„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Su meile ir iš širdies kuriami raštai

Šilališkės Adelės Račkauskienės namuose, pačioje švie­siausioje vietoje – prie lango, stovi jos nuolatinė gy­venimo palydovė siuvamoji mašina. Devyniasdešimt trečiuosius einanti močiutė sako, kad mašina tarškėdavo ir šalia sūpuojant vaikų lovelę – šeimoje užaugo trys sūnūs bei dukra, ir kartais turbūt iki išnaktų sėdint prie siuvinio, nes rytoj kažkam svarbi gyvenimo akimirka ir reikia naujo drabužio...

Adelė gimė Kiaukų kaime, vaikystė prabėgo vaizdingose Akmenos pakrantėse. Ketverius metus netrumpą kelio gabalą lakstė į Kiaukų pradinę mokyklą, atsargiai dėliodama kojas ant siauro lieptelio, permesto per Noralio upelį. Visai gali būti, kad žaliuojantys Akmenos slėniai ir sidabru žvilgantis snieguotų klonių peizažas nuo mažens suformavo grožio pojūtį. O kur merginai jį įkūnyti, kad būtų ir širdžiai malonus darbas, ir pragyvenimo šaltinis? Tokiu gyvenimo keliu Adelė pasirinko siuvimą.

„Nuo mažo grožėdavausi gamta, patiko gražūs drabužiai. Nusivesdavo ma­ma į bažnyčią, tai aš, dar net ne paaug­lė, su pavydu žiūrėdavau į pasirėdžiusias paneles, o parėjusi sukdavau galvą, kaip reikėtų taip gražiai pasipuošti... Tėvai suprato tą mano potraukį, dar leido baigti penktą klasę kartu su broliu ir sese­ria“, – prisimena Adelė.

Būdama šešiolikos, mergina ėmė mo­kytis siuvimo, iš pradžių eidavo siūdama pas žmones. Paskui iš savo gimtojo kaimo išsikėlė gyventi į Šilalę, kur tėvai buvo pastatę namą. Jį, anot Adelės, užrašė jos vardu, nes buvo jau pilnametė, be to, dviejų namų tarybiniais laikais šeima turėti negalėjo. Šitame name kartu su Adele gyveno brolis su seseria, kurie lankė mokyklą Šilalėje. Kai jiedu suaugo ir išėjo, Adelė ten ir liko gyventi.

Tiesa, dėl mokymosi ji prisimena ir tokį faktą. Jau buvo praėję gal penkiolika metų po jos penktos klasės baigimo, kai mokytis sugalvojo būsimasis vyras.

„Nutariau ir aš pabandyti. Bet nuėjau gal tik kelias dienas – kur tau, viskas pamiršta. Taip mano mokslai ir baigėsi“, – pasakoja Adelė.

O siuvėja dirbti Šilalėje ji sako pradėjusi tokiame apleistame, be langų avariniame pastate, kuris kažkada stovėjo priešais bažnyčią – anot močiutės, jo jau seniai nebėra, ir jaunesni žmonės nebeprisimena, dabar ten yra gatvė.

„Siuvyklą rengėme dviese su tokiu vyru. Paskui pradėjo ateiti daugiau siuvėjų – dirbome net dvidešimt penkios. Ir su savo vyru čia susipažinau: jis grįžo iš kariuomenės ir prieš Kalėdas atėjo ieškoti darbo. Susipažinom, o balandžio mėnesį jau vestuves atšokom“, – prisimena Adelė.

Savo darbą senolė teigia labai mėgusi.

„Kai pamatuodavome klientę, ant kvi­to reikėdavo nupiešti ir modelį. Mėg­davau jį pakeisti, pagražinti, paįvairinti. Moterys labai džiaugdavosi, turėjau didelę paklausą. Siūdavau lengvus drabužius: sukneles, kostiumėlius. Nors esu pasisiuvusi ir paltų, ir vaikams visko. Kai gimė vaikai, man vienu metu net leido siūti namuose. Ant trobos kampo prikabino lentą „Moterų siuvykla“, tai aš ir vaiką palinguoju, ir pasiuvu. 

Paskui kai pastatė „buitinį“ (buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą), perėjau dirbti ten, buvome penkios siuvėjos. Bene trisdešimt penkerius metus siuvėja dirbau, oi, daug esu prisiuvu­si“, – prisimena Adelė.

O siuvusi ji viską, kas ant kūno velkama. Pati kitokiais drabužiais ir nesirėdo. O jeigu kartais, anot dukros Rasos, ką nuperki, tai vis tiek turi ką nors pataisyti, pasidaryti savaip.

Žinoma, nuo siuvinių likdavo visokiausių skiaučių. Naginga meistrė sugalvojo, kur jas panaudoti: kol Rasa buvo dar maža, skiaučių aplikacijomis puošdavo jos suknytes, sijonėlius, pagalvėlių užvalkalus.

„Skiautiniais susidomėjau dar dirbdama siuvykloje. Pradėjau nuo mažesnių staltiesėlių, pamažu tie rankdarbiai didėjo. Paskui atsirado įvairių dėvėtų drabužių. Nueidavau į turgelį ir grįždavau prisipirkusi glėbį visko, iš ko galima ką nors padaryti. Man taip yra: matau medžiagą, ir jau gimsta galvoje vaizdas. Atnešdavo jų ir pažįstamos, atiduodavo seserys – turiu dar daug. Labiausiai mėgdavau krempleną – jo būdavo įvairiausių ryškių spalvų, be to, ši medžiaga nerykšta, todėl patogu siūti. Išardydavau, išskalbdavau, išlygindavau, paskui imdavau derinti spalvas... Labai patinka, mano viskas su meile, iš širdies padaryta, nes jei nemyli – tai ir nedarai“, – pasakoja Adelė.

Įspūdingos Adelės darbo lovatiesės, užklotai, staltiesės.

„Derina, siuva ir kloja ant sofos – žiūri, kaip atrodo. Mūsų namuose nebandyk išmesti kokios nors medžiagos skiautės“, – įsiterpia į pokalbį duk­ra Rasa.

Jau surengta ne viena A. Račkaus­kie­­­nės darbų paroda: sūnaus sodybo­je Ali­jošiškėje, Šilalės bibliotekoje, Klai­­­pėdoje ir net Vil­niuje, o močiutės 90-me­čio proga vai­kai ir anūkai surengė didžiulę ekspoziciją Pagramančio re­gio­niniame par­ke. Pasak Rasos, „išeiti į žmones“ senolės darbams labai padėjo kraštietė iš Laukuvos Gražina Kriau­nevičienė, tad Adelė jai yra labai dėkinga.

93-ejų Adelė ir dabar nesiskiria su siuvimo mašina. Nors, sako, kartais sustirsta pirštai, o ir akis reikia patausoti, tačiau mielas užsiėmimas ima viršų. O ką padarysi, anot senolės, jeigu pamatai medžiagą, ir galvoje kūryba prasideda. Šiuo metu, sako močiutė, turi pradėjusi net penkis darbus. Ir namuose jų pilna: skiautinių raštai ant sofų, fotelių, neskaitant pagalvėlių, staltiesėlių, takelių.

Jais apdovanoti visi namiškiai, giminės, pažįstami, o draugių, nuliūsta senolė, nebeturi – visos jos amžiaus jau išėjusios Anapilin.

„Mano tėvukas 95-erių sulaukė, bet man turbūt tiek neišeis... Nuo koronos pasiskiepijau, gal ji nebeįkibs, be to, niekur nevaikštau. Bet kad nors neturėčiau kitų ligų...“ – svarsto Adelė.

Tačiau dukra sako, jog kuomet atšils, mama vėl tursens po kiemą. Jame – turbūt ne vienas praeinantis gatve yra pastebėjęs – pavasariais pražysta daugybė įvairiaspalvių tulpių, gausu kitokių gėlių. O rūpestinga močiutė, viena ranka pasiremdama į lazdelę, kitoje rankoje laistytuvu neša vandenį – visiems šiems augalams palaistyti. O gal ne taip gerai augs, jei ne pati tai padarys? Tad ir vėl viršų ima meilė grožiui, gėlėms, augalams, kurie ir pačiai jėgų duoda, nuotaiką kelia, ir nuo negerumų  širdį saugo.

Turtingos močiučių skrynios – austos, siūtos, siuvinėtos, nertos, megz­tos – išskirtinis lietuvių tautos paveldas, mūsų pasididžiavimas. Mums tereikia branginti ir vertinti darbščių, nagingų rankų su meile kuriamą grožį.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.