darbe, prie kompiuterio, įskaus­davo sprandą, tai neriant to nejaučiu. Net­gi atvirkščiai – dirbu atsi­pa­lai­davusi, su tokiu skoniu! Ir kai sumažėja užsakymų, būna „štiliukų“, jau­čiuosi nekaip. Rudenį jau net mąsčiau padėti virveles „į pavėsį“, bet pasipylė užsakymų Kalėdoms, ir vėl užsivedžiau iš naujo.

„Facebook‘e turiu puslapį k.v. virvelė, kur demonstruoju savo gaminius. Pirkėjos susisiekia su manimi, aptariame norimo gaminio formą, spalvą, siunčiu nuotraukų papildomai. Turtų iš savo darbų, žinoma, nesusikraunu – tai yra pomėgis, kuris teikia džiaugsmą ir prasmingai užpildo laisvalaikį. Ką daryčiau dabar, būdama pensijoje? Žiūrėčiau į lubas ir į nieko gero nerodantį televizorių? Dabar gi man trūksta laiko! Neriu neskubėdama, kruopščiai, kad gaminys būtų išvaizdus, dailus, kad pirkėjos nenusiviltų. Nesvarbu, ar daryčiau užsakovėms, ar dovaną savo draugams bei artimiesiems, neriu vienodai atsakingai. Dėl savo darbų nesu gavusi jokių pastabų. Atvirkščiai – moterys siunčia padėkos kupinus laiškus.

Ne naujiena man ir jau pa­baigtą gaminį išardyti. Žiū­rėk, vakare numezgu, atrodo, viskas gerai, bet pasižiūriu rytą ki­tomis akimis – ne, nepatinka, ir išardau“, – pasakoja rankdarbių meistrė.

Kristina neslepia, kad gamina ne tik sau, draugėms, giminėms, bet ir parduoti. Pasak moters, mūsų valstybėje toks įstatymas: parduodi, gauni pi­nigų, tai privalai mokėti mokesčius. Tad Kristina turi įregistravusi individualią veiklą ir, anot jos, dirba „ne juodai“.

„Juk reikia bent už virveles šiek tiek atgauti. Štai 3 mm storio virvelių ritė, kurioje yra 200 metrų, kainuoja 6,5 euro. Iš jos nuneriu du 35x25 cm dydžio padėklus. O jeigu reikia ketu­rių, šešių ar daugiau? Taigi nuneriu, „įmetu“ į facebook‘ą. Ypatingai jo lankytojas „užkabina“ naujovės. Vos tik pademonstravau segtuvo dydžio portfeliuką, jį tuoj nupirko mažeikiškė, gyvenanti Lat­vijoje. Netrukus atsiuntė žinutę: „Sveiki, portfeliuką gavau – nerea­lus”. Smagu tokius žodžius skaityti.

Visada noriu, jog būtų grįžtamasis ryšys, jog žinočiau: gavo, liko patenkinta, o jei kas nors ne taip, galima ištaisyti. Sykį pirkėja pageidavo padėk­liukų komplekto. Atrodo, suderinome viską. Padariau, iš­­siunčiau. Atsakymas: „Ačiū. Ga­­­vau“. Su­klu­sau – kažkas ne taip. Pasirodo, kai moteris, būdama svečiuose, pamatė mano nertus padėkliukus, sakė buvusi užburta jų grožio ir panoro tokius įsigyti. Bet nuotraukoje spalva ne visada būna tokia, kokia yra iš tiesų. Taip ir nutiko. Galiausiai nusiunčiau klientei jos pageidautus rusvo perlo virvelių padėklus, ir ji liko patenkinta“, – pateikia pavyzdį Kristina, įsitikinusi, jog bend­rauti svarbu ne tik dėl pirkėjų rato, bet ir dėl gaminių prestižo. 

Kristina savo rankdarbius įver­tina taip: patogu, patikima, funk­cionalu.

„Kadangi virvelė yra sintetinė, gaminiai iš jos reikalauja mažiausios priežiūros. Tik jeigu jie komponuoti su kitos medžiagos deta­lė­mis, jas reikia apsaugo­ti. Tai­gi ar tai būtų krep­šys, rankinė, takelis, padėk­las ar net kili­mas, dailiai susuki ir – į skalbyk­lę.

Įjun­gi vilnos programą ir visas rūpestis. Ar­ba plauni rankomis su šepečiu ir ūkišku muilu. Pas­kui ištampai, išdžiovini – ir kaip naujas. Nei lyginti, nei krak­molinti.

Dabar, kai neriu delnines, rankines, dažnai manęs klausia, kas kuria jų modelius. At­sa­kau: o kam galva? Susikuriu viziją, kaip daiktas tu­rėtų atrodyti, o paskui pats dar­bas diktuoja gaminio dydį ir formas. Reikia pasakyti, jog mažų rankinių paklausa menkesnė: jie kasdienai per „mandrūs“, o prie puošnių drabužių tarsi per prasti. Be to, dauguma moterų mėgsta dideles rankines. Jos ir paklausesnės“, – dalijasi įžvalgomis meistrė.

Ji teigia žinanti, jog jau nemažai moterų užsiima nėrimu iš virvelių, ir svarsto, kiek ilgai dar tai bus madinga – juk viskas ateina ir viskas praeina.

„Buvo planuota surengti ma­no nėrinių parodą dar vasarį, bet viską pakoregavo karantinas. Va­sarą rengti tik­rai neverta: no­risi šiek tiek gaminių par­duo­ti, o eks­po­zi­ci­joje jie užsiguli. Todėl ir skelbiuosi facebook‘e.

Ieškau nau­jovių, išmėginu šilko siūlus, liną, džiutą. Ran­ki­nu­kas iš rafijos irgi mano naujas gaminys. Rafija – tai virvelė iš popieriaus. Skir­tin­gai negu gaminiai iš sintetinės virvelės, ku­rie yra sunkūs, nunerti iš rafijos – leng­vu­čiai. Beje, sudrėkę netįžta“, – naujovę pristato Kris­tina.

Poreikis ieškoti, domėtis, dirb­ti su užsidegimu ir atsidavimu įrodo, jog viduje gyva meno gyslelė.

„Yra mūsų giminėje tokių šak­nų. Dar prisimenu močiutę, sėdinčią staklėse ir au­džian­čią daugianytes kapas. Buvau gal šeštokė, kai vąšelį rankoje lai­kyti mane išmokė mamos sesuo Te­re­sė Gal­minienė. Nuo to laiko su juo ir nesiskiriu. Atsimenu, stu­den­taudama, pabėgusi iš paskaitų, megzdavau sau megztukus... Turiu pusseserių, gražiai piešiančių, gami­nan­čių papuošalus iš keramikos, karoliukų. Pusbrolis, baigęs taikomąją dailę, dabar gyvena Anglijoje, užsiima gyvenamųjų būstų dizainu. Mano dukra Greta Vil­niaus dailės akademijoje bai­gė vi­zua­linio dizaino studijas. Taigi meno pojūtis ir poreikis pareina mums su genais“, – neabejoja rankdarbių meistrė.

Tad Kristina, pasinėrusi į ieškojimų jūrą, mesti ar apleisti mielo pomėgio tikrai nesiruošia: tai suteikia jai džiaugsmo, šviesos ir pilnatvės, kurie veda laimingo gyvenimo keliu.

O jeigu reikia originalios dovanos, norite padaryti staig­me­­ną draugei ar kaimynei, Kris­ti­na kviečia užsukti į face­book’e puslapį k.v. virvelė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo 

ir Algimanto AMBROZOS