„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Velykos skamba paukščių balsais ir kvepia vašku

Pajūrio bibliotekininkės Rasos Griškienės Velykos trun­ka ne mažiau kaip savaitę, kvepia bičių vašku ir skamba pa­va­sariu besidžiaugiančių paukš­čių giesmėmis. Rasa yra pripažinta tradicinio marginimo vašku meistrė ir tuo su­gebėjimu nuoširdžiai dalijasi su miestelio bendruo­mene. Jos no­ras išsaugoti tradiciją jau užkrėtė daugybę žmonių, bet labiausiai bib­liotekininkė džiaugiasi vašku marginti pamėgusiu jaunimu. 

Kiekvienam lankytojui – po margutį

Per daugiau nei dešimtmetį tapo įprasta, jog Rasa su biblio­tekos lankytojais visą Didžiąją savaitę skiria kiaušinių marginimui. Mažutė Pajūrio bibliote­ka tapdavo miestelio centru, kur popietėmis susirinkdavo bū­re­liai norinčiųjų išmokti ar jau pamėgusių šį marginimo būdą moterų. Smagūs pašnekesiai už­trukdavo iki vėlumos. Šiemet ši jauki erdvė pritilusi, bet ne apmirusi – į biblioteką užeinantys pavieniai skaitytojai su knygomis išsineša ir po Rasos margintą velykaitį. 

R. Griškienė sako, kad kiaušinių marginimas yra būdas savo bendruomenės žmonėms pa­dovanoti šventinę nuotaiką. Į margutį ji sudeda vaikystės prisiminimus, pro langus nuo Jūros paupių sklindantį gervių klyksmą, bendravimo ilgesį ir artėjančios šventės laukimą. Jei margutis nudžiugina knygos užsukusį žmogų, džiaugiasi ir Rasa. Dar labiau džiaugiasi, kai atėję pažiūrėti margučių ar pasimokyti marginimo, pajūriškiai pasiima bent vieną knygą.  

Kiek vaikų jos dėka atrado šį marginimo būdą, bibliotekininkė neskaičiavo. Vienus mokytojos atsivesdavo į bibliote­ką, kitiems edukacijos buvo ren­giamos klasėse. Visi pabandydavo, bet ne visiems patikdavo. Žiūrėk, pritrūkę kantrybės, jau dairosi po knygų lentynas, žaidžia degiodami vaškui kaitinti išdėliotas žvakeles. Tačiau Rasa tikina, jog kiaušinių marginimas vašku Pajūryje išliks – šią tradiciją bus kam saugoti, nes jau yra ne tik puikiai marginančių mergaičių, bet ir kruopštumu joms nenusileidžiančių berniukų. 

„Labai smagu, kai ateina jaunas žmogus ir atranda tą Velykų džiaugsmą. Visi iš pradžių sako, kad nemokės, kad sudėtinga, o paskui užsimiršta, panyra į darbą, matau, kaip jiems patinka“, – džiaugiasi pajūriškė.

Magiška brūkšnelių ir taškų reikšmė

Kiaušinių marginimas biblio­tekininkei yra vienas mieliausių užsiėmimų. Vaško kvapas, kiaušinių laikymas delnuose tampa ritualu, kurio rezultato nenuspėsi: negali žinoti, ar dažai gerai įsigers į lukštą, ar nesudrebės ranka ir nenukris koks lašas karšto vaško ten, kur jo neturėtų būti. Ištaisyti tokių klaidų neįmanoma: vaškas akimirksniu įsigeria į lukštą, tad net ir nutrynus, lieka dėmelė.

„Bet visada gali apsimesti, kad taip ir turėjo būti – juk nie­kas nežino, kokie sumanymai vedžio­jo margintojo ranką“, – juokiasi bibliotekininkė, vi­siems siūlanti pabandyti per šven­tę pasidžiaugti savo margin­tu velykaičiu.   

Karštas vaškas ant kiaušinio tepamas vinies galvute. Kuo didesnė galvutė, tuo storesnė linija, tačiau gražiausiai atrodo plonos linijos, smulkūs ornamentai. Jiems išrašyti reikia įgudimo, kantrybės, specialaus nusiteikimo. Margučių ornamentai, spalvos labai priklauso nuo nuotaikos. Šiemet jos kažkokios ilgesingos, tai ir margučiai papuošti ilgomis linijomis, daug saulučių. Ankstesniais metais, tikina Rasa, linijos būdavo laužytos, griežtesnės.

Tradicinių ornamentų galima rasti internete, pasižiūrėti  knygelėse apie kiaušinių marginimą, tačiau Rasa juos laiko galvoje: paėmusi kiaušinį į delną, intuityviai dėlioja taškelius ir braižo brūkšnelius, kol jie susilieja į saulutes, rūtų šakeles, žvaigždutes ir daugybę kitų protėvių mums perduotų ženklų. Daugelis jau nė nebežinome šių simbolių reikšmės, tačiau margutyje jie užšifruoja artimiesiems perduodamus linkėjimus. Ne be reikalo sakoma, jog margutis – gyvybės, stip­rybės, atgimimo simbolis. 

Svarbiausia – kantrybė

Kad margutis būtų tikrai meniškas, reikia daugybės dalykų, ne tik įgūdžių vedžioti karštu vašku ornamentus. Sėkmė labai priklauso nuo dažų. R. Griš­kienė kiaušinius margina aniliniais, medvilnei dažyti skirtais dažais. Užtepusi karštu vašku no­rimą ornamentą, deda kiaušinį į šviesių dažų stiklainėlį. Kai spalva įsigeria į lukštą, išėmusi nudžiovina. Tada tepa kitus ornamentus ir vėl merkia į dažus – tik ryškesnius. Norint trijų spalvų margučio, reikėtų tepti dar vieną ornamentų sluoksnį ir merkti kiaušinį į dar tamsesnius – rudus ar juodus dažus.

Beje, Rasa pataria šviežių kiau­šinių geriau nemarginti, nes jų lukštas sunkiai nusidažo. Todėl ir naminių vištų kiaušinių ji nedažo, perka juos prekybos cent­re, o parsinešusi namo, nededa į šaldytuvą. Prieš virdama juos ne tik gerai nuplauna, bet ir nušveičia plovimo pasta, kad ant lukšto neliktų jokio riebaliuko.

Vašką nuimti nuo nudažyto kiaušinio daug sunkiau nei numarginti. Tam reikia kantrybės ir kruopštumo. R. Griškienė ant kepimo skardos tiesia daug sluoksnių servetėlių, guldo mar­gučius ir šildo orkaitėje, tirpstantį vašką nuolat valydama minkštu popieriumi. Vieną kiaušinį tenka šildyti kelis kartus, kad visas vaškas gražiai nutirptų. Sako, mėginusi šildyti ir prieš žvakės liepsną, kaip daugelis daro, bet įsitikino, jog nau­dos nedaug, o kiaušinis negražiai aprūksta. 

Rasa teigia išbandžiusi daugybę marginimo būdų – ir tradicinių, ir naujoviškų, ir nematytų technologijų: skutinėjo, nau­dojo dekupažą, braižė juodai dažytus kiaušinius baltu korek­toriumi. Kūrybiškumui nė­ra ribų, visi margučiai būna gra­žūs, tačiau marginimas vašku yra tradicija, kurią ji norėtų išsaugoti ir perduoti vaikų vaikams. 

Smagiausi moterų vakarai

Marginimo, kaip ir tradicinių valgių gamybos, Rasa niekada nesimokė. Močiutė – aukštaitė iš Šilinės, labai gražiai audė, tėvuko mama gaspadinavo, iš jų tie sugebėjimai ir persidavė, todėl viskas pavyksta tarsi savaime. 

R. Griškienė pripažįsta, jog prieš Velykas tampa fanatike: grįžusi iš bibliotekos, greitai su­sitvarko namuose, padaro, kas būtina, ir sėda prie kiaušinių. Galėtų marginti ir per naktį, nes laikas tarsi ištirpsta. Dar smagiau, kai prie mamos prisijungia dukra. Goda studijuoja odontologiją, yra labai užimta, bet ištaikiusi laiko grįžti tėviškėn, su malonumu margina kiaušinius. Tada visi namai skamba nuo moterų kalbų ir aik­čiojimo, apžiūrint margučius, lyginant raštus, renkant gra­žiau­sius. 

„Mano namuose Velykos kve­pia vašku, kaimynės – pyragais, tad apsimainome tuo, ką tu­rime. Visada taip būdavo: vie­ni dažo, kiti kepa. Neina vienam visų darbų nudirbti. Pa­si­šnekam, pabendraujam – tai irgi šventės dalis“, – juokiasi  Rasa.

R. Griškienė neslepia, kad jos margučių šeima nevalgo – jie skirti dovanojimui, mainymuisi, įskilę tradiciškai pakasami po tvarto slenksčiu, kad gyvuliai bū­tų sveiki, užkasami galulau­kėje, tikintis gero derliaus. O Velykų pusryčiams moterys kiaušinius dažo svogūnų lukštais. 

Pamatas tradicijoms išsaugoti

Pasak Rasos, Pajūryje yra nemažai talentingų margintojų. Kol miestelyje dar vykdavo suėjimai, močiutės atsinešdavo tikrai įspūdingų margučių. 

„Mūsų senoliai mokėjo ir gyventi, ir bendrauti, daugelis dalykų jiems gaudavosi natūraliai. Kai ištekėjau, laikiau gyvulių, dirbau, rengiau vaikų gimtadienius ir viskam užtekdavo laiko. Visai dienai su kaimyne išvažiuodavom į Šilalę apsipirkti, grįždavom neskubėdamos. Dabar niekur nespėjame, laikas tarsi kažkur dingsta. Gal jį internetas pavagia?“ – svarsto R. Griškienė, bibliotekoje sulaukianti daug vienišų, bendravimo ir žmogiškos šilumos išsiilgusių miestelio žmonių.    

Rasa yra antros kartos biblio­tekininkė. Jos mama Marija Sa­muolienė toje pačioje biblio­te­koje dirbo ketvirtį amžiaus, Ra­sa skaičiuoja dvyliktus darbo metus. Džiaugiasi, kad visus Pa­jūryje pažįsta, vieni kitų iš akiračio nepaleidžia, vaikai per tą laiką užaugo. Biblioteka seniai tapo miestelio centru, kur žmo­nės susirenka pasitarti, sprendžia, kas galėtų žolę vienišam senoliui nupjauti, nueiti aplankyti. Toks žmonių artumas, įsitikinusi R. Griškienė, ir yra pamatas iš tėvų paveldėtoms tradicijoms išsaugoti. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.